Imperija lieka imperija

Praėjo 200 metų po to, kai Rusijos imperatorienės Jekaterinos II favoritas, generolas feldmaršalas, Taurijos šviesiausiasis kunigaikštis, pagrindinis 1762 metų rūmų perversmo, po kurio sostą užėmė Jekaterina II, organizatorius Grigorijus Potiomkinas, irgi jo iniciatyva 1783 metais prie Rusijos prijungus Krymą, surengė Jekaterinai II kelionę į užimtą kraštą. Prieš tai gudrus favoritas organizavo iki šiol nei Rusijos imperijoje, nei pasaulyje negirdėtą dalyką. Norėdamas įtikti imperatorienei ir pakelti jai nuotaiką, G.Potiomkinas visame kelionės maršrute įkūrė butaforinius kaimus, muliažus, sustatė prie jų puošniai aprengtus baudžiauninkus, kurie dainomis ir šokiais sveikino valdovę. Nuo to laiko ir atsirado terminas „Potiomkino kaimai“. Beje, visą laiką Rusijos imperijoje, vėliau Sovietų Sąjungoje, pagaliau dabartinėje „demokratinėje“ Rusijoje Potiomkino patirtimi nuolat naudojamasi. Kam teko tarnauti sovietinėje armijoje, puikiai prisimena, kaip, prieš atvykstant į karinį dalinį kokiai nors aukštų generolų inspekcijai, kareivėliai dažydavo žolę, netgi medžių lapus.
Kažkas panašaus vyko ir istorinėje Rusijos sostinėje Sankt Peterburge, rengiantis jos 300-ųjų metų įkūrimo iškilmėms. Rengtis jubiliejui pradėta dar prieš trejus metus. Buvo vykdomas daugiausia kosmetinis namų fasadų, pagrindinių istorinių rūmų remontas ir gražinimas, lyginamos gatvės, sodinami gėlynai. Imperinės praeities ir dabartinės Rusijos tariamo ekonominio klestėjimo simboliu tapo Konstantino rūmai, kuriuose SSRS laikais buvo karinė jūrų akademija ir… vaikų namai. Rūmų restauracijai buvo skirta net 200 milijonų dolerių. Restauruoti rūmai – pusiau muziejus, pusiau rezidencija. Aplink juos įkurtas puošnus rūmų parko kompleksas, o jame pastatyti Kongresų rūmai.
Jeigu „Potiomkino kaimai“ buvo sukurti Jekaterinai II įtikti ir pamaloninti, tai Rusijos prezidentas V.Putinas siekė sukelti pasaulio lyderiams įspūdį, jog Rusija yra turtinga ir galinga valstybė bei atvira visiems. Nesvarbu, kad prieš jubiliejines iškilmes iš centrinių Sankt Peterburgo gatvių buvo išvežti elgetos ir vadinamieji bomžai. Tai irgi nieko nauja. Taip pat buvo elgiamasi ir per 1980 metų Maskvos olimpiadą.
Šiaip ar taip, Sankt Peterburge buvo susirinkę net 45 valstybių vadovai. „Pirmą kartą diplomatijos istorijoje tiek daug pasaulio lyderių pusantros dienos dirbo pagal vieną programą. Sankt Peterburgas – tai šiaurinė Rusijos sostinė. Iš čia prasidėjo Rusijos suartėjimas su Europa Petro Didžiojo laikais. Tai akivaizdus didžiulės Rusijos reikšmės šiuolaikiniame pasaulyje pripažinimas ir pagarbos prezidentui V.Putinui parodymas“, - pareiškė aukštas Kremliaus pareigūnas. Iš tiesų V.Putinas pakvietė į Sankt Peterburgą ne tik ES, bet ir kandidačių lyderius, JAV prezidentą Dž. Bušą, savo kolegas iš NVS, taip pat Azijos valstybių vadovus. Tarp jų – Indijos ir Sirijos. Iš viso Sankt Peterburge buvo apie penkis tūkstančius oficialių svečių.
Jeigu Irako karas būtų užsitęsęs, tai tikriausiai tokio aukšto lygio susitikimas nebūtų įvykęs. Bent jau taip mano įtakingas Londono „Financial Times“. Dabar pasaulio lyderiai Sankt Peterburge ieškojo kelių, kaip atnaujinti pašlijusius santykius dėl Irako karo. Pirmiausia tarp Prancūzijos ir Vokietijos bei keleto kitų ES šalių ir JAV. Įdomus faktas, jog V.Putinas nepakvietė į Sankt Peterburgą Norvegijos, kuri, tiesa, nėra ES narė, tačiau turi bendrą sieną su Rusija ir teikia jai, ypač Murmansko regionui, didelę finansinę paramą. Manoma, kad tokiu būdu V.Putinas Norvegiją „nubaudė“ už tai, kad jos parlamentas pirmasis iš visų NATO valstybių ratifikavo naujų Aljanso narių, ypač Baltijos šalių priėmimo į NATO protokolus.
Taigi Rusija Sankt Peterburge pasaulio lyderiams demonstravo savo galybę ir turtus, nors, kaip pažymi pačios Rusijos spauda, kaip ir sovietiniais laikais, mažiausiai šeštadalis Sankt Peterburgo gyventojų vis dar gyvena komunaliniuose butuose. Šios pompastiškos iškilmės Rusijai kainavo mažiausiai milijardą dolerių.
V.Putinas, pasinaudodamas proga, „griebė jautį už ragų“ ir pareikalavo iš ES lyderių neapsitverti „Šengeno siena“ bei suteikti Rusijos piliečiams bevizį režimą. Tam pritarė Vokietijos kancleris G.Šrioderis. Tačiau kiti ES lyderiai buvo kur kas atsargesni. Pavyzdžiui, Europos Komisijos pirmininkas Romanas Prodis iškart pažymėjo, jog tai būtų gana ilgas ir sudėtingas procesas. ES diplomatai, neužimantys tokių aukštų pareigų, kalbėjo daug atviriau. Jų žodžiais tariant, apie kokį bevizį režimą galima kalbėti, jeigu Rusija net iki šiol nesugebėjo išduoti savo piliečiams Rusijos pasų ir daugelis tebesinaudoja neegzistuojančios valstybės – SSRS – pasais. Taip pat visiškai nesutvarkyta sienų apsauga bei kontrolė.
Tačiau visi laukė V.Putino ir JAV prezidento Dž.Bušo susitikimo. Jis vyko demonstratyviai rodant draugiškumą. Abu prezidentai tapšnojo vienas kitam per petį. V.Putinas ir JAV prezidentas pažymėjo, kad, nepaisant nesutarimų dėl Irako, abiejų valstybių santykiai ateityje liks draugiški. Mat, pasak Dž.Bušo, Rusija gali tikėtis JAV draugystės, o pasitaikantys nesutarimai tą draugystę tiktai užgrūdina. JAV prezidentas taip pat žadėjo suteikti Rusijai teisę dalyvauti atstatant Iraką, bendradarbiauti kovoje su terorizmu, taip pat kosminėje srityje.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"