Lenkiškas honoras ir rusų
siela
|
Lenkijos ambasadorius
Rusijoje Stefanas Meleris |
Straipsnį tokiu pavadinimu išspausdino
Rusijos savaitraštis Literaturnaja gazeta, pastaruoju metu vis
daugiau linkstantis į imperinį šovinizmą ir komunistinę nostalgiją.
Tiksliau, ne straipsnį, o didelį interviu su pernai įteikusiu
savo skiriamuosius raštus naujuoju Lenkijos ambasadoriumi Rusijoje
Stefanu Meleriu. Komunistinio režimo metais S.Meleris buvo žinomas
disidentas ir nors buvo apsigynęs istorijos mokslų daktaro laipsnį,
tačiau valdžia jam neleido pasireikšti dirbant istorijos baruose.
Po komunistinio režimo žlugimo S.Meleris buvo pakviestas dirbti
Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1995-ųjų jis jau
Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas, o po metų paskiriamas
Lenkijos ambasadoriumi Prancūzijoje. Žinant apie tradicinius Lenkijos
ir Prancūzijos ryšius, tai buvo labai svarbus diplomatinis postas.
Pasibaigus kadencijai Paryžiuje, S.Meleris paskirtas ambasadoriumi
Rusijoje.
Štai keli įdomūs S.Melerio atsakymai į rusų savaitraščio politikos
apžvalgininko Jurijaus Vasilkovo klausimus. Klausimai, kuriuos
jis pateikė lenkų diplomatui, buvo aiškiai provokuojantys, siekiant
pastatyti S.Melerį į nepatogią ir dviprasmišką padėtį.
Pavyzdžiui, buvo klausiama, kodėl šiuo metu daug Lenkijos žmonių
yra nusivylę įvykusiomis permainomis, kodėl daug šalies jaunimo
palaiko buvusį komunistų funkcionierių, dabartinį Lenkijos premjerą
Lešeką Milerį. Ar tai nerodo, kad Lenkijoje bręsta restauracijos
maištas? klausė J.Vasilkovas. Aišku, kalbėdamas apie restauracinį
maištą, rusų žurnalistas turėjo galvoje grįžimą į vadinamąjį
socializmą, o paprasčiau sakant į Maskvos orbitą.
Atsakydamas į šį klausimą Lenkijos ambasadorius pripažino, kad
Lenkija susiduria su nemažais sunkumais. Visų pirma didėjančiu
nedarbu. Tačiau pabrėžė, jog, skirtingai nei socializmo metais,
dabar patys Lenkijos žmonės išsirenka tokią valdžią ir jos neskiria
Maskva. Čia pat S.Meleris taip pat pažymėjo, jog dabar vienų ar
kitų politikų populiarumas neturi didelės reikšmės, kaip buvo
Atgimimo pradžioje, nes šalyje egzistuoja laisva žiniasklaida,
kuri daugeliu atveju ir formuoja politikų populiarumo reitingus.
Lenkijoje daug kas pasikeitė. Visų pirma užsienio politikoje.
Pavyzdžiui, prioritetiniai santykiai su Rusija nustumti į antrą
vietą. Kodėl taip atsitiko? klausė rusų politikos apžvalgininkas.
S.Meleris atsakydamas pabrėžė, kad po 1989 metų svarbiausias Lenkijos
tikslas buvo stojimas į NATO ir ES. Jis tai paaiškino labai paprastai.
Juk Lenkija per ištisus šimtmečius patyrė labai skaudžių išbandymų.
Ir ne tik iš Rusijos, bet kentėjo ir nuo vokiečių, švedų. Todėl
po 1989 metų Varšuvos ir Maskvos santykiai klostėsi ne per geriausiai.
Anot S.Melerio, tai buvo daugiau psichologinė reakcija iš abiejų
pusių. Lenkai nebenorėjo būti Maskvos satelitais, o Maskva buvo
nepatenkinta, kad Lenkija išsprūdo iš jos glėbio. S.Meleris pažymėjo,
kad jam, kaip istorikui, visiškai aišku, kodėl Rusija kiekvieną
lenkų sukilimą prieš Rusijos priespaudą XIX amžiuje (1831 ir 1863
m.) vertino kaip slavų idėjos išdavystę. Tačiau esmė ta, jog slavų
idėja Lenkijoje ir Rusijoje iki šiol suprantama visiškai skirtingai.
Lenkai, aišku, žino, kad jie ir rusai yra slavai. Tačiau lenkai
tai supranta kaip etninę koncepciją, o rusai kaip politinę,
valstybinę. S.Meleris dar kartą pabrėžė, jog šiuo metu ir ateityje
svarbiausiais Lenkijos užsienio politikos prioritetais išliks
glaudūs santykiai su JAV, ES, NATO, nepamirštant ir santykių su
Rytų kaimynais.
Literaturnaja gazeta politikos apžvalgininkas J.Vasilkovas apgailestavo,
kad pernai rudenį Lenkijos Seimo maršalas, viešėdamas Lietuvoje,
ypač akcentavo, kad Lietuvai būtina tapti NATO nare. Kodėl toks
ypatingas rūpestis dėl Lietuvos, negi todėl, kad dar kartą įgeltų
Rusijai? klausė J.Vasilkovas.
S.Meleris pabrėžė, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra specifiniai.
Juk ilgą laiką jos abi buvo vienos valstybės sudėtyje. Tai buvo
gana seniai, sakė lenkų diplomatas, tačiau istorinėje atmintyje
šitas faktorius išliko. Naujos sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos
nesukelia Lenkijoje jokių revanšistinių nuotaikų. O Lenkijos Seimo
maršalo žodžius reikia suprasti tik kaip siekį kuo greičiau Lenkijai
ir Lietuvai tapti vienos ypač svarbios organizacijos narėmis.
Pokalbyje buvo užsiminta ir apie Kaliningrado problemą. S.Meleris,
pripažindamas, kad Kaliningradas priklauso Rusijai, priminė rusų
pašnekovui, jog reikia pagaliau baigti meluoti. Ypač nepamirštant,
kas gi iš tiesų sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Pavyzdžiui, Lenkijoje
komunistinio režimo metais buvo nuolat tvirtinama, kad jeigu ne
Raudonoji armija, tai vokiečiai ir dabar, ko gero, valdytų Lenkiją.
Tačiau pagrindinis Raudonosios armijos uždavinys buvo faktiškai
ne išlaisvinimas, o naujoji okupacija. Be to, juk buvo toks faktas
kaip Varšuvos sukilimas, kuriam Raudonoji armija neatėjo į pagalbą
ir sustojo kitame Vyslos krante laukdama, kol vokiečiai žiauriai
numalšins sukilimą. S.Meleris priminė, jog ypač Rusijoje nuo mokyklos
suolo reikia padėti istorinės teisybės pamatus, nes rusų moksleiviai
palieka mokyklą taip ir nesužinoję, jog Antrasis pasaulinis karas
prasidėjo ne 1941 m. birželio 22-ąją, o 1939 m. rugsėjo 1 d.,
kai Hitleris užpuolė Lenkiją. Vėliau tą patį pakartojo Stalinas
prieš Suomiją. Kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, jokiu būdų
negalima pamiršti ir 1939 m. rugsėjo 17-osios, kai Sovietų Sąjunga
okupavo dalį Lenkijos teritorijos.
Lenkijos ambasadorius pabrėžė, jog šiuolaikinėje Europoje, norint
atkurti pasitikėjimą tarp tautų, ypač Rusijos ir Lenkijos santykiuose,
reikia vengti melagysčių ar praeities nutylėjimų.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"