XXI amžius

Šlubuojanti kooperacija

Ketvirtadalis - žlugo

Ne kartą Lietuvos žemės ūkio rūmų taryba, prezidiumas svarstė žemės ūkio kooperacijos padėtį bei plėtrą šalyje. Buvo kalbėta, nuogąstauta, kad kaimo žmonės nenoriai jungiasi į kooperatines bendroves, nes daug kas bijo buvusios sovietinių kolchozų sistemos, kad stinga ženklesnės valstybės paramos ir t.t.
O praėjusį šeštadienį Žemės ūkio rūmuose įvyko Lietuvos šeštasis žemės ūkio kooperatyvų kongresas. Jis įvyko po 65 metų pertraukos, tad į renginį suvažiavo daug kooperacinio judėjimo šalininkų, svečių iš Seimo, Vyriausybės, ministerijų, užsienio.
Žemės ūkio kooperacinio judėjimo atkūrimo iniciatorius bei propaguotojas Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas prof. Antanas Stancevičius priminė, kad pirmasis tokio pobūdžio kongresas įvyko 1920 metais. Jame buvo nubrėžtos konkrečios kooperatinio judėjimo kryptys, kurių buvo laikomasi, ieškoma kelių kaimo žmonių gyvenimui pagerinti. Nereikia pamiršti, kad tai buvo sunkūs laikai jaunai Nepriklausomos Lietuvos Respublikai. Bet tuometiniai šalies prezidentai Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, žemės ūkio ministrai J.Tūbelis, J.Aleksa, J.Kriščiūnas aktyviai rėmė žemės ūkio kooperaciją, ne formaliai, o dalykiškai domėjosi jos veikla. Ir žemės ūkio kooperatyvai ėmė eiti į plačius valstybės gyvenimo vandenis. Vien ko verta kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“. Kaimo žmonės ėmė pasitikėti žemės ūkio kooperatyvais, dalyvavo jų veikloje.
Šiandien Lietuvoje yra apie 400 įregistruotų žemės ūkio kooperatyvų. Jie užsiima agroservisu, daržininkyste, žemės ūkio produktų perdirbimu. Štai kooperacinė bendrovė „Pieno gėlė“ savo veiklą pradėjo nuo vieno pienovežio, kelių žmonių, o dabar joje yra apie 400 narių, pagal galimybes neblogai tvarko savo ūkį. Kooperatyvas „Daržovių centras“ pradėjo dirbti turėdamas vieną nedidelį sandėlį, o šiuo metu tai stambi bendrovė, turinti šiuolaikinę įrangą, čia dirba apie šimtas žmonių. Bet tokių kooperatyvų nedaug. Iš tų 400 bendrovių apie 100 jau bankrutavo, nemažai kitų vos suduria galą su galu. Tam yra įvairių priežasčių. Žlugusieji nepajėgė išsilaikyti šiuolaikinėje rinkoje, gal stigo lėšų, didesnio organizuotumo, kooperacijos plėtrai trukdo netobuli įstatymai. Be to, žemės ūkio produktų perdirbėjai, prekybininkai gerai suvokia, kad kooperacinės žemės ūkio bendrovės gali būti rimtomis konkurentėmis rinkoje, o tai pavojus iki šiol turimai monopolijai žemės ūkyje. Monopolininkai gudriai naudojasi įstatymų spragomis ir įvairiai trukdo žemės ūkio kooperacijos plėtrai.

Prarado akcijas

Kongrese buvo prisiminta, kad prieš kurį laiką pusė žemės ūkio produktų perdirbimo įmonių akcijų priklausė žemdirbiams, jie galėjo sudaryti palankias sąlygas pieno, mėsos gamintojams, kitiems žemės ūkio produktų tiekėjams. Bet kaimo žmonės buvo įkalbinėjami tas akcijas parduoti perdirbėjams, atseit perdirbimo įmonėms gresia masinės griūtys, ir iš jų kaimo žmonės neturėsiantys jokios naudos, o vien tik patirsiantys nuostolių. Todėl esą geriau tas akcijas parduoti. Taip žemdirbiai ir padarė. O dabar perdirbėjai diktuoja savo sąlygas visam Lietuvos kaimui, nepaiso nė Vyriausybės sprendimų. Tad suprantama, kad monopolio perdirbėjai niekam užleisti ar juo dalytis nenori. Prof. A.Stancevičius pabrėžė, kad jei nors trečdalis akcijų būtų pasilikę žemdirbių rankose, tai protesto akcijų, kelių blokadų, kitų neramumų dėl pieno supirkimo kainų nebūtų kilę.
Be to, 1993 metais priimtame Kooperacijos bendrovių įstatyme sakoma, kad kooperatyvai, jų nariai turi mokėti papildomus mokesčius. Tai irgi atstumia kaimo žmones nuo kooperacinių bendrovių.
Renginyje dalyvavusi Seimo narė prof. Kazimiera Prunskienė tikino, kad toks kongresas turėjo būti surengtas prieš dešimt metų ir iškart ieškota realių kelių kooperacijai įtvirtinti. Seimo narės nuomone, derėjo buvusius kolūkius pertvarkyti į kooperacinius ūkius - kaip tik taip buvo padaryta Vokietijoje. Dabar ten esą sėkmingai ūkininkaujama.
Savo mintimis pasidalijo svečias iš JAV Ohajo valstijos Džonas Elermanas. Jis 25 metus dirbo žemės ūkio kooperatyvų plėtros sistemoje, padėjo organizuoti kooperatyvų veiklą Ukrainoje, Odesos regione. Žinovas, be kita ko, pabrėžė, kad kaip kiekvienoje veikloje, taip ir čia, lemia žinios, valia, užsibrėžto tikslo siekimas. Štai Prancūzijoje 60 proc. pieno parduoda žemės ūkio kooperatyvai, 70 proc. grūdų - taip pat kooperacinės bendrovės. Panašių pavyzdžių yra ir daugiau.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Gintautas Kniukšta pripažino, kad be žemės ūkio kooperatyvų neįmanoma kovoti su monopolininkais perdirbėjais ir kartelių sistema. Jis mano, kad jo vadovaujamame komitete reikėtų įsteigti žemės ūkio kooperatyvų pakomitetį, o Žemės ūkio ministerijoje - šios krypties departamentą. Žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis tokio dar vieno stambaus administracinio padalinio steigimui nepritarė. Nebent - įsteigti skyrių.
Kongrese kalbėjęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas irgi atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, JAV, Naujojoje Zelandijoje „madas“ pieno ūkyje diktuoja kooperatyvai. Tad ir Lietuvoje žemės ūkio kooperacinių bendrovių svoris turėtų būti didesnis.
Kongrese kai kurie žemės ūkio kooperatyvų organizavimo iniciatoriai ir propaguotojai buvo apdovanoti Žemės ūkio rūmų padėkos raštais.
Buvo priimta rezoliucija „Dėl kooperatinio judėjimo žemės ūkyje vystymo ir propagavimo“.

Benjaminas ŽULYS
Kaunas