| Lietuvos
valstybei 750 metų
Nesikeičiančios imperijos užmačios
Rusijoje, o ypač Baltarusijoje leidžiamose
istorinėse knygose net profesorių vardais pasidabinę istorikai,
rašydami apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dažniausiai kalba
apie kažkokią rusų-lietuvių valstybę. Netgi Mindaugas vadinamas
rusų kunigaikščių statytiniu ir jų valios vykdytoju. Tai ne tik
dabartinių rusų ir baltarusių istorikų skelbiamas požiūris, bet
jis buvo plačiai skelbtas ir carinėje Rusijoje.
Apie tolimos istorijos Lietuvos valstybę, ypač jos santykius su
Rusija plačiai rašė žinomas istorikas S.Sužiedėlis. Jis pažymėjo,
jog, dar nesusikūrus Lietuvos valstybei, tai yra iki mindauginio
periodo, lietuviškas gentis, konkrečiai, jotvingius, ką rodo pačių
rusų metraščiai, nuolat puldinėjo Kijevo kunigaikščiai. Istoriniuose
šaltiniuose minimi tokie žygiai 983, 1038 metais. Na, o rusų metraščiai
Lietuvos vardą pirmą kartą paminėjo 1040 metais, aprašydami kunigaikščio
Jaroslavo žygį į Lietuvą. Tie nuolatiniai Lietuvos puldinėjimai
rodo, jog nuo seno rusų kunigaikščiai vykdė plačią ekspansiją į
Lietuvą. Tačiau lietuvių kunigaikščiams ėmus vienytis, ypač Mindaugo
laikais (1236-1263), Lietuva rengė karo žygius prieš nuolat besiriejančius
rusų kunigaikščius, mokėjusius duoklę totoriams. Lietuva ilgai gynė
Rusiją nuo Aukso Ordos. Žinomas rusų poetas K.Balmontas, labai domėjęsis
istorija, rašė: Totorius nubloškė šalin lietuvis (Tatar otbrosil
pročj litvin). K.Balmontas turėjo galvoje Mindaugą.
Tiesa, visi Lietuvos kunigaikščiai, pradedant karaliumi Mindaugu
ir baigiant didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru, ypač Vytauto Didžiojo
laikais (1392-1430), pasiekė, kad beveik visa to meto Rusija, išskyrus
Maskvos kunigaikštystę, tapo Lietuvos vasalė. Tačiau Lietuva net
nesistengė pasinaudoti savo galybe ir rusams buvo palikta visa galiojusi
tvarka, papročiai, stačiatikių tikėjimas. O svarbiausia, valstybės
įstatymai vienodai gynė įvairių tautų žmonių, taip pat ir rusų interesus
ir buvo lygiai traktuojami. Lietuva nevykdė jokios nacionalistinės
politikos.
Deja, Maskvai stiprėjant ir ėmus telkti rusiškas žemes, vėl prasidėjo
nauja Rusijos ekspansija į Lietuvą. Istoriko S.Sužiedėlio teigimu,
Rusijos sustiprėjimą lėmė trys pagrindiniai veiksniai: 1453 metais
Rytų Bažnyčios vadovybės perkėlimas iš turkų užimto Konstantinopolio,
Aukso Ordos nusilpimas, o svarbiausia Lietuvos unija su Lenkija.
Po jos - lenkų diduomenės begalinis savanaudiškumas, persimetęs
ir į Lietuvą, graužė valstybės pamatus. Todėl Maskva jau nuo XV
a. pabaigos, ypač tapus caru Ivanui Rūsčiajam (1533-1584), ėmė veržtis
prie Baltijos. Pirmiausia buvo užpulta Livonija (latvių ir estų
žemės). Tiesa, tada Lietuva apgynė nuo Rusijos didesnę Livonijos
dalį. Tačiau pats didžiausias Rusijos įsiveržimas į Lietuvą įvyko
1655-1661 metais valdant carui Aleksejui Romanovui. Buvo užimta
didelė Lietuvos dalis, masiškai žudomi žmonės, deginami kaimai,
miestai ir pilys. Vien sostinė Vilnius liepsnojo net septyniolika
dienų. Ugnyje žuvo neįkainojami kultūros lobiai, puošnūs rūmai.
Tiesa, didelę dalį kultūros ir meno vertybių išsigabeno rusai. Ir
dabar nemažai tų lobių tebėra Rusijoje.
Dar baisesnis buvo Rusijos įsiveržimas į Lietuvą Šiaurės karo metu
(1707-1721), valdant Petrui Didžiajam. Po šio įsiveržimo rusai iš
Lietuvos jau nebeišėjo ir laikė įvairiose Lietuvos vietose savo
karines įgulas. Tačiau galutinis Lietuvos valstybė griovimas prasidėjo
1717 metais, kai, anot istorikų, nebylusis Žečpospolitos seimas,
diktuojant Rusijai, priėmė sprendimą smarkiai sumažinti kariuomenę
ir sutiko su Rusijos pasiūlyta priežiūra vidaus tvarkai palaikyti.
Na, o vėliau, po jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų
1772, 1793 ir 1795 metais, Lietuva galutinai atsidūrė Rusijos valdžioje.
Beje, garsioji Rusijos carienė Jekaterina II, vykdžiusi visus tris
Lenkijos ir Lietuvos padalijimus, ėmėsi žiaurios prievartos okupuotame
krašte. Gražiausi Lietuvos dvarai buvo išdalyti carienės favoritams
ir generolams, vyko spartus krašto pravoslavinimas, įvesta gubernatorių
administracija, o įstaigose rusų kalba.
Po 1831 ir 1863 metų sukilimų prieš Rusijos priespaudą represijos
dar išaugo. Po pirmojo sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas,
mokyklos, vienuolynai, cerkvėmis paversta daug bažnyčių, panaikintas
Lietuvos Statutas, veikęs nuo 1529 metų. Dar baisesni dalykai dėjosi
po 1863 metų sukilimo. Pats Vilniaus gubernatorius Muravjovas-Korikas
gyrėsi, jog tik per vieną mėnesį nubaudė mirtimi 129 asmenis, 972
išsiuntė į katorgą, apie pusantro tūkstančio ištrėmė į Sibirą. (Taigi
trėmimus pradėjo ne Stalinas, kaip daugelis mano, o jie buvo pradėti
kur kas anksčiau.) Taip pat buvo konfiskuoti 1794 dvarai, uždaryti
visi vienuolynai ir nusavintos jų žemės. Vien iš Žemaičių vyskupijos
ištremti 66 kunigai, likviduotos visos parapijinės mokyklos. Tačiau
didžiausia nelaimė buvo spaudos uždraudimas. Pagaliau Lietuvos vardas
buvo išbrauktas iš žemėlapio, ir Lietuva tapo Sievero Zapadnyj
kraj.
Rusijos ir Baltarusijos istorikai, rašydami apie kažkokią bendrą
rusų-lietuvių valstybę, tikriausiai žino tikrus istorinius faktus.
Tačiau tik retas jų drįsta apie tai kalbėti. Na, o kalbant apie
Rusiją, niekada negalima pamiršti pagrindinio dalyko: Maskvos ekspansija
visada prasideda tada, kai Rusija pasijunta esanti stipri. Tai rodo
ir XX amžiaus istorijos faktai. Štai Leninas, dar bolševikų gaujoms
tebesikaunant pilietiniame kare, 1918 m. gruodžio 16 d. paskelbė
Lietuvos ir Baltarusijos socialistinę respubliką ir jos vadovu
paskyrė dogmatišką bolševiką V.Mickevičių-Kapsuką. O jam paremti
į Lietuvą atsiuntė raudonosios armijos dalinius. Tačiau karo ir
bado išvargintai Rusijai šis žygis nepavyko. Lietuvai narsių savanorių
dėka pavyko apsiginti, ir Leninas 1920 m. liepos 12 d. pasirašė
su Lietuvos atstovais taikos sutartį, visiems laikams atsižadėdamas
teisių į Lietuvą. Bet tai buvo tik atokvėpis. Praėjus vos 20-iai
metų, Rusija vėl okupavo Lietuvą.
Tai štai ką reikia prisiminti minint Lietuvos valstybės 750 metų
jubiliejų. Ir kaip nekils, jeigu Maskvoje ir Minske iki šiol teigiama,
jog tokios valstybės net nebuvo. Žinoma, istoriškai vertinant, Lietuvos
valdovai padarė ir klaidų. Visų pirma nebuvo stengiamasi padaryti
Lietuvą jūrų valstybe, o plečiamasi į slavų gyvenamas sritis. Be
to, valstybės dokumentuose buvo vartojama senoji slavų kalba, o
po unijos su Lenkija įsiviešpatavo lenkų kalba. Ta kalba įsitvirtino
ne tik dvaruose, dvareliuose, miestuose, bet ir Bažnyčioje. Tik
baudžiauninkų pirkelėse skambėjo lietuviškas žodis. Tad visi svarbiausi
istoriniai veikalai apie Lietuvą buvo parašyti lenkiškai, vokiškai
ar rusiškai.
Šiaip ar taip, savo valstybės istorija ir vieninteliu jos karaliumi
Mindaugu, visomis išgalėmis siekusiu suvienytos ir tvirtos valstybės
sukūrimo, galima didžiuotis. Jam iš tiesų buvo nelengva. Reikėjo
kautis ne tik su iš visų pusių beplūstančiais priešais, bet ir su
vietiniais kunigaikščiais, dažnai paties Mindaugo giminaičiais.
Taip 1236 metais Saulės mūšyje kryžiuočiams buvo suduotas triuškinantis
smūgis. Tiesa, Mindaugas šiame mūšyje nedalyvavo, o žemaičių pulkams
vadovavo jų kunigaikštis Vykintas. 1244 metais, kaip teigia Livonijos
kronikos, Mindaugas su 30 tūkst. karių kariuomene įsiveržė į kuršių
žemes. 1260 metais kryžiuočiai iš Livonijos, prie kurių prisijungė
ir daug Vakarų Europos riterių, vėl įsiveržė į Lietuvą, tačiau prie
Durbės ežero buvo visiškai sumušti. Ši pergalė nuskambėjo po visą
Europą. Tiesa, Mindaugas tuomet buvo sudaręs sąjungą su Livonija
ir net 1255 metais, dvejiems metams praėjus po vainikavimo, padovanojo
Livonijos ordinui sėlių žemes. Tai buvo padaryta atsidėkojant ordinui
už tarpininkavimą jo krikštui ir karūnavimą Lietuvos karaliumi.
Yra išlikęs šio dovanojimo dokumentas, patvirtintas Mindaugo antspaudu.
Jame lotynų kalba rašoma: Mindaugas, Dievo malone pirmasis Lietuvos
karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos pasieks šis raštas,
linki gerovės gyvojo Dievo Sūnuje. Beje, yra duomenų, kad, nepaisydamas
sąjungos su Livonija, Mindaugas Durbės mūšyje palaikė žemaičius.
Kad ir kaip kalbėtų skeptikai, nes iš tų laikų išliko labai nedaug
duomenų, tačiau vokiečių ir lenkų kronikos pripažįsta, jog pirmasis
ir vienintelis Lietuvos karalius atvėrė Lietuvai Europą, o Europai
Lietuvą.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"
|