Atnaujintas 2003 m. liepos 4 d.
Nr.52
(1156)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Žvilgsnis
Visuomenė
Istorijos vingiai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mindaugo karūnavimui - 750 metų
Karaliaus Mindaugo siekis virsta tikrove

Adomas VARNAS. „Mindaugo vainikavimas“

XIII amžiuje susiklosčiusi geopolitinė padėtis diktavo neišvengiamų, gyvybiškai svarbių ir net nepopuliarių sprendimų seką, siekiant svarbiausio tikslo - išsaugoti Lietuvos valstybę, apginti ją nuo nesiliaujančių puldinėjimų, prisidengus stabmeldžių krikštijimo misija. Mindaugas aiškiai suvokė, kad Lietuvai toliau pasilikti paskutine pagoniška šalimi yra pražūtinga. Lietuva keletą šimtmečių priešinosi krikštijimui kardu ir stebino kaimynus atsparumu tokiems pasikartojantiems mėginimams. Antras ne mažiau svarbus klausimas – iš kur priimti krikštą: iš Rytų ar Vakarų?


Vasaros linksmybės
(Ne pagal Donelaitį)

Viena pažįstama papasakojo įprastą sovietmečiu atsitikimą, kai į kolchozą atvyko pamedžioti aukštas LKP CK veikėjas. Prieš jam atvykstant, savaitę laiko buvo rengiamasi svečio bei jį lydinčios rajono valdžios susitikimui. Per surengtą puotą, kaip sakoma, lūžo stalai ir tik paukščių pieno tetrūko. O to veikėjo apkūni žmona, apsirengusi nematytais užsienietiškais apdarais iš jos vyro keikiamų „supuvusių Vakarų“, išsikvėpinusi prancūziškais kvepalais, prisikirtusi visokiausių skanėstų, dėstė: „Duok Dieve, kad ir mūsų vaikai visa tai turėtų“. Žinoma, to veikėjo žmona tokių gėrybių linkėjo ne kolchozų baudžiauninkų, o savo klano atžaloms. Reikia pasakyti, kad partinio funkcionieriaus žmonos palinkėjimai ir viltys su kaupu išsipildė jau ne sovietinėje, o nepriklausomoje Lietuvoje. Tik partinio klano ir artimųjų gobšumas bei savanaudiškumas tapo dar didesnis, o puotos kur kas prašmatnesnės nei anksčiau. Daugelis klausia – kas juos padarė tokius? Ogi niekas kitas, tik mes patys. Ir nereikia mėtyti akmenų vien į „kompetentingų ir pragmatiškų“ vadovų daržą, taip bus neteisinga. Pakanka pažiūrėti, kas gi balsuoja įvairių lygių rinkimuose už tuos buvusius ir esamus nomenklatūrininkus bei naująjį „elitą“, kas labiausiai ir nepagydomai serga sovietinių laikų nostalgijos liga. Ogi tie, kas tempė iš kolūkio „kombikormą“, iš gamyklų ir fabrikų viską, ką tik įmanoma buvo nugvelbti. Viena buvusi kolūkio melžėja, pasigyrusi, jog visą laiką balsuojanti „tik už Brazaucką“, taip ir pasakė. Pasak jos, kolūkių laikais namuose nieko netrūko, tačiau vis tiek vogdavo „visuomeninį turtą“. Kaipgi kitaip, nes jei nevogsi, bendradarbiai raukysis: gal tu nori būti geresnis už mus? Jaučiate „gaujos“ įstatymus? Arba nuolat dabar keikiantis nepriklausomą Lietuvą buvęs traktorininkas ilgus metus kelis kilometrus važinėjo pietauti namo traktoriumi. Ne pats tai buvo susigalvojęs, o nusižiūrėjo į valdininkus. Kuo gi jis blogesnis už personalinės mašinos šeimininką, turintį asmeninį vairuotoją? Reikia su liūdesiu pripažinti, jog daugelis per sovietmetį taip priprato prie dorovinio dviveidžiavimo, kad jau visiškai nebepastebi savo deformacijos.


Dėl Lapių parapijos žemės

Neseniai Lapių (Kauno r.) mokykla persikėlė į buvusias LNK televizijos patalpas - čia daug erdvės, patogios darbo ir mokymosi sąlygos.
Ir štai, kaip sunerimęs “XXI amžiaus” redakcijai teigė Lapių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas, ne tik senąją mokyklą, bet ir šalia esančią bažnyčios žemę nutarta parduoti. Birželio 16 dieną buvo pakviesti žemės matininkai, kurie bažnyčios žemės centre, keli žingsniai nuo bažnytinių trobesių, įkasė kuoliuką. Žmonės klausę matininkų, ką jie čia darą. Šie atsakę, kad juos čia atsiuntęs Lapių seniūnas Rimas Stankus. O užsakymą davęs rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyrius. Bet seniūnas teigęs, kad su šia istorija nieko bendra neturi, ir nurodęs, kad bažnytinės žemės mokyklai paskirtos 1998 metais.