|
Lietuvos
katalikai ilgiausioje piligriminėje kelionėje Europoje
|
Piligrimų techninė vadovė
Birutė Totoraitytė (kairėje) ir jos aktyvi
talkininkė Vitalija Rožukaitė
|
Lietuvos katalikai, didžiąją kelionę
pradėję Vilniuje, per Trakus, Aukštadvarį, Pivašiūnus, Alovę,
Miroslavą, Seirijus, birželio 14-ąją pasiekė Lazdijus. Iš čia,
po šv. Mišių Šv. Onos bažnyčioje ir pusryčių klebonijoje, nešini
kryžiumi, Vatikano, Lietuvos, Taikos ir Lenkijos valstybių vėliavomis,
piligrimai ir juos lydintieji su maldomis ir religinėmis giesmėmis
žygiavo Lenkijos sienos link. Prieš kelionę pakalbinau kelionės
vadovą iš Klaipėdos Gintarą Naudžiūną, kuris, paklaustas, nuo
kada puoselėjo mintį surengti tokią sudėtingą piligriminę kelionę,
atsakė, kad jau ankstesnės kelionės po Lietuvą į Kryžių kalną,
aplink Lietuvą, po Žemaitiją, aplankant šventąsias vietas, išsijojo
maldininkų grupes, sutelkė aktyvą, fiziškai pasirengusius, ištverminguosius
piligrimus. Turime patirtį, tikimės Dievo palaimos. Į mus lydintį
autobusą susidėjome maisto atsargų, drabužių, kitos mantos. Kaip
žinote, per dieną reikės nueiti apie 30 kilometrų. Tuo pačiu autobusu
grįšime namo.
|
|
Rytų
apeigų katalikų Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserys tarnaitės
Žovkvoje
1396 metais rašytiniuose šaltiniuose
pirmąsyk paminėtas Žovkvos vardas. Šiam Ukrainos miestui gana greitai
buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tad šiemet jis minės 400 metų
magdeburginių teisių jubiliejų. Žovkva 25 km į pietus nuo Lvovo
nutolęs tėvų bazilijonų vienuolynu bei knygų spausdinimu XVIII amžiuje
išgarsintas miestas. 1617 metais įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo
ordinas, išgyvenęs itin sunkius išbandymus, Ukrainai atgaunant nepriklausomybę
išėjo iš pogrindžio. Vienuoliams sugrąžintos bažnyčios, vienuolynai
bei kiti pastatai. Taip 1990-aisiais Žovkvoje bazilijonams buvo
sugrąžintas vienuolynas, 1994 metais spaustuvė, kuriai, garsėjančiai
leidybine veikla ( leidykla Misionierius), nuo pat atgavimo vadovauja
Marijanas Lozynskis. |
|
Aš
mačiau kitokią lietuvių tautą
Trylika metų lietuviai aimanuoja,
verkšlena, ištiesę ranką prašo valstybės socialinės paramos. Artimas
pražudo savo artimą, kaltindamas valdžią arba vienas kitą, bet ne
save Vyriausybės institucijose, televizijos laidose, spaudos puslapiuose,
teismuose, kaimynystėje, šeimose
Bet aš mačiau ir kitokių lietuvių.
Dvasingų, vieningų, dosnių. Optimistiškų ir šiltai bendraujančių
ne tik miesteliuose, bet ir kaimų pakelėse. Žmones vienijo tikėjimas,
siejo vilties gijos, bet svarbiausias tikslas meilė savo artimui,
žemei, tėvynei. Trys piligriminės kelionės dienos, keliaujant nuo
Kalvarijos iki Pivašiūnų, man buvo tikras stebuklas. Žmonės nustebino
didele pagarba, kilnumu, humaniškumu, atjauta, duonos kąsnio pasidalijimu,
nemačiau jokios tarpusavio priešpriešos.
|
|