Vilniaus
arkivyskupijoje
Varėnos dekanate
|
Minėjimo dalyviai
Autorės nuotrauka
|
Pirčiupių tragedijos pašvaistėje
VALKININKAI. Prie
pat kelio VilniusDruskininkai, kur jis vingiuoja pro žaliuojančius
Varėnos rajono pušynėlius, išnyra skaudžiai liūdnas postamentas
gedinčiai Motinai. Už jo stovi aukšta paminklinė lenta, nuo viršaus
iki apačios išmarginta vardais ir pavardėmis. Šita atminties relikvija
pastatyta sovietiniais laikais Pirčiupių tragedijos aukoms atminti.
Kiek tolėliau, už miškelio, Pirčiupių kaime, yra tikroji žudynių
vieta, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po
tragedijos. Ant medinės lentelės užrašyti žodžiai: ,,Ilsėkitės,
broliai ir tėveliai, ramybėje, ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje
.
Kasmet tragedijos dieną pirčiupiečiai Valkininkų Švč. M.Marijos
Apsilankymo bažnyčioje užsako šv.Mišias, o vakare susirenka savo
artimųjų, kaimynų žudynių vietoje prie trijų medinių kryžių. Vakare
šioje tragedijos vietoje uždegamos atminimo žvakės, meldžiamasi
ir giedama
Šiemet ši liūdna data paminėta kukliai ir susikaupus.
Už tragedijos aukas šv.Mišias aukojo Valkininkų parapijos klebonas
kun.Vytas Pūkas. Po to vyko minėjimas tikrojoje žudynių vietoje,
prie trijų kryžių. Klebonas kun. V.Pūkas pašventino naujai pastatytą
Pirčiupių bibliotekos darbuotojų kryžių. Dabar šioje žudynių vietoje
jų stovi 38. Buvęs Valkininkų parapijos klebonas kun. Valentinas
Virvičius buvo sakęs, kad ateityje šioje vietoje turėtų stovėti
119 kryžių visoms tragedijos aukoms atminti.
Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas padėjo gėlių prie paminklo
tragedijos aukoms. Jis apgailestavo, kad ši tragedija neigiamai
atsiliepė ir dabartinei kaimo bendruomenei - šiandien Pirčiupiuose
gyvena tik apie penkiasdešimt gyventojų.
Liūdnais prisiminimais dalijosi vienas iš nedaugelio tragedijos
liudytojų Alfonsas Simokaitis. Kaimo gyventojai giedojo giesmes
ir žuvusiųjų atminimui uždegė žvakutes.
Sovietiniais laikais Pirčiupiai tapdavo didelių mitingų vieta. Čia,
prie paminklo Motinai, suplaukdavo daugybė žmonių, buvo dedamos
gėlės, deklamuojami eilėraščiai, sakomos kalbos. Būta daug pompastikos,
viskas dvelkė kažkokiu netikrumu. Mat niekada tie mitingų dalyviai
neaplankydavo tikrosios žudynių vietos, esančios tik už pušynėlio,
kur stovėjo kryžiai. Iki pat Atgimimo daug kas nežinojo, kad tikroji
žudynių vieta ne prie marmurinių postamentų
Dabar daug ramiau Pirčiupiuose. Juose gyvena tik per 50 gyventojų
kaimas iškilęs ant pokario Pirčiupių pelenų. Vaikštai po šiandieninius
Pirčiupius ir, jei ne kryžiai, net neįtartum, kokia skaudi nelaimė
netikėtai užklupo prieš pusę amžiaus taikius Dzūkijos kaimo žmones.
)
Pabandykime nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos
1944 m. birželio 3iosios rytą, vos išaušus, šalia esančioje Rūdininkų
girioje besislapstę sovietiniai partizanai netoli kaimo apšaudė
vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli vokiečiai, likusieji
pabėgo į Eišiškes ir jau tą pačią dieną į kaimą atsiuntė baudžiamąjį
būrį. Jis apsupo kaimą ir, suvarę į kluonus, gyvus sudegino 119
žmonių 58 vyrus, 61 moterį. Tarp jų buvo net 49 vaikai iki 16
metų amžiaus jauniausiajam tebuvo šešios savaitės. Patys tvirčiausi
kaimo vyrai buvo pasitraukę į mišką, tad žiaurumo aukomis tapo daugiausia
vaikai, moterys ir seneliai. Kartu su pirčiupiečiais žuvo ir keli
iš kitų kaimų čia svečiavęsi žmonės. Tą baisią dieną sudegino ir
namus, kluonus, tvartus
Dar devynias dienas kaime patruliavo vokiečių
kareiviai, neleido artimiesiems palaidoti sudegintųjų palaikų.
Tik tuomečio Valkininkų klebono kun. J.Bardišausko dėka vokiečiai
davė leidimą palaikus palaidoti. Kaip pasakoja dar gyvi liudytojai,
laidotuvės buvo be jokių iškilmių, suorganizuotos greitomis ir bijant,
kad vokiečiai neapsigalvotų. Tad kaimo vyrai paskubomis iškasė dvi
duobes. Į vieną duobę dėjo apanglėjusius moterų ir vaikų kaulus,
į kitą vyrų palaikus. Pirmasis kryžius laidojimo vietoje išaugo
1947 metais. Jį pastatė tėvas savo dukteriai, atėjusiai į Pirčiupius
iš kito kaimo ir amžinai čia pasilikusiai
Antrasis pastatytas moterims
ir vaikams pagerbti, o trečiasis vyrams.
Sunku suvokti, kodėl miškuose buvęs sovietinių partizanų būrys net
nebandė ištraukti iš mirties nagų pasmerktųjų. Juk vokiečių buvo
vos dvidešimt. Todėl gyvi likę šios šiurpios tragedijos liudytojai
teigia, kad buvo čia ir partizanų kaltės. Jie prisimena, kad naujai
sumūrytuose namuose po karo buvo apgyvendinti ,,kaimo gynėjai.
Labai norėta išgriauti ir kryžius.
Rūta AVERKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|