Atnaujintas 2003 m. liepos 4 d.
Nr.52
(1156)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Žvilgsnis
Visuomenė
Istorijos vingiai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vilniaus arkivyskupijoje

Varėnos dekanate

Minėjimo dalyviai

Autorės nuotrauka

Pirčiupių tragedijos pašvaistėje

VALKININKAI. Prie pat kelio Vilnius–Druskininkai, kur jis vingiuoja pro žaliuojančius Varėnos rajono pušynėlius, išnyra skaudžiai liūdnas postamentas gedinčiai Motinai. Už jo stovi aukšta paminklinė lenta, nuo viršaus iki apačios išmarginta vardais ir pavardėmis. Šita atminties relikvija pastatyta sovietiniais laikais Pirčiupių tragedijos aukoms atminti. Kiek tolėliau, už miškelio, Pirčiupių kaime, yra tikroji žudynių vieta, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Ant medinės lentelės užrašyti žodžiai: ,,Ilsėkitės, broliai ir tėveliai, ramybėje, ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje…”.
Kasmet tragedijos dieną pirčiupiečiai Valkininkų Švč. M.Marijos Apsilankymo bažnyčioje užsako šv.Mišias, o vakare susirenka savo artimųjų, kaimynų žudynių vietoje – prie trijų medinių kryžių. Vakare šioje tragedijos vietoje uždegamos atminimo žvakės, meldžiamasi ir giedama… Šiemet ši liūdna data paminėta kukliai ir susikaupus. Už tragedijos aukas šv.Mišias aukojo Valkininkų parapijos klebonas kun.Vytas Pūkas. Po to vyko minėjimas tikrojoje žudynių vietoje, prie trijų kryžių. Klebonas kun. V.Pūkas pašventino naujai pastatytą Pirčiupių bibliotekos darbuotojų kryžių. Dabar šioje žudynių vietoje jų stovi 38. Buvęs Valkininkų parapijos klebonas kun. Valentinas Virvičius buvo sakęs, kad ateityje šioje vietoje turėtų stovėti 119 kryžių – visoms tragedijos aukoms atminti.
Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas padėjo gėlių prie paminklo tragedijos aukoms. Jis apgailestavo, kad ši tragedija neigiamai atsiliepė ir dabartinei kaimo bendruomenei - šiandien Pirčiupiuose gyvena tik apie penkiasdešimt gyventojų.
Liūdnais prisiminimais dalijosi vienas iš nedaugelio tragedijos liudytojų – Alfonsas Simokaitis. Kaimo gyventojai giedojo giesmes ir žuvusiųjų atminimui uždegė žvakutes.
Sovietiniais laikais Pirčiupiai tapdavo didelių mitingų vieta. Čia, prie paminklo Motinai, suplaukdavo daugybė žmonių, buvo dedamos gėlės, deklamuojami eilėraščiai, sakomos kalbos. Būta daug pompastikos, viskas dvelkė kažkokiu netikrumu. Mat niekada tie mitingų dalyviai neaplankydavo tikrosios žudynių vietos, esančios tik už pušynėlio, kur stovėjo kryžiai. Iki pat Atgimimo daug kas nežinojo, kad tikroji žudynių vieta – ne prie marmurinių postamentų…
Dabar daug ramiau Pirčiupiuose. Juose gyvena tik per 50 gyventojų – kaimas iškilęs ant pokario Pirčiupių pelenų. Vaikštai po šiandieninius Pirčiupius ir, jei ne kryžiai, net neįtartum, kokia skaudi nelaimė netikėtai užklupo prieš pusę amžiaus taikius Dzūkijos kaimo žmones. )
Pabandykime nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos…
1944 m. birželio 3–iosios rytą, vos išaušus, šalia esančioje Rūdininkų girioje besislapstę sovietiniai partizanai netoli kaimo apšaudė vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli vokiečiai, likusieji pabėgo į Eišiškes ir jau tą pačią dieną į kaimą atsiuntė baudžiamąjį būrį. Jis apsupo kaimą ir, suvarę į kluonus, gyvus sudegino 119 žmonių – 58 vyrus, 61 moterį. Tarp jų buvo net 49 vaikai iki 16 metų amžiaus – jauniausiajam tebuvo šešios savaitės. Patys tvirčiausi kaimo vyrai buvo pasitraukę į mišką, tad žiaurumo aukomis tapo daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Kartu su pirčiupiečiais žuvo ir keli iš kitų kaimų čia svečiavęsi žmonės. Tą baisią dieną sudegino ir namus, kluonus, tvartus… Dar devynias dienas kaime patruliavo vokiečių kareiviai, neleido artimiesiems palaidoti sudegintųjų palaikų.
Tik tuomečio Valkininkų klebono kun. J.Bardišausko dėka vokiečiai davė leidimą palaikus palaidoti. Kaip pasakoja dar gyvi liudytojai, laidotuvės buvo be jokių iškilmių, suorganizuotos greitomis ir bijant, kad vokiečiai neapsigalvotų. Tad kaimo vyrai paskubomis iškasė dvi duobes. Į vieną duobę dėjo apanglėjusius moterų ir vaikų kaulus, į kitą – vyrų palaikus. Pirmasis kryžius laidojimo vietoje išaugo 1947 metais. Jį pastatė tėvas savo dukteriai, atėjusiai į Pirčiupius iš kito kaimo ir amžinai čia pasilikusiai… Antrasis pastatytas moterims ir vaikams pagerbti, o trečiasis – vyrams.
Sunku suvokti, kodėl miškuose buvęs sovietinių partizanų būrys net nebandė ištraukti iš mirties nagų pasmerktųjų. Juk vokiečių buvo vos dvidešimt. Todėl gyvi likę šios šiurpios tragedijos liudytojai teigia, kad buvo čia ir partizanų kaltės. Jie prisimena, kad naujai sumūrytuose namuose po karo buvo apgyvendinti ,,kaimo gynėjai”. Labai norėta išgriauti ir kryžius.

Rūta AVERKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija