Mindaugo
karūnavimui - 750 metų
Karaliaus Mindaugo siekis virsta tikrove
|
Adomas VARNAS. Mindaugo
vainikavimas |
XIII amžiuje susiklosčiusi geopolitinė
padėtis diktavo neišvengiamų, gyvybiškai svarbių ir net nepopuliarių
sprendimų seką, siekiant svarbiausio tikslo - išsaugoti Lietuvos
valstybę, apginti ją nuo nesiliaujančių puldinėjimų, prisidengus
stabmeldžių krikštijimo misija. Mindaugas aiškiai suvokė, kad Lietuvai
toliau pasilikti paskutine pagoniška šalimi yra pražūtinga. Lietuva
keletą šimtmečių priešinosi krikštijimui kardu ir stebino kaimynus
atsparumu tokiems pasikartojantiems mėginimams. Antras ne mažiau
svarbus klausimas iš kur priimti krikštą: iš Rytų ar Vakarų?
Vienuolis Kristijonas, rengdamas valdovą krikštui ir išsamiai aiškindamas
krikščionių tikėjimo tiesas, natūraliu būdu atskleidė ne tik krikščioniškosios
Europos valstybių tarpusavio ryšius, bet ir tuometinės politinės
sistemos veikimą Europoje. Mindaugas ir jo aplinkos žmonės buvo
pakrikštyti 1251 metais. Tai buvo ir Lietuvos krikšto pradžia. Rygos
auksakaliai nukaldino aukso vainikus būsimiems karaliui ir karalienei.
1253 m. liepos 6 d. įvyko Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnavimo
iškilmės.
Popiežiaus Inocentas IV paskelbė, kad Lietuva priimta į šv.Petro
leno teisę. Tai buvo pripažinimas, kad Mindaugo valdoma šalis iš
tikrųjų yra krikščioniška, kad Lietuva tampa visateise Europos valstybe.
Mindaugo siekis atimti iš karingų kaimynų prisiimtą ir pagonių krikštijimo
dingstimi pridengtą teisę puldinėti baltų genčių gyvenamas teritorijas
ir jas plėšti gavo tvirtą teisinę atramą. Iš tikrųjų viskas klostėsi
kur kas sudėtingiau, bet kito būdo patekti į krikščioniškosios Europos
tautų šeimą nebuvo. Mindaugo posūkio į Vakarus tikslingumą ir reikalingumą
ne kartą patvirtino amžių patirtis. Lietuviams tai reiškė pradžią
permainingo, ilgo kelio iš senojo baltų tikėjimo į krikščioniškąją
kultūrą.
Karalienė Morta mirė 1262 metais. Valdingasis Mindaugas atvykusią
į šermenis velionės seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną,
pasiliko vaikams globoti. Toks buvęs velionės noras. Kai Briansko
kunigaikštis sukėlė maištą, Mindaugas pasiuntė Daumantą su kariuomene
malšinti sukilėlių. Šis pasinaudojo proga ir, pasišalinęs iš žygio,
grįžo atgal ir kartu su Mindaugo seserėnu Treniota 1263 metų rudenį
nužudė karalių Mindaugą ir jo sūnus - Ruklį ir Rupeikį. Būta ne
tik asmeninio keršto motyvų. Žuvus valdovui ir jo įpėdiniams, karalystė
nustojo egzistavusi. Vėliau Daumantas pabėgo į Pskovą, priėmė stačiatikių
krikštą, gavo Timofėjaus vardą. Būdamas talentingas karvedys buvo
išrinktas Pskovo kunigaikščiu. Sėkmingai kovojo su Livonijos ordinu
ir savo gentainiais - lietuviais. Po mirties buvo paskelbtas stačiatikių
šventuoju. Jo kalavijas Dovmantov mieč (rus.) - iki šiol tebesaugomas
Pskove kaip relikvija.
Mindaugo istorinio žygdarbio nepavyko pakartoti jau nė vienam iš
vėlesnių Lietuvos valdovų. Likimas nelėmė Vytautui Didžiajam vainikuotis
antruoju Lietuvos karaliumi. Per daug aktyviai kliudė šiam procesui
ir savi, ir svetimi priešininkai. Vytautas nebūtų pratęsęs Mindaugo
dinastijos, tačiau Lietuvos karalystės atkūrimas neabejotinai būtų
davęs impulsą lietuvių tautinės kultūros plėtrai.
Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Sąjūdžio pažadinta Lietuva
sugebėjo pirmoji ištrūkti iš okupacijos narvo. 1990 m. kovo 11 d.
Atkuriamasis Seimas trečią kartą XX šimtmetyje paskelbė, kad Lietuvos
Respublikos nepriklausomybė atkurta! Ir prieš šį įvykį, ir po jo
Lietuvos valstybingumo šalininkams nekilo nė mažiausios abejonės,
kad karaliaus Mindaugo parodyta kryptis į Vakarus vienintelis
saugią šalies gerovę laiduojantis kelias.
Dabar Lietuva pakviesta į Europos Sąjungą. Lietuvos gyventojai referendumu
pritarė tokiam sprendimui. Tai labai iškalbingas rezultatas, liudijantis
aukštą visuomenės pilietinę brandą. Taigi mūsų epochoje atsirado
galimybė sėkmingai užbaigti Mindaugo pradėtą reikalą. Tai pats svarbiausias
Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas.
Tai ir ženklus priartėjimas prie praėjusio amžiaus visų kartų laisvės
kovotojų bei kitų rezistentų pagrindinio tikslo - laisvos ir saugios
Lietuvos europinės demokratijos erdvėje. Tai, kas lietuvių tautai
keletą šimtmečių buvo tik miglota svajonė, mūsų epochoje virsta
tikrove. Europos Sąjunga kūrėsi po Europą ir pasaulį nuniokojusių
karų. Europa vienijosi eksperimentuodama ir rizikuodama. Šis procesas
tebevyksta. Buvo suvokta, kad reikia ieškoti naujų bendravimo ir
sugyvenimo būdų, gerbiant žmogaus teises ir tautų kultūrinį identitetą.
Tai didžiausias demokratijos laimėjimas pasaulio istorijoje.
Gilią prasmę slepia gal tik atsitiktinis sutapimas, tačiau jis simboliškas,
reikšmingas, džiuginantis ir drauge įpareigojantis. Liepos 4-ąją
JAV švenčia Nepriklausomybės dieną, Liepos 14ąją Prancūzija iškilmingai
mini Nacionalinę dieną, o tarp šių pasaulinės demokratijos bastionų
įsiterpia Karaliaus Mindaugo mūsų Tėvynės, Europos ir pasaulio istorijai
padovanota Liepos 6-oji Lietuvos Valstybės diena. Ji pirmoji lietuviams
ypač brangių švenčių triadoje. Antroji iš 1918 metų, Vasario 16-oji,
Valstybės atkūrimo diena. O 1990 metais Sąjūdis atnešė trečiąją
- Kovo 11 ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Jos kūrėjai arba
liudytojai iš dalies esame bemaž visi šalies piliečiai.
Ir visas Europos Sąjungos valstybes jungia Europos himno žodžiai:
Apsikabinkite, milijonai! Šis bučinys visam pasauliui! Odės An
die Freude autorius poetas Fridrichas Šileris ir Devintosios simfonijos
kūrėjas Liudvigas van Bethovenas vokiečių tautos genijai širdimi
ir protu suvokė oraus tautų bendravimo principus, kuriuos komentuoti
būtų šventvagiška. Geriau giedoti, klausytis ir tylomis didžiuotis
kokie stiprūs esame, kai kartu.
Edmundas SIMANAITIS
© 2003 "XXI amžius"
|