| Vasaros
linksmybės
(Ne pagal Donelaitį)
Viena pažįstama papasakojo įprastą
sovietmečiu atsitikimą, kai į kolchozą atvyko pamedžioti aukštas
LKP CK veikėjas. Prieš jam atvykstant, savaitę laiko buvo rengiamasi
svečio bei jį lydinčios rajono valdžios susitikimui. Per surengtą
puotą, kaip sakoma, lūžo stalai ir tik paukščių pieno tetrūko. O
to veikėjo apkūni žmona, apsirengusi nematytais užsienietiškais
apdarais iš jos vyro keikiamų supuvusių Vakarų, išsikvėpinusi
prancūziškais kvepalais, prisikirtusi visokiausių skanėstų, dėstė:
Duok Dieve, kad ir mūsų vaikai visa tai turėtų. Žinoma, to veikėjo
žmona tokių gėrybių linkėjo ne kolchozų baudžiauninkų, o savo klano
atžaloms. Reikia pasakyti, kad partinio funkcionieriaus žmonos palinkėjimai
ir viltys su kaupu išsipildė jau ne sovietinėje, o nepriklausomoje
Lietuvoje. Tik partinio klano ir artimųjų gobšumas bei savanaudiškumas
tapo dar didesnis, o puotos kur kas prašmatnesnės nei anksčiau.
Daugelis klausia kas juos padarė tokius? Ogi niekas kitas, tik
mes patys. Ir nereikia mėtyti akmenų vien į kompetentingų ir pragmatiškų
vadovų daržą, taip bus neteisinga. Pakanka pažiūrėti, kas gi balsuoja
įvairių lygių rinkimuose už tuos buvusius ir esamus nomenklatūrininkus
bei naująjį elitą, kas labiausiai ir nepagydomai serga sovietinių
laikų nostalgijos liga. Ogi tie, kas tempė iš kolūkio kombikormą,
iš gamyklų ir fabrikų viską, ką tik įmanoma buvo nugvelbti. Viena
buvusi kolūkio melžėja, pasigyrusi, jog visą laiką balsuojanti tik
už Brazaucką, taip ir pasakė. Pasak jos, kolūkių laikais namuose
nieko netrūko, tačiau vis tiek vogdavo visuomeninį turtą. Kaipgi
kitaip, nes jei nevogsi, bendradarbiai raukysis: gal tu nori būti
geresnis už mus? Jaučiate gaujos įstatymus? Arba nuolat dabar
keikiantis nepriklausomą Lietuvą buvęs traktorininkas ilgus metus
kelis kilometrus važinėjo pietauti namo traktoriumi. Ne pats tai
buvo susigalvojęs, o nusižiūrėjo į valdininkus. Kuo gi jis blogesnis
už personalinės mašinos šeimininką, turintį asmeninį vairuotoją?
Reikia su liūdesiu pripažinti, jog daugelis per sovietmetį taip
priprato prie dorovinio dviveidžiavimo, kad jau visiškai nebepastebi
savo deformacijos.
Žinoma, ta deformacija labiausiai apėmusi valdančiųjų kastą. Tai
ypač išryškėjo kilus žemės sklypų dalybų skandalui. Naujaisiais
valdininkais tapę dabartiniai valdantieji visą kaltę dėl tų valdininkų
atsiradimo kaltina konservatorius, esą įstatymu atvėrusius duris
neteisėtoms sklypų dalyboms prestižinėse ir pelningiausiose Lietuvos
vietose. Tačiau pirmieji žingsniai į tas dalybas buvo žengti 1995
metais, valdant ne konservatoriams, o LDDP. Tada ir buvo priimta
įstatymo pataisa, leidžianti miško ar žemės plotą susigrąžinti kitoje
vietoje ekvivalentine natūra. Pats tuometinis žemės ūkio ministras,
dabar Seime ginantis žemdirbių interesus, Vytautas Einoris pripažino,
jog valdant LDDP nuolat stigo pinigų kompensacijoms už žemę išmokėti,
todėl ir buvo nuspręsta leisti gauti sklypą kitoje vietoje, kur
yra laisvos žemės.
Apskritai dėl to žemės ūkio kyla pavojus pačios valstybės stabilumui.
Rimti politikos apžvalgininkai su nerimu prakalbo apie tai, kad
kelių ir muitinių blokadų organizatoriai siekia griauti valstybę.
Eilinį kartą aplankęs premjerą Žemės ūkio rūmų pirmininkas Jonas
Ramonas su bendražygiais vėl išreiškė nepasitenkinimą kompensacijomis
pieno gamintojams. Pasirodo, iki metų pabaigos žemės ūkiui stabilizuoti
papildomai skirtų 100 mln. litų nepakanka. Pamačius valdžios pasimetimą
ir nuolaidžiavimą, jau reikalaujama kompensacijų už grūdus, cukrinius
runkelius, mėsą. Vėl grasinama svarbiausių magistralinių, į užsienio
valstybes vedančių kelių blokada. O kai teisėsaugos ir teisėtvarkos
pareigūnai mažumėlę pabandė pasidomėti, kas gi organizavo tas akcijas,
kas sutrukdė eismą, kas pridarė vežėjams milijoninių nuostolių ir
faktiškai grubiai pažeidė viešąją tvarką bei kitus įstatymus, tuoj
kilo neregėtas triukšmas dėl tariamai pradėto žemdirbių persekiojimo.
Net 18 įvairioms frakcijoms atstovaujančių Seimo narių kreipėsi
į Prezidentą, Premjerą, Generalinę prokuratūrą, Saugumo departamento
ir policijos vadovus, reikalaudami apginti žemdirbius nuo tariamų
persekiojimų. Mat parlamentarams nepatinka, kad Sodros, Mokesčių
inspekcijos ir Darbo inspekcijos pareigūnai ėmėsi domėtis kai kurių
žemdirbių reikalais. Grupės Seimo narių kreipimesi į aukščiausius
valstybės pareigūnus manipuliuojama tariamu rūpesčiu, kad tokiais
būdais griaunami demokratinės valstybės pamatai, pažeidžiamos pagrindinės
žmogaus teisės ir laisvės, kuriama baimės atmosfera ir t.t. Tačiau
kokioje gi demokratinėje valstybėje, pavyzdžiui, mokesčių inspektoriai
negali tikrinti piliečių? O kalbant apie žmonių teises ir laisves,
kažkodėl parlamentarai net neužsimina apie kitų piliečių per blokadas
patirtus nuostolius bei jų pažeistas teises ir laisves. Įdomiausia
yra tai, jog tarp 18 parlamentarų, pasirašiusių kreipimąsi į valstybės
vadovus, be tokių etatinių paprastų žmonių gynėjų kaip Petro Gražulio,
Juliaus Veselkos, Stanislovo Buškevičiaus, Jono Čiulevičiaus, Petro
Papovo, Egidijaus Klumbio, Kazimieros Prunskienės, Mykolo Pronckaus,
atsirado ir kai kurių dešiniųjų politikų parašų. Ką visa tai galėtų
reikšti, nesunku suprasti. Šitaip įstatymų leidėjai, kišdamiesi
į teisėsaugos institucijų veiklą ir bandydami sudrausminti tariamus
įžūliausius įstatymų ir viešosios tvarkos pažeidėjus, jau pradėjo
rinkti balsus būsimuosiuose Seimo rinkimuose. Nelabai garbingas
užsiėmimas, siekiant pasinaudojus situacija apginti netvarkos kėlėjus,
kurių veiksmai žlugdo valstybės ekonomiką ir stabilumą, sukelia
daugybę sunkumų kitiems žmonėms.
Tačiau ko nepadarysi siekdamas pigaus populiarumo. Štai, nepavykus
referendumui, Seimo narys oligarchas Viktoras Uspaskich net nusprendė
tapti televizijos žvaigžde. Komercinės TV3 televizijos laidoje TV
pagalba V.Uspaskich, apsitempęs raudonu kombinezonu, vandens motociklu
patruliuoja Palangos pakrantėje ir esą gelbėja skęstančius žmones.
Ir dar giriasi, kad už darbą neimsiąs jokio honoraro. Štai kur
altruistas! Aišku, šiam milijonieriui ne honoraras reikalingas.
Jis pasirengęs už žymiai didesnius pinigus nupirkti bet kokią televiziją,
net ir valstybinę, kad tik toji padidintų jo populiarumą. Išties
pastaruoju metu oligarchas beveik neišlenda iš įvairių Lietuvos
televizijų ekranų. Ką ten Lietuvos, jeigu V.Uspaskich sugebėjo nupirkti
net Rusijos televiziją. Beje, šiomis dienomis Palangos skęstančiųjų
gelbėtojas pasigyrė, kad neseniai ir per Lietuvos televiziją parodytas
Rusijos filmas apie tai, kaip V.Uspaskich gelbėja Lietuvą, buvo
sukurptas Rusijos vyriausybės užsakymu (!).
Kol socialliberalų frakcijos narys gelbėja skęstančiuosius, socialliberalų
vadas A.Paulauskas jau ne juokais susirūpino, kad jo frakcijos nariai
neišsilakstytų ir neperbėgtų pas socialdemokratus ar Prezidento
liberalus demokratus. Seimo kuluaruose apie tai jau garsiai kalbama.
Netgi teigiama, kad valdantieji socialdemokratai, turintys Seime
53 narius, labai supykę ant A.Paulausko, išdrįsusio pritarti Vilniaus
mero Artūro Zuoko išrinkimui, ir ketina pakeisti koalicijos partnerius.
Kai kurie aukšti socialdemokratų veikėjai neslepia, jog yra visai
galimas dalykas, kad naująją valdančiąją daugumą sudarys su prezidentiniais.
Tiesa, liberalų demokratų frakcija turi tik 13 narių ir iki daugumos
socialdemokratams trūktų trijų balsų. Tačiau juos gauti valdančiajai
partijai būtų vienas juokas. Juk tokiu atveju, kuo galima neabejoti,
nemažai socialliberalų bemat perbėgtų po Č.Juršėno sparnu. Nors
socialdemokratai galėtų apsieiti ir be perbėgėlių. Juk partijai
ištikimos yra K.Prunskienės ir K.Bobelio grupuotės, netrukus susijungsiančios
į dar vieną socialdemokratų priedangą.
Todėl A.Paulauskui teko viešai paneigti kalbas apie galimas valdančiosios
koalicijos skyrybas. Tačiau Seimo Pirmininkui nenoromis reikėjo
prisipažinti, kad vyresnieji broliai, kaltindami socialliberalus
išdavyste dėl Vilniaus mero rinkimų, patys užsiima negarbingais
žaidimais. Pasak A.Paulausko, socialdemokratai nuolatos kalbina
jo frakcijos narius pereiti pas juos. Valdančiajai partijai tai
labai tinka ji mielai priima visus perbėgėlius. Netgi išskėstomis
rankomis sutiko humoro laidų heroje tapusią Janę Narvilienę, kuri
savo pareiškimais ir iniciatyvomis seniai juokina Seimą, jau nekalbant
apie plačiąją visuomenę. Bet kas iš to. Tegul šaiposi. Svarbu, kad
tik tinkamai paspaustų balsavimo mygtuką. O tų mygtukų spaudytojai
sumano vis naujų atrakcijų. Tai iki užkimimo diskutuoja dėl piktų
šunų, tai dėl Joninių šventimo, lyties keitimo ir panašių valstybei
būtinų dalykų. Kad tik dar labiau nukreiptų visuomenę nuo aktualiausių
problemų, nuo valdininkijos siautėjimo ir žmonių skurdinimo. Todėl
nereikia stebėtis didelės dalies piliečių inertiškumu, naujovių
baime, baisia praeities įpročių jėga. Galbūt turi praeiti metai,
dešimtmečiai kūrybiško darbo, kad būtų užtikrintos realios teisės
ir galimybės piliečių iniciatyvai pasireikšti, metai ir dešimtmečiai
ne merdėjimo, o tikro gyvenimo.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"
|