Atnaujintas 2003 m. liepos 4 d.
Nr.52
(1156)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Žvilgsnis
Visuomenė
Istorijos vingiai
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Valdovų rūmai, Prisikėlimo bažnyčia: gal tikrovė, gal fantazija

Vilnius tarp lietuvių turi kažkokią mistinę trauką. Šį miestą sureikšmino mūsų istorija ir jo nemaži vargai bėgant laikui. Koks nors suvalkietis ar dzūkas, tarkim, romantiški valstiečiai, niekados Vilniuje nebuvę, tik jame badaudami kelerius metus praleidę karo metu (gal studijavo, gal raštininkavo), garsiai kalbėdavo: Vilnius tapo mano tėviške ir namais, tik jame noriu gyventi. Ta mistinė įtaka ir šiandien kreipia tautos bei valstybės dėmesį Vilniaus pusėn, gal net skriaudžiant provinciją su kitais miestais. Todėl pakankamai greitai kyla iš nebūties Valdovų rūmai, kad dar aukščiau stiebtųsi miesto garbė ir istorinė mistika. Tiesa, senieji griuvėsiai kalba ir, atrodo, dar ilgai kalbės ne tik apie miesto amžių, bet ir apie jo šeimininkų nerūpestingumą. Tačiau prabanga greičiau patraukia akį kaip tikrovės liudytojai. Todėl prabangai atkurti - o gal sukurti - teikiama pirmenybė.
O Kaunas, šiandieninis vargdienėlis, pirmaisiais atgimusios nepriklausomybės metais išugdęs keistus, beveik juokdarius, politikus? Jis daug kentėjo nuo Nemunu atplaukdavusių kryžiuočių, jį gindavo Kęstutis ir Vytautas, o miestas saugojo vidurio Lietuvą nuo vokiečių antplūdžių. Kaunas - ir buvusi Lietuvos laikinoji sostinė. Iš jo 1918-1940 metais po visą Lietuvą sklido pažanga, švietimas, susiklausymas. Sklido be korupcijos, be administracinio savanaudiškumo ir valdininkų siautėjimo. Jei kas bandė apgaudinėti valstybę, greitai buvo sugriebtas ir sutramdytas. (Pavyzdžiui, „lašinių skutimo“ istorija.) Kauno, Lietuvos laikinosios sostinės, kūrybiniu aktyvumu, tad ir pačiu miestu, reikia didžiuotis. O šiomis dienomis jį, okupaciniais metais buvusį tautinės gyvybės šaltinį, prieškarinių laikų šviesos židinėlį, viduramžių Lietuvos užtvarą prieš apsimetėlius krikščionis apsupo rūkai, pro kuriuos valstybės administracija Kauno neįžiūri.
Lietuvos atgimimo džiaugsmui liudyti 1926 metais žymiausių veikėjų bei kūrėjų susirinkime Kaune buvo nuspręsta statyti Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią, o 1933-iaisiais pradėta statyti. Ši bažnyčia turėjo būti Lietuvos ir Kauno atpažinimo ženklas. Išdidžiai įlipusi aukšto kalno viršūnėn, iš tolo matoma atvykstantiems visais keliais, ji, kaip laisvės simbolis, be religinės paskirties, būtų tapusi ir staigios lietuvių pažangos ženklu. Bažnyčios išoriniai darbai prieš 1940 metų okupaciją jau buvo baigti. Laibu bokštu ji tada tarsi kvietė tautą ir valstybę stiebtis aukštyn. Po ilgų okupacijos metų, kai Prisikėlimo bažnyčioje komunistų prievarta ūžė, blykčiojo, ciksėjo radijo fabrikas, šį statinį, vėl grįžusį prie savo pirmykštės paskirties, dauguma kažkodėl beveik pamiršo.
Po siaubingos okupacijos subyrėjimo, vos tautai spėjus suvokti, kas įvyko 1990 m. kovo 11-ąją, Vilniuje archeologai atkreipė didesnį dėmesį į buvusius Valdovų rūmus. Entuziastai ryžosi sukaupti kelis šimtus milijonų litų rūmams atstatyti. Darbai, gal pasirengimai jiems, vyksta, o Kauno Prisikėlimo bažnyčia, ūgiu pralenkusi visą miestą ir, palyginti su Valdovų rūmais, užbaigimui jau mažai reikalaujanti išlaidų, beveik nesusilaukia pagalbos.
Šie abu statiniai yra svarbūs, bet atrodytų, kad pirma reikia baigti jau pradėtus darbus ir tik tada griebtis naujų. Lietuvos visuomenės vadovai šią tvarką aplenkė. Dabartinė Prisikėlimo bažnyčios padėtis ir jos istorija yra gerai aptarta „XXI amžiuje“ (2003 04 18) L.Klusaitės straipsnyje „Prisikėlimo bažnyčios likimas, užstrigęs prie dvasinio tautos atgimimo slenksčio“. Iš straipsnio sužinome, kad rūpinimosi šiek tiek būta ir iki dabar šiam projektui surinkta apie aštuonis milijonus litų, įskaitant valstybės ir Kauno savivaldybės paramą per trylika metų. Tačiau „valdžia sportininkams aukoja milijonines sumas. Nebaudžiamai leido išvogti iš bankų, teisėjams skiriamos didelės algos, bankininkai gauna dešimtis tūkstančių per mėnesį“ („XXI amžius, 2003 04 11). „Europos Parlamente jau yra trylika lietuvių. Jie gauna po 863 Lt dienpinigių“ („XXI amžius“, 2003, Nr.36). „… Socialinė ir turtinė nelygybė peržengė visas ribas. Juk, kur matyta, kad, pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonių generalinių direktorių atlyginimas viršija JAV prezidento algą“ („XXI amžius“, 2003, Nr.37).
Taigi pinigų Lietuvoje, atrodo, yra, tik jų stinga varguoliams (ne sportininkams), pieno gamintojams (ne pieno perdirbėjams). Stinga ir Prisikėlimo bažnyčiai. Bet gi provincijoje atsirado naujų katedrų ir naujų bažnyčių, kai Kaunas, buvusi Lietuvos laikinoji sostinė, savo dydžiu antras miestas Lietuvoje, negauna pakankamai nei Vyriausybės, nei savivaldybės, nei turčių, nei visuomenės paramos baigti statyti Prisikėlimo bažnyčią, kuriai stinga aštuonių milijonų litų. Tad kaip anais laikais tvarkėsi šios parapijos klebonas kun. F.Kapočius, kai į specialias knygeles dešimtacentinius ar truputį brangesnius Prisikėlimo bažnyčios ženkliukus klijavo ne tik Kauno, bet ir Kretingos, Krikštonių, Seirijų bei visos Lietuvos žmonės? Kun. F.Kapočius Prisikėlimo bažnyčios klebonu tapo būdamas 32 metų amžiaus, bet sugebėjo rasti talkininkų ir kelių, kuriais pasiekė žmones. Pasiekė žmones ir jiems suprantamai nupasakojo tikslą.
Kaip praneša L.Klusaitė, yra sudaryta Atstatymo taryba ir įvairūs komitetai. Bet niekas tol nesidaro ir nesidarys, kol nedaro tarybos bei komitetai. Vardai ir titulai be darbo yra nekūrybingi. Štai Valdovų rūmai jau matomi pašto ženkle, apie juos dažnokai prabylama Lietuvos ir išeivių spaudoje, o apie Prisikėlimo bažnyčią išgirstama mažai. Kaunas turi savo laikraštį „Kauno diena“, bet neprisimenu, kad jo interneto versijoje būčiau ką nors šiuo reikalu matęs. Ten sėdi buvę komunistėliai? Bet jau buvę. Gal ir jie atkreiptų dėmesį į Prisikėlimo bažnyčią. Todėl ir juos, buvusius, vertėtų pakalbinti. Iš pradžių jiems gal tai sukeltų minčių maišatį, bet, kai rimčiau pagalvotų, prie bendros Kauno gerovės prisidėtų. „Buvę komunistėliai“ nebūtinai turi būti nesukalbami žmonės. Kodėl tad nepabandyti jų sukalbamumo? O kaip tie, kurie uždirba daugiau už JAV prezidentą? Ar juos kas pašnekino į knygelę įklijuoti kokį nors Prisikėlimo bažnyčios ženkliuką, žinoma, didelį ir gražų? Ten tarp jų yra katalikų. Gal yra ir netikinčių, bet labai dorų žmonių? Juk vien tik išlaidos, kainavusios turtuolių vilas supančioms metalinėms tvoroms įrengti, galėtų baigti statyti Prisikėlimo bažnyčią. Bus gražesnis Kaunas, bus gražiau ir jiems, ir visai Lietuvai.
Prisikėlimo bažnyčia nėra vien tik tikinčiųjų reikalas. Ir ne tik Kauno rūpestis, ne tik Atstatymo tarybos, kurioje kol kas dar nespėta atpažinti į šviesaus atminimo kun. F.Kapočių panašių pasiryžėlių. Tad ir pagalbos reikia ieškoti visur. Ar ne visi, net ir fiziniai paliegėliai, džiaugiamės, kai pasižymi mūsų sportininkai? Visi, net ir netikintieji, didžiuosis iškilmingu Kauno paminklu, aukštai įsirėžusiu padangėje, matomu ir saulėtą, ir debesuotą dieną. Tačiau ir dabar daugelio mąstyme Prisikėlimo bažnyčia nei matoma, nei prisimenama. Tolesnis delsimas būtų žalingas, o atstatymo sėkmė reikalauja aktyvesnio visuomenės įsitraukimo (ar gal įtraukimo). O gal jos užbaigimas taps tautos susitaikymu? Jei prisidės tikintieji ir netikintieji, vargšai ir turtingieji? Jei laikas taps tarsi taikos pašlakstymas, o įvykiai bus prisimenami be keršto žvilgsnių? Prie išdidaus paminklo triumfuos visas Kaunas. Šio miesto žmonės buvo skaudulys okupantui, o laisvėje tebūna glaudžios visuomenės pavyzdys.
Ar tai fantazija, nerealios svajonės? Gal ne. Gal Kaune tai virs tikrove?

Vytautas VOLERTAS
JAV

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija