Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Žvilgsnis
Visuomenė
Istorijos vingiai
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Lietuvos katalikai ilgiausioje piligriminėje kelionėje Europoje

Piligrimų techninė vadovė Birutė Totoraitytė (kairėje) ir jos aktyvi talkininkė Vitalija Rožukaitė

Lazdijų bažnyčia palydi piligrimus į kelionę per Europos valstybes

Kelionės vadovas klaipėdietis Gintaras Naudžiūnas (viduryje) prieš kertant Lenkijos valstybinę sieną

Kaunietis Antanas Kulvietis , vyriausias kelionės dalyvis, prie kryžiaus poilsio metu

Plungiškis Vygantas Pronskus susimąstęs: juk kelionė pėsčiomis tęsis vos ne pusmetį

Trylikametis Vytautas Totoraitis, dar kupinas energijos, eisenos priekyje Autoriaus nuotraukos

Lietuvos katalikai, didžiąją kelionę pradėję Vilniuje, per Trakus, Aukštadvarį, Pivašiūnus, Alovę, Miroslavą, Seirijus, birželio 14-ąją pasiekė Lazdijus. Iš čia, po šv. Mišių Šv. Onos bažnyčioje ir pusryčių klebonijoje, nešini kryžiumi, Vatikano, Lietuvos, Taikos ir Lenkijos valstybių vėliavomis, piligrimai ir juos lydintieji su maldomis ir religinėmis giesmėmis žygiavo Lenkijos sienos link. Prieš kelionę pakalbinau kelionės vadovą iš Klaipėdos Gintarą Naudžiūną, kuris, paklaustas, nuo kada puoselėjo mintį surengti tokią sudėtingą piligriminę kelionę, atsakė, kad jau ankstesnės kelionės po Lietuvą – į Kryžių kalną, aplink Lietuvą, po Žemaitiją, aplankant šventąsias vietas, išsijojo maldininkų grupes, sutelkė aktyvą, fiziškai pasirengusius, ištverminguosius piligrimus. „Turime patirtį, tikimės Dievo palaimos. Į mus lydintį autobusą susidėjome maisto atsargų, drabužių, kitos mantos. Kaip žinote, per dieną reikės nueiti apie 30 kilometrų. Tuo pačiu autobusu grįšime namo. Turime pasirengę nakvynei, be to, ir palapinių, jei būtų tokia būtinybė“. Kalbinta gydytoja iš Alytaus Birutė Žemaitytė, daugelio piligriminių kelionių Lietuvoje dalyvė ir organizatorė, o dabar tik palydėjusi piligrimus, sakė, kad šioje kelionėje dalyvauja tie, kuriuos pašaukė Dievas. „Man Dievulis šiai kelionei nepritarė. Ir labai aiškiai. Negaliu pasakyti visų priežasčių. Yra žmonių, kurie būna paklusnūs Dievo valiai, nors žmogaus noras būtų kitoks. Šis žygis – tai Šventosios Dvasios veikimas. Kryžius visada yra paslaptis. Šitas kelias Dievo plane numatytas. Kokia jo reikšmė ir ką tatai duos, tai jau ne mums žinoti. Kryžius taip galingai visus sutraukia ir veda į kryptingą tikslą. Man atrodo, kad Bažnyčia Lietuvoje nori būti per daug sterili. Reikia nebijoti ir tų paprastų maldingų žmonių, kurie nėra labai išprusę, bet jie yra labai gyvos dvasios, tikintys žmonės. Mano nuomone, atėjo laikas atgaivinti Kryžių ir visa, ką ta simbolika reiškia. Kryžiaus nešimas irgi yra simbolis“, - sakė B.Žemaitytė. „Kas prabyla per Kryžių? – klausė pašnekovė ir paaiškino. – Juk mes matome, kaip, nešant kryžių, atgyja parapijos, koks žmonių gerumas, kiek žmonių įsitraukia į Kryžiaus kelią, kiek meilės parodoma. Tikrai atėjo laikas iškelti vėl kryžių į aukštumą, parodyti tikrąją jo vertę“. Lazdijų klebonas kun. Rimantas Baltrušaitis tvirtino, kad gražu, kai žmonės sugeba ir kitiems liudyti Kristų. „Gyvenimo prasmė – ne tik daug nuveikti ar padaryti, pasiekti. Prasminga aukotis. Ši piligrimų kelionė – gražus liudijimas: nors ir negarsiai, bet skelbiama Evangelija. Kryžiuje – kančia, o tuo pačiu ir žmonijos išsigelbėjimas. Ne kiekvienas pasiryš tokiam žygiui. Didžiulis nuotolis, ir tai daugelį verčia susimąstyti. Šiais laikais žmogus skuba, dirba, daro karjerą. Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas pasirinko tai, kas pasauliui atrodo kvaila tam, kad sugėdintų išminčius. Tad ir ši piligrimų kelionė irgi, atrodo, neturi logiškos prasmės.Tačiau labiau pagalvojus, tikrai rasime prasmę“, – pasakė kun. R. Baltrušaitis. Laisvalaikio užimtumo centro „Mirja“ Vilniuje direktorė Danutė Totoraitytė, techninė šios sudėtingos kelionės vadovė, sako, kad yra rengusi Lietuvos katalikų piligrimines keliones į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietas – Lurdą, Fatimą, Medjugorję. Kelionėse rengė rekolekcijas. Šį kartą buvo tiesiog vidinis Dievo kvietimas, žinojimas, kad Dievui reikalinga toji auka šiuo sunkiu metu kaip atsiteisimas už tą blogį, kuris dabar klesti mumyse ir visame pasaulyje. Tai žmonių pasiaukojimas, nes jie paliko savo artimuosius, namus ir, kaip Evangelijoje sakoma, pasiėmė ką su savimi turėjo: tai meilė nukryžiuotajam Viešpačiui. Mes dažnai tik per kančią, per kryžių atrandame Viešpatį. „Maršrutas, kuriuo dabar einame, jau pravažiuotas mašina, detaliai suderintas. Sustojimai vienuolynuose, ten ir nakvynės, maitinimas. Esame įsitikinę, kad įveiksime šį kelią. Lietuva, kaip kryžių šalis, paliudys Viešpačiui didelę meilę, pasiaukojimą“, – sakė D.Totoraitytė. Jauniausiam žygio dalyviui Vytautui Totoraičiui – trylika metų, o vyriausiam dalyviui kauniečiui Antanui Kulviečiui – 62 metai. Jis yra aktyvus saleziečių talkininkas Palemono parapijoje, maldos grupės „Gyvasis rožančius“ narys, darbininkas. Tarp moterų vyriausia amžiumi vilnietė Laima Toleikienė. Anot jos, kryžius, kurį mes nešame, – gyvo tikėjimo liudijimas Europai. Lietuva vėliausiai priėmė katalikiškąjį krikštą, todėl dabar mes tarytum grįžtamasis ryšys – iš Rytų turime liudyti Europai tvirtą katalikų tikėjimą. Birutė paminėjo Vytauto Didžiojo universiteto referentę magistrantę Vitaliją Rožukaitę, kuri padėjo parengti visą kelionės dokumentaciją. Pati vadovė moka anglų kalbą. Slovėnijoje, taip pat ir Austrijoje, talkins studentė iš Vilniaus Janina Jurgevičiūtė, kuri moka vokiečių kalbą. Italijoje Justina Puidokaitė padės bendrauti italų kalba. Vadovė B.Totoraitytė sako, kad ne tik pagyvenę žmonės kalba rožinį, bet tai daro ir piligriminės grupės jaunimas, kurio yra gan nemažai.
Kiekvieną dieną meldžiamasi nuo pat ryto iki vakaro. Jei mes su meile žiūrėsime į kiekvieną pamaldumą (o į tai kviečia mus Viešpats), ar tai būtų kryžiaus nešimas, ar kitokia maldos forma, tai – gyvenimas Dievuje ir su Dievu. „Mes tikime, kad per kryžių mes visi prisikelsime ir lietuvių tauta prisikels. Noriu padėkoti visiems šio žygio rėmėjams, geradariams, aukotojams, ypač tiems, kurie už mus meldžiasi“, – sakė B.Totoraitytė. „Kelionės pabaigoje Šventajam Tėvui įteiksime išaustą gražią lietuvišką juostą, gintarinius karolius ir didžiulę visų mūsų meilę“, – sakė visi piligrimai.
Lietuvos katalikai, maldomis prisidėkime prie piligrimų globos, jų sėkmės.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"