Aš
mačiau kitokią lietuvių tautą
Trylika metų lietuviai aimanuoja,
verkšlena, ištiesę ranką prašo valstybės socialinės paramos. Artimas
pražudo savo artimą, kaltindamas valdžią arba vienas kitą, bet ne
save Vyriausybės institucijose, televizijos laidose, spaudos puslapiuose,
teismuose, kaimynystėje, šeimose
Bet aš mačiau ir kitokių lietuvių.
Dvasingų, vieningų, dosnių. Optimistiškų ir šiltai bendraujančių
ne tik miesteliuose, bet ir kaimų pakelėse. Žmones vienijo tikėjimas,
siejo vilties gijos, bet svarbiausias tikslas meilė savo artimui,
žemei, tėvynei. Trys piligriminės kelionės dienos, keliaujant nuo
Kalvarijos iki Pivašiūnų, man buvo tikras stebuklas. Žmonės nustebino
didele pagarba, kilnumu, humaniškumu, atjauta, duonos kąsnio pasidalijimu,
nemačiau jokios tarpusavio priešpriešos.
Kai vieną 2002 metų rugpjūčio pavakarę sutikau piligrimus Kalvarijos
Švč. M.Marijos Vardo bažnyčios šventoriuje, iš pirmo žvilgsnio jie
atrodė kaip bastūnai, gana šurmulingai atviraujantys. Gal todėl,
kad turiu savo kredo: į maldos namus einu ieškodama palaimos ir
tik tuomet, kai mano siela trokšta pabūti tyloje su Dievu, pasiguosti,
pamedituoti
Pakalbinta kalvarijiečio Aurimo Galianovo, dvasingo
ir aktyvaus jaunuolio, pabendravusi su piligrimais, staiga širdies
gilumoje pajutau troškimą keliauti. Tas nenumaldomas troškimas nedingo,
neleido užmigti ir jau kitos dienos rytą iškeliavau drauge su piligrimais.
Jų antifoninis giedojimas traukė susilieti su malda, teikė jėgų
ir žvalumo, bet svarbiausia taip nematyti bėgte bėgančio kelio,
jo nelygumų ir dulkių. Lengviau žingsniuoti, kai įsilieji į maldą,
kai šalia girdi atjautos žodį, jauti kelionės draugo petį, į kurį
pavargęs gali atsiremti.
Marga buvo keliaujančių maldininkų minia. Įvairaus amžiaus (nuo
10 iki 84 metų), sveiki ir neįgalūs, įvairių profesijų ir įsitikinimų,
net kitų tautybių žmonės. Tačiau juos vienijo tikslas maldos kelionė,
nešant kryžių pėsčiomis, permaldavimo ir atsiteisimo intencija už
taiką ir ramybę Lietuvoje ir visame pasaulyje. Retomis, trumpomis
poilsio valandėlėmis (nuo 10 iki 15 min.) susėsdavome pakelėse iš
žemės pasisemti atgaivos, pasidalyti gėrimo gurkšniu, valgio trupiniu,
šiltu žodžiu. Tada išgirdau apie piligrimų kelionių ištakas Lietuvoje,
sužinojau, kad kryžius keliauninkas, nešamas maldininkų, per mūsų
tėvynę keliauja jau devintą kartą.
Iš pradžių buvo šešios trumpos piligriminės kelionės. Septintoji
kelionė Lietuvą apjuosė žiedu, aštuntoji paženklino kryžiumi. Ši,
devintoji, nuties tikėjimo-vilties-meilės kelią nuo Klaipėdos Marijos
Taikos Karalienės bažnyčios iki Pivašiūnų Švč. M.Marijos Ėmimo į
dangų bažnyčios. 2002 metų (ir visų kitų piligriminių) kelionių
organizatorius bei vadovas Gintaras Naudžiūnas, Marijos legiono
narys. Kelionės intencija šeimos, tautos, tėvynės, pasaulio santarvė.
Šiai kelionei kruopščiai pasirengta: numatytas maršrutas, gauti
vyskupijų ir Kauno arkivyskupo S.Tamkevičiaus raštiškas sutikimas-palaiminimas,
pasirūpinta lėšomis ir transportu, paskleista informacija. Maldininkai
keliavo pėsčiomis, su giesmėmis, maldomis, kryžių nešė 16 dienų
per tris Lietuvos regionus - Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją. Čia
jie buvo iš anksto laukiami, sutinkami su džiaugsmu ir broliška
meile, pamaitinti, pasirūpinta jų nakvyne.
Kalvarijos parapijos maldininkų grupelė, susidedanti iš dešimties
žmonių (tarp jų ir aš), daugiausia jaunimas, prie keliauninkų prisijungė
vieną ankstyvą rugpjūčio rytmetį. Mūsų organizatorius A.Galianovas,
Kalvarijos miestelio gyventojas ir Marijampolės kolegijos studentas,
būsimas pedagogas. Jaunuolį geranoriškai palaikė Kalvarijos Švč.
M.Marijos Vardo bažnyčios klebonas, garbės kanauninkas R.Žukauskas.
Nors būdama garbaus amžiaus (60 m.) ir neįgali, net nesuabejojau,
ar pajėgsiu pėsčiomis nukeliauti apie šimtą kilometrų per tris dienas.
Kelionės trauka buvo stipresnė už visus svarstymus. Neapsakomas
tas sielos pakylėjimas: nesižvalgai į šalis, bet veržies ten, kur
tave lakina! Ir mano kelionės draugai jautė tą patį. Kol nukeliavome
iki Pivašiūnų, penkiose bažnyčiose Kalvarijos, Krosnos, Simno,
Santakos ir Alytaus dalyvavome šv. Mišiose. Gyventojų palaikymas
kaimuose ir miesteliuose nuslopindavo visas kelionės negandas. Pirmąkart
gyvenime mačiau, jog lietuvių tautos dosnumas gali būti begalinis,
žmonių širdžių platumas neaprėpiamas, meilės jausmas neišsenkantis,
vilties troškimas žadinantis, tikėjimo galia stiprinanti ir kelianti
dvasią. Dar stebino toks masiškas keliauninkų palaikymas. Pirmą
dieną nakvojome Simno parapijos salėje, antrą dieną Alytaus vidurinėje
mokykloje. Piligriminė kelionė turėjo ir dar vieną akcentą mes
keliavome su Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio nariais. Nes
Alytuje prie maldininkų prisijungė mažieji valančiukai, atkeliavę
iš įvairių vietų Alytaus, Balbieriškio ir Kazlų Rūdos.
Kiek daug ši piligriminė kelionė atvėrė ir man. Aplankiau architektūrinį
paminklą Simno bažnyčią, kuriai jau 452 metai. Pagerbiau B.Žemaitytės,
gydytojos, teologės, rašytojos ir nuolatinės piligriminių kelionių
dalyvės, tėvų kapą Simno kapinėse. Nusilenkiau sovietinių barbarų
žvėriškai nužudytai kunigo Z.Neciunsko aukai, parymojau prie jo
kapo. Alytuje pasigėrėjau Nepriklausomybės paminklu, fontanu ir
margaspalviu rožynu
O kiek nuostabių žmonių sutikau: guvų ir šnekų
84 metų žemaitį iš Telšių, šmaikščią ratuotą (turinčią pirmos
grupės negalią) R.Pažėraitę iš Kauno, keistuolį dailininką S.J.K.Baroną
ir didelį keliauninką, korespondentą V.Mickų iš Raseinių, kuris
naktis aukodavo kelionės dienoraščiui rašyti, ištvermingus mažuosius
valančiukus, atviraširdę ir gailestingą lenkę L.Beniuk iš Vilniaus,
savo nuoširdžiais patarimais gydžiusią mano pūslėtas kojas
Argi
visus suminėsi! Iš Klaipėdos išėjusi maža grupelė maldininkų, kol
pasiekė Pivašiūnus, išaugo į didžiulę minią. Artėjant prie tikslo,
mus pasitiko jaunieji šauliai ir paėmė nešti kryžių. Prie Pivašiūnų
pasitiko klebonas kun. V.Baublys ir palydėjo į bažnyčią. Po visuotinės
maldos išsiveržimo ir šv. Mišių laukė kilnus padėkos aktas Eucharistinė
adoracijos naktis.
Po piligriminio žygio aprimau, nes pajutau sielos pakylėjimą, kurio
visą gyvenimą troškau. Nors kūnu jaučiausi pavargusi, bet sieloje
buvo gaivu. Džiaugiausi, kad maldininkai, pakeliui sutikti ir keliuose
laukiantys, ne plėšė Lietuvą po kąsnelį, ne dalijosi ją, bet lipdė
kaip bitelės korį, vienijo.
Marija KRAIPAVIČIŪTĖ
Kalvarija, Marijampolės rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|