| Marijos
Paslaptingosios Rožės apsireiškimai (2)
Ateinu, kad įvyktų daug
atsivertimų
1947 m. lapkričio 22 d., šeštadienį,
Montichiario ligoninėje Pjierina išgyveno penktąjį apsireiškimą.
Ji buvo visa pasinėrusi į darbą, kai vidinis balsas paragino ją
eiti į parapijos katedrą. Nuėjusi ten prieš 16.00 val., ji kartu
su keliomis seserimis pradėjo kalbėti rožinį. Madona pasirodė kaip
Paslaptingoji Rožė, apsupta dieviškos šviesos. Ji nusileido iš pastato
viršaus į katedros vidurį. Pjierina paskendo ekstazėje, ir Madona
tarė jai: Atgailos ir apsivalymo ženklan liežuviu pažymėk ant šių
sujungtų akmeninių plokščių keturis kryžius (ten pat, kur ir praėjusį
kartą).
Atlikusi šį atgailos aktą, regėtoja paėjėjo du metrus į šalį. Tuomet
Madona, nužengusi ant šių keturių plokščių, prabilo: Aš atsistoju
į šią vietą, nes čia bus daug atsivertimų. Patariu jums aptverti
šias plokštes, kad ant jų niekas neužliptų! Po to Dievo Motina
patikėjo Pjierinai asmeniškai vieną paslaptį ir pranešimą popiežiui
Pijui XII. Tai buvo susiję su Marijos pasirodymu Vatikane: Jis
taip pat pamatys mane Vatikane. Ir iš tiesų tai įvyko, apie tai
pranešė spauda. Po šių žodžių Paslaptingosios Rožės veidas apniuko
ir ji pasakė: Šiais laikais italų krikščionys mūsų Viešpatį, mano
Dieviškąjį Sūnų, labiausiai įžeidžia nuodėmėmis prieš skaistybę.
Todėl Viešpats prašo tave melstis ir didžiadvasiškai aukotis bei
atsiteisti.
Pjierina paklausė, ką reikia daryti, kad šis prašymas melstis ir
atgailauti būtų įvykdytas.
Dievo Motina lėtai ir švelniai jai atsakė: Melstis
(valandėlę
ji stabtelėjo) atgailauti
Tai reiškia, kad kiekvieną dieną visus
mažus kryželius ir darbus reikia aukoti atgailos dvasia.
Malonės valanda
Paskui Pjierina paprašė paaiškinti
liepos 13 dienos pranešimą apie pašaukimo išdavystę. Madona jai
paaiškino, kaip prie to galima prieiti prieš ir po pašaukimo, kaip
palengva taip atsitiko ir Judui. Marija dar kalbėjo apie Malonės
valandą. Pjierina paklausė, ką ji turinti omenyje. Marija atsakė:
Malonės valanda tai labai daug atsivertimų, kurie įvyks gruodžio
8-ąją. Tą dieną sielas, šaltesnes už akmenį, sušildys ir paveiks
Dievo malonė, ir jos jaus vis glaudesnį ryšį su dieviškąja meile.
Tai buvo vienintelis kartas, kada Dievo Motina paskelbė apie kitą
apsireiškimą. Paprastai ji visada pasirodydavo netikėtai. Šio pažadėto
apsireiškimo išvakarėse, 1947 m. gruodžio 7 d., Madona pasirodė
šeštąjį kartą. Pjierina dvasioje buvo paraginta nueiti į katedrą.
Ten ji sutiko savo nuodėmklausį, ligoninės viršininkę ir dar kitą
asmenį. Jie pradėjo kartu melstis. Paskui Pjierina, palytėta šviesos
spindulio, klūpėdama nusilenkė. Ji išvydo Mariją, lydimą baltai
apsirengusių mažo berniuko ir mergaitės, kurie laikė baltą Madonos
apsiaustą. Abiejų galvas juosė baltas kaspinas. Marija Paslaptingoji
Rožė vėl prašė garbinti Jos nekalčiausiąją širdį ir pageidavo, kad
kongregacijos ir institutai pagilintų šį garbinimą. Pjierina paklausė,
kas tie abu maži vaikai. Tai Jacinta ir Pranukas, kurie, nepaisant
jauno amžiaus, tiek daug iškentėjo, - atsakė Marija ir pridūrė,
kad tiedu jai padėsią. Susirinkusiesiems ji dar davė patarimą, paragindama
juos gyventi šių paprastumo ir gerumo dvasia. Pagaliau Madona išskleidė
rankas ir, žvelgdama į dangų, šūktelėjo: Garbė Viešpačiui!
Tegul ši malonės valanda
būna paskleista ir pagarsinta visame pasaulyje
Gruodžio 8 dienos apsireiškimas
yra pats svarbiausias. Visur, pirmiausia Brešijos provincijoje,
pasklido žinia apie netrukus įvyksiantį apsireiškimą Montichiario
katedroje. Apie tai paskelbė spauda. Vyresnybė buvo įsitempusi ir
nusistačiusi neigiamai. O Pjierina nebūtų galėjusi laikytis dar
ramiau. Miestas buvo prisigrūdęs iš visur suplūdusių maldininkų
ir smalsuolių. Erdvi ir didinga katedra buvo perpildyta: žmonės
užsilipo netgi iki atbrailų. Pjierina nuėjo į tą vietą, kur Marija
apsireikšdavo anksčiau, į navos vidurį. Atsiklaupusi ji nusilenkė
ir kartu su tikinčiaisiais pradėjo kalbėti rožinį ir Miserere.
Lygiai dvyliktą valandą Pjierina šūktelėjo: O Madona! Po to ji
pasinėrė į ekstazę. Marija jai pasirodė apsupta labai gyvos šviesos
aureole, baltomis, raudonomis ir geltonomis rožėmis išpuoštų laiptų
viršuje. Nuostabūs penkiolikos metrų ilgio ir penkių metrų pločio
laiptai leidosi iš viršaus iki tos vietos, kur stovėjo Pjierina.
Marija pasirodė išskleistomis rankomis kaip Paslaptingoji Rožė.
Pakėlusi akis į dangų, ji tarė: Aš - Nekaltas Prasidėjimas. Nusileidusi
keliais laipteliais žemyn, ji tęsė: Aš esu didingesnė negu kada
nors anksčiau malonės pilnoji, savo Dieviškojo Sūnaus Jėzaus Kristaus
Motina. Palypėjusi dar žemėliau, ji pareiškė: Atėjusi į Montichiarį
norėčiau būti vadinama Paslaptingąja Rože, aš pageidauju, kad kiekvienais
metais gruodžio 8-osios vidurdienis būtų malonės valanda visam pasauliui.
Šitaip bus laimėta daugybė malonių sielai ir kūnui. Pjierina, matydama,
kad Madona nusileido laiptais dar žemiau ir pagaliau sustojo viduryje,
paklausė: Argi tu nesidžiaugi šiuo tikinčiųjų liudijimu?
Dangiškai šypsodamasi Marija atsakė: Taip, mūsų Viešpats, mano
Dieviškasis Sūnus Jėzus, parodys savo didžiausią gailestingumą,
kad gerieji ir toliau melstųsi už nusidėjusius savo brolius. Reikėtų
kuo greičiau pranešti Katalikų Bažnyčios Tėvui popiežiui Pijui XII,
kad aš pageidauju, jog ši malonės valanda būtų paskelbta ir paskleista
visame pasaulyje.
Pjierina atsakė: Mes jam pasakysime, - ir paklausė: O kaip bus
su tais, kurie negalės ateiti į bažnyčią? Marija paaiškino: Tie,
kurie negalės ateiti į bažnyčią, tegul meldžiasi vidurdienį namuose:
jie gaus malonių. Aš pageidauju, kad šios keturios plokštės būtų
apjuostos metaline tvorele su votomis; reikia padaryti statulą (
),
kuri panėšėtų į Paslaptingąją Rožę, ji šypsodamasi palenkė galvą,
ir su procesija būtų nešama per šalį. Eidama gatvėmis aš apibersiu
žmones dvasinėmis malonėmis ir pagijimais. Galiausiai statula turi
būti pastatyta ant keturių plokščių.
Patikimi laiptai, kuriais
pasiekiama mano Motiniškos Širdies globa ir malonės
Pjierina paklausė, ką reiškia laiptai.
Madona tarė: Kas melsis ant šių akmeninių plokščių, aplaistydamas
jas gailesčio ašaromis, atras patikimus laiptus, kuriais pasiekiama
mano Motiniškos Širdies globa ir malonės. Tuomet
aš nusileisiu
ir ateisiu pas jį. Po to gražioji Ponia parodė regėtojai rojaus
kampelį, šitaip išpildydama vakarykštį pažadą. Dievo Motina išskleidė
rankas ir parodė nuostabią Širdį, apgaubtą šviesos, kuri regėtoją
pripildė džiaugsmo. Neištvėrusi ji sušuko: O Nekalčiausioji Marijos
Širdis! Vėliau ji pasakojo, kad ta Širdis buvusi tokios spalvos
kaip gyva rožė; ant jos buvo trys rožės, spindėjusios tokia skaisčia
šviesa, kad Pjierina nebegalėjo įžvelgti Madonos veido. Širdis taip
spinduliavo, jog neįmanoma to nupasakoti.
Paskui Marija, Paslaptingoji Rožė, tarė: Štai Širdis, kuri taip
labai myli žmones, kai tuo tarpu daugelis ją tik įžeidinėja
Regėtoja labai susijaudino: O brangioji Madona, mes pasižadame
mylėti tave (
), daugiau nebenusidėti.
Madona atsakė: Jei gerieji ir blogieji susijungtų maldoje, jie
iš šios Širdies sulauktų gailestingumo ir ramybės. Man tarpininkaujant,
gerieji šią valandą patyrė Viešpaties gailestingumą, kuris atitolina
didelę rykštę, - čia Marija nusišypsojo ir tęsė: - jau netrukus
suprasite šios malonės valandos didybę.
Pjierina paklausė Madonos, ar ji dar pamatys ją šioje žemėje, ir
Marija atsakė, kad tai paskutinis apsireiškimas, bet ji dar kartą
pasirodysianti jai prieš mirtį. Paskui ji ėmė tolti. Pjierina suskubo
sakyti: Gražioji Madona, dėkoju Tau, palaimink mane, mano tėvynę
Italiją, visą pasaulį
ir ypač Šventąjį Tėvą, kunigus, vienuolius.
Aš iš visos širdies pavedu tau nusidėjėlius!
Dievo Motina atsakė: Aš jau paruošiau visiems sūnums, klausantiems
mano balso ir priimantiems į širdį mano troškimus!
Šiais meilės žodžiais baigėsi vizija, o kartu ir pirmasis Pjierinos
daliai tekusių apsireiškimų ciklas Montichiario ciklas.
Apsireiškimo vaisiai
Netrukus paaiškėjo, ką Madona turėjo
omenyje kalbėdama apie savo apsireiškimo Montichiaryje vaisius.
Jau per gruodžio 8-osios apsireiškimą įvyko daug stebuklų. Tarp
susirinkusiųjų kartu su savo tėvais buvo ir penkiametis berniukas
iš Lumezzane (Brešija) Ugo Seneci, kuris sirgo poliomielitu ir apskritai
negalėjo judėti. Tuoj po apsireiškimo jis visų žmonių akivaizdoje
ėmė bėgioti. Atvedus jį prieš baziliką kilo visuotinis sujudimas,
o jis tarsi savaime suprantamą dalyką pareiškė: Aš mačiau Madoną,
ir ji man nusišypsojo. Nuo to laiko vaikas visada džiaugėsi gera
sveikata, o užaugęs sukūrė šeimą.
Teresina Magli, jauna 25-erių metų moteris, gyvenusi Malpaga di
Calvisano (Brešija), jau dvylika metų sirgusi keletu ligų, tarp
jų ir tuberkulioze, buvo tapusi nebyle. Per apsireiškimą ji taip
pat buvo katedroje. Staiga ji pasveiko ir paskelbė stebuklą ją džiaugsmingai
apsupusiai susijaudinusių žmonių miniai. Ši jauna moteris tapo vienuole.
Trisdešimtmetė moteris Laurina Zambori iš Montichiario niekuomet
nebuvo visiškai normali. Nuo aštuoniolikos metų ji buvo nebylė ir
debili. Jos brolienė pasiliko namuose ją prižiūrėti, o tėvas išėjo
į katedrą. Apsireiškimo metu brolienė meldėsi į Madoną: O šventoji
Dievo Motina, jei tu dabar iš tikrųjų apsireiški Montichiario katedroje,
meldžiu tave, išgydyk šią vargšę ligonę! Tą pačią akimirką ligonė
visiškai pasveiko. Ji pradėjo su savo broliene kalbėti rožinį: garsiai,
su neapsakomu atsidavimu ir džiaugsmu, iki galo, tarsi nieko nebūtų
buvę. Įsivaizduokite sugrįžusio tėvo nuostabą ir džiaugsmą!
Įvyko dar daug kitų moksliškai nepaaiškinamų pagijimų, o taip pat
atsivertimų. Ir tai tęsiasi iki šiol
Prieš įvykius Montichiaryje
priešiškai nusistačiusi komisija
Po gruodžio 8 dienos apsireiškimo,
laukiant Bažnyčios tyrimo, regėtoja buvo nuvežta į vieną Toskanos
miestelį (Avezo provincija), kur ji dirbo slaugytoja. Vietovės pavadinimas
buvo laikomas paslaptyje. 1948 metų pabaigoje autoritetingi Brešijos
dvasininkai apklausė Pjieriną apie apsireiškimus. Ji turėjo iškęsti
arogantišką ir nemalonų elgesį tyrimo komisijos, kurios dauguma
buvo priešiškai nusiteikusi minėtų įvykių atžvilgiu. Buvo bandyta
jai daryti spaudimą, kad ji atšauktų visą, ką buvo sakiusi. Veltui.
Susitikimas praėjo korektiškiau tik tuomet, kai Pjierina prisiekė
Biblija.
Dėl šio priešiškumo vyskupas Tredičis atsisakė priimti sprendimą,
vildamasis, jog laikas parodys įvykius tikroje šviesoje. Jis įpareigojo
abatą Rosį imtis kai kurių permainų Bažnyčioje, Pjierinai patarė
įstoti į vienuolyną ir pasitraukti iš viešojo gyvenimo. Regėtoja
nusprendė įstoti į Brešijos pranciškonių vienuolyną. Dvidešimt metų
Pjierina gyveno atsiskyrusi ir pasiaukojusi, dvasiškai vadovaujama
savo nuodėmklausio tėvo Džiustino Karpino. Šiuo laikotarpiu ji turėjo
keletą Madonos vizijų, tačiau jos buvo labai asmeniškos.
Iš vokiečių kalba leidžiamo
žurnalo
Maria heute (Marija šiandien) vertė
Sigita ŠVITRIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|