|
Rūpestis
dėl moralės ar ateizmo recidyvas?
Birželio 21 dieną, laukdamas Rasos
šventės, Lietuvos rytas nerado nieko geresnio, kaip per keturis
puslapius paskelbti tekstą Kunigų nuodėmės už tylos ir melo
sienų. Lietuvos rytas atskleidžia Bažnyčios slepiamą jos tarnų
gyvenimo pusę. Taigi straipsnis redakcinis ir ilgai rengtas.
Kai kur laikas ir faktai ne visai suderinti, bet gerai suderinta
intencija ir pats tekstas. Tokie straipsniai kainuoja brangiai,
tik neaišku, kas sumokėjo. Na, o premiją už kovingąjį ateizmą
sovietmečiu būtų paskyręs net pats J.Andropovas. Su viena išlyga
jei nerašytų, jog sovietiniais laikais į seminarijas būdavo
infiltruojami homoseksualios pakraipos jaunuoliai... Saugumo struktūrų
tikslas buvo demoralizuoti seminarijas. Tie žodžiai figos lapelis,
kuriuo net nebando prisidengti straipsnio autorė, vulgarokai besimėgaujanti
savo stiliumi ir pasakojimo detalėmis.
|
|
Istorinė
Vilnia vis užmirštama
Upelė, mūsų sostinėje įtekanti į
Nerį, istoriškai turi vardą Vilnia, kuri davusi vardą net pačiam
Vilniaus miestui. Apie tai rašyta profesorių J.Balčikonio, A.Vanago,
dr. A.Bilkio ir kitų kalbininkų. Dabar tai aiškiai užmirštama ir
ima vyrauti iš lenkų kalbos vardo Wileika išsiversta Vilnelė, įtvirtinta
ir vienos poetės eilėraštyje kartu su lenkiškąja ar gudiškąja Vilija
(irgi platinama prekybininkų ir inžinierių savo įmonių pavadinimais). |
|
Krikščionių
demokratų dovanos
Gegužė bei birželis Pušaloto parapijos
krikščionims demokratams buvo ypatingi. Mes pajutome, jog esame
reikalingi savo parapijiečiams, nes galime duoti jiems nors truputėlį
dvasinio peno. |
|
Nemarūs
mirtingieji
Tai buvo 1932 m. birželio 28 d.
Mama jau iš vakaro vežė mane į Kauno Arkikatedrą, į Šv. Petro ir
Povilo atlaidus. Ką tik buvau baigusi savo gyvenimo devintuosius
metukus. Kaunas mus pasitiko juodais kaspinais perrištomis vėliavomis.
Mama iš praeivių sužinojo, kad miręs Maironis. Gedi visas Kaunas!
Mudvi su mama atėjome į Karo muziejaus sodelį. Atsisėdome ant suolelio
pailsėti ir pasigėrėti jo grožiu. Prisimenu, kaip K.Donelaičio gatve
nukaukšėjo kaustytas arklys, traukdamas barškantį vežimą. Prie mūsų
ant suolelio prisėdo viena ponia. Ji pasiteiravo, kas atsitiko,
kad iškeltos vėliavos ir perrištos gedulo kaspinais. Mama jai pasakė:
Taigi mirė Maironis
Vaje, vaje! susijaudino ponia, - jis pas
mus lankydavosi
Daugiau iš tos kelionės nieko neatsimenu. O Maironis
mums savo eilėmis, dainomis ir giesmėmis liko gyvas.
|
|
Jubiliejaus
atgarsiai
Nuskambėjo nuaidėjo paskutinieji
Dainų šventės akordai. Skambios dainos, nuostabus spalvų margumynas,
jausmingų šokių, šmaikščių žaidimų grožis tauria dvasios šiluma
nuskaidrino daugelio kasdienybės monotonijos atbukintas širdis.
Šiomis dienomis vėl pajutome, kad esame MES, kad dar ne visi užsikrėtę
moralinio nuosmukio piktžaizdėmis. Tą dvasinį pakilimą galbūt labiausiai
pajuto šventės dalyviai, nepagailėję triūso, entuziazmo, savim parodę,
kad yra kita Lietuva. Lietuva be smurto ir melo, be klastos ir savanaudiškumo,
be veidmainystės ir nusivylimo, be nepelnytų nuopelnų ir garbės
pasisavinimo. |
|