Turim,
ką turim
Visiems žinoma, jog kuo didesnis
pučiamas muilo burbulas, tuo jis greičiau sprogsta. Panašiai yra
ir valstybės gyvenime. Kaip pastebėjo žinomas Lietuvos mokslininkas
A.Žukauskas, kalbant apie Lietuvos ekonomikos augimą, jis gali
jau dabar prognozuoti, kad dabartinis vadinamasis Lietuvos ekonominis
stebuklas po kelerių metų subliūkš. Pasak mokslininko, eidami
jau daugelio panašaus likimo valstybių keliu, pradėjome nuo modernių
degalinių, o dabar statome didžiulius prekybos centrus, viešbučius,
lyg ir geriname mokesčių administravimą bei tarsi jaučiame ekonominį
pagyvėjimą. Tačiau vieną dieną tariamo augimo veiksniai išseks
ir prasidės stagnacija. Todėl jeigu nesiremsime mokslu ir neplėtosime
technologijų, liksime vargšai, kaip ir buvę. Mokslininkas taip
pat pabrėžė, kad valstybės biudžeto pinigai pirmiausia turėtų
būti naudojami ne rinkai deformuoti (pavyzdžiui, skiriant per
100 mln. nepaklausiai pieno gamybai) bei atskirų grupuočių ambicijoms
tenkinti, o technologijų plėtrai, žmonių išsilavinimui kelti.
Tačiau Premjeras, iškėlęs savo ir jo vadovaujamos Vyriausybės
neregėtus nuopelnus per dvejus jo vadovavimo metus, dėl vis dar
pasitaikančių nesklandumų, ypač žemės ūkyje, nerado nieko kita,
kaip apkaltinti tuos nenaudėlius konservatorius, sugriovusius
klestėjusius kolūkius
Stebėtinai nuoseklus tos kolchozinės baudžiavos
ilgesys. Tačiau kas iš tiesų griovė tuos kolūkius? Ogi visai ne
V.Landsbergis, o tas pats žemės ūkio specialistų aktyvas pirmiausia
tų pačių kolūkių pirmininkai, pasinaudodami proga, pasigrobė techniką
ir viską, kas tik buvo vertingiausia. (Jiems tas kolchozų panaikinimas
ir buvo naudingiausias.) Ką gi, Premjerą suprasti galima. Užsiprogramavęs
visam gyvenimui nuo pat išvystyto socializmo laikų. Tačiau kai
kolūkių gailisi Žemės ūkio rūmų vadovas, darosi visai jau nejuokinga.