Atnaujintas 2003 m. liepos 18 d.
Nr.56
(1160)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Ora et labora
Liudijimai
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Ūkis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Rūpestis dėl moralės ar ateizmo recidyvas?

Birželio 21 dieną, laukdamas Rasos šventės, „Lietuvos rytas” nerado nieko geresnio, kaip per keturis puslapius paskelbti tekstą „Kunigų nuodėmės – už tylos ir melo sienų. „Lietuvos rytas” atskleidžia Bažnyčios slepiamą jos tarnų gyvenimo pusę”. Taigi straipsnis redakcinis ir ilgai rengtas. Kai kur laikas ir faktai ne visai suderinti, bet gerai suderinta intencija ir pats tekstas. Tokie straipsniai kainuoja brangiai, tik neaišku, kas sumokėjo. Na, o premiją už kovingąjį ateizmą sovietmečiu būtų paskyręs net pats J.Andropovas. Su viena išlyga – jei nerašytų, jog „sovietiniais laikais į seminarijas būdavo infiltruojami homoseksualios pakraipos jaunuoliai... Saugumo struktūrų tikslas buvo demoralizuoti seminarijas”. Tie žodžiai – figos lapelis, kuriuo net nebando prisidengti straipsnio autorė, vulgarokai besimėgaujanti savo stiliumi ir pasakojimo detalėmis.
Jeigu „Lietuvos rytui” ir autorei rūpėjo pataisyti Lietuvos Bažnyčios reikalus, derėjo šio teksto nespausdinti, o nusiųsti pagal adresą – Bažnyčios hierarchams. Jei rūpėjo žmogiškoji problemos pusė, tai galėjo pasiskaityti L. Tolstojaus apsakymą „Tėvas Sergijus” ir palikti vargšus žmones ramybėje – kiekvieną su savo bėdomis ir rūpesčiais. Bet kur tau!..
Skaitant „Lietuvos ryto“ publikacijas kartais susidaro įspūdis, jog elgiamasi taip, kaip tūlas cirko direktorius žinomame kalambūre: „Vies cirk v gavnie, a ja v bielom” („Visas cirkas mėšle, o aš švarus”).
Vienoje Lietuvos radijo Dariaus Kuolio vedamoje laidoje „Lietuvos ryto” vyr. redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka nurodė temas, kurios jų dienraščiui yra tabu, tarp jų ir antisemitizmas. Iš tikrųjų būtų keista, jei žurnalistai pradėtų naršyti rabinų ir žydų bendruomenės santykių virtuvę. O Katalikų Bažnyčios – prašom! Ir dar su vyriausiųjų hierarchų nuotraukomis. Kaip čia su žurnalisto etika – ar galima be subjekto sutikimo kur nori ir kada nori spausdinti jo fotoportretus?
Norėtųsi dar paklausti, kodėl nėra tabu prostitucijos ir pornografijos propagandai? Kaip tyčia, pavartęs birželio 3–iosios, Persitvarkymo Sąjūdžio penkiolikmečio dienos, spaudą, „Lietuvos ryto” klasifikuotų skelbimų rubrikoje „Kitos paslaugos” perskaičiau net 30 skelbimų, liudijančių prostitucijos įteisinimą („Seksualios katytės Jūsų malonumui” ir pan.). O prieš kelis mėnesius priedo „Gyvenimo būdas” tame pačiame spalvotame puslapyje greta mielų žaidžiančių trynukų nuotraukų ir jų šeimų bendros šventės puikavosi naujai atidaromo striptizo klubo reklama – dvi nuogos „artistės” meilės pozoje. Gal šitaip manoma prisidėti prie demografinės politikos kūrimo? Linkiu „Lietuvos rytui” daugiau pagarbos sau ir skaitytojams.

Vytautas NARBUTAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija