| Nemarūs
mirtingieji
Tai buvo 1932 m. birželio 28 d.
Mama jau iš vakaro vežė mane į Kauno Arkikatedrą, į Šv. Petro ir
Povilo atlaidus. Ką tik buvau baigusi savo gyvenimo devintuosius
metukus. Kaunas mus pasitiko juodais kaspinais perrištomis vėliavomis.
Mama iš praeivių sužinojo, kad miręs Maironis. Gedi visas Kaunas!
Mudvi su mama atėjome į Karo muziejaus sodelį. Atsisėdome ant suolelio
pailsėti ir pasigėrėti jo grožiu. Prisimenu, kaip K.Donelaičio gatve
nukaukšėjo kaustytas arklys, traukdamas barškantį vežimą. Prie mūsų
ant suolelio prisėdo viena ponia. Ji pasiteiravo, kas atsitiko,
kad iškeltos vėliavos ir perrištos gedulo kaspinais. Mama jai pasakė:
Taigi mirė Maironis
Vaje, vaje! susijaudino ponia, - jis pas
mus lankydavosi
Daugiau iš tos kelionės nieko neatsimenu. O Maironis
mums savo eilėmis, dainomis ir giesmėmis liko gyvas.
Prieš dešimt metų Kauno Arkikatedroje buvo paminėtas Maironio mirties
šešiasdešimtmetis. Jame dalyvavo jau vyresnio amžiaus žmonės, tarp
jų buvo ir Bernardas Brazdžionis. Po pamaldų visi nuėjome prie Maironio
kapo.
Namuose turėjau išsaugotą 1939 metų Ateities žurnalą. Jame buvo
B.Brazdžionio nuotrauka ir neseniai pasirodžiusio Kunigaikščių
miesto publikacija. Pasiteiravau poetą, ar jis turi tą žurnalą.
Pasirodo, ne. Pažadėjau padovanoti. Jis man pats užrašė ant lapelio
savo namų adresą Kaune. Kai apsilankiau pas juos, namuose radau
tik Brazdžionienę. Poetas buvo išvykęs į Kačerginę ar Kulautuvą
ateitininkų stovyklon. Šių mano prisiminimų prašė ir žadėjo išspausdinti
Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos praėjusių metų rudens poezijos
almanache Ten, sidabro vingy
Į voką įdėjau ir tą B.Brazdžionio
ranka rašytą lapelį, prašydama grąžinti. Man tai didelis atminimas.
Deja! Šis mano laiškas adresato nepasiekė. Dingo kelyje
Teofilė ŠALČIŪTĖ
Jūrė, Marijampolės rajonas
© 2003 "XXI amžius"
|