| Jubiliejaus
atgarsiai
Nuskambėjo nuaidėjo paskutinieji
Dainų šventės akordai. Skambios dainos, nuostabus spalvų margumynas,
jausmingų šokių, šmaikščių žaidimų grožis tauria dvasios šiluma
nuskaidrino daugelio kasdienybės monotonijos atbukintas širdis.
Šiomis dienomis vėl pajutome, kad esame MES, kad dar ne visi užsikrėtę
moralinio nuosmukio piktžaizdėmis. Tą dvasinį pakilimą galbūt labiausiai
pajuto šventės dalyviai, nepagailėję triūso, entuziazmo, savim parodę,
kad yra kita Lietuva. Lietuva be smurto ir melo, be klastos ir savanaudiškumo,
be veidmainystės ir nusivylimo, be nepelnytų nuopelnų ir garbės
pasisavinimo.
Juk apie tokią Lietuvą svajota, aukotasi ir kovota. Dėl jos tūkstančiai
ėjo į mirtį, dėl jos, kaip rašė poetas A.Miškinis, mes kruvinus
kelius tęsėjom Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj. Ir jeigu šios svajonės
ir troškimai dar neišsipildė, susikurtos vizijos dar netapo tikrove,
neleistina pasiduoti beviltiškumui, neapykantai, kaltinimui visų
ir visko, net pačios laisvės. Tad kurgi pažadai ir pasiryžimai,
kad ateitis mūsų pačių rankose, kad Lietuvos likimas mūsų likimas?
Ar visada sugebėjome išvengti dvejonių, sutelktomis pastangomis
atsiliepti į mūsų valstybės reikalus, ar bent kada prisiėmėme atsakomybę
už netinkamus ir žalingus pačių pasirinkimus bei apsisprendimus,
ypač už tai, kas valdys Lietuvą, kas nukreips tautą doros, tiesos
ir viltingo tikėjimo keliu? Gero ir sotaus gyvenimo, kietos tvarkos
pažadai, būsimojo rojaus vilionės (kažkodėl jau girdėta), burtai
ar pranašystės painiu voratinkliu apraizgė daugelio sąmonę ir valią.
Tačiau tokioje būsenoje visuomenė negali ilgai gyventi, nes tai
vestų į visišką depresiją, nusivylimą ir netikėjimą. Todėl gyvybiškai
svarbios įvairiais laikotarpiais iškylančios visuotinio dvasinio
atsinaujinimo bangos, išsklaidančios nerimo ir netikrumo ūkanas.
Tai buvo Baltijos kelias, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, Gegužės 11-oji
ir pagaliau mūsų valstybės 750-osios metinės su karaliaus Mindaugo
pagerbimu bei nuostabiąja Dainų švente.
Visi šie dvasinio ir patriotinio pakilimo momentai atspindėjo daugelio
pasiryžimą būti kartu, kartu siekti sau ir tautai šviesesnės ateities.
Nuskambėjusios senosios, gal tik išeivijos lietuvių bedainuojamos,
dainos lyg šilta motinos ranka paglostė sugrudusias širdis. Tą pajuto
ir dainuojantis jaunimas, kuris, rodos, sakyte sakė, kad jie galėtų
tapti dvasinio bei patriotinio atsinaujinimo garantu, jei tik, žinoma,
kas nors abejotinos vertės sprendimais nenuslopins šio polėkio.
Be svaigalų ir kvaišalų jaunimo akys ir veidai švietė džiaugsmu
ir pasididžiavimu, kad galėjo būti reikšmingo įvykio dalyviai, kad
savo jaunatvišku įnašu praturtino daugelį renginių ir išsklaidė
abejingumo šešėlius žiūrovų širdyse.
Tačiau esama ir skeptiškų nuomonių. Vieniems ši šventė nereikalinga
pompastika, kitiems verslininkų ir prekybininkų pasipelnymo šaltinis,
valstybės pinigų švaistymas, kai kam mitų garbinimas, kai kas
skundėsi, kad ne visi galėjo švęsti. Suprantama, dalis tiesos yra,
nes materialine prasme nėra absoliučios lygybės. O juk jos niekada
nebuvo ir niekur niekada nebus.
Tačiau kas galėjo sutrukdyti švęsti širdimi, bendru pasididžiavimu,
kad prieš daugelį amžių atsirado mūsų valstybė, atsivėrė kelias
į krikščioniškąjį pasaulį, kad Lietuva tapo neįveikiama tvirtove
visoms priešų užmačioms. Istorijos verpetuose ugnimi, krauju, išdavystėmis,
padalijimais, okupacijomis, Sibiro gulagais ir visomis mūsų neprietelių
piktadarybėmis bandyta išliko gyva tauta, išliko Lietuva, išlikome
MES.
Viso to pradžia karalius Mindaugas, kuris jau 1240 metais padėjo
pagrindą būsimai Lietuvos valstybei. Ir tai visai ne mitas, kaip
kalbėjo radijo laidoje Tarp rytų ir vakarų kai kurie filosofai
ar politologai, kad, girdi, ne iš mitų šiandien reikia mokytis.
O iš ko, gerbiamieji, reikia mokytis? Gal iš tų, kurie viešai ir
atvirai tyčiojasi ir derglioja Lietuvos vardą bei valstybę, kuriems
patriotas tai idiotas, kuriems krikščioniškųjų vertybių nuostatos,
Mindaugo pradėtos įgyvendinti, šiandien sugrūdamos į dirbtinio apvaisinimo
mėgintuvėlius, į lyčių pakeitimo operacijas? Kažkodėl net valstybės
vyrams mažai terūpi, kad viešai būtų apginta Lietuvos garbė nuo
įvairiausio plauko nepraustaburniškų šoumenų, dergliotojų ir šmeižikų.
Beje, juk ir atkuriant nepriklausomybę kai kas tebesapnavo ekonominius
suverenitetus, federacijas ar pan. Gal ir šiandien kai kam nepriklausomybė
tebėra tartum dyglys šone, kaip savo laiku sakė šv. Paulius.
Dar ir dabar ne vienas ir ne du istorikai, išaukštinti poetai bei
kritikai Mindaugą tebevadina klastūnu, žudiku ir tironu, krauju
paskandinusį valstybės kuriamąjį darbą. Vaizduojama, kad net pats
nusivylė ir pasidygėjo savo idėjos kūriniu ir sudaužė jį. Gal tuo
norėta įteigti mintį štai kokia ji, ta jūsų garbinta ir nuo visų
priešų ginta tėvynė ir valstybė. Kraujas, smurtas ir prakeiksmai
sudėti jos pamatuose, o jūs didžiuojatės ir tebebranginate ją. Gal
tai tebuvo tik pasmilkymas ant svetimųjų aukuro? Gal?.. Kas žino.
Tačiau abejonė pasėta.
Kažin ar ne toks pats pasmilkymas pasireiškė ir priiminėjant bei
pristatant užsienio svečius? Ar tai vadinamasis protokolinis neišprusimas,
ar sąmoningas veiksmas? Valstybės galva pirmiausia pristatė ne karališkųjų
šeimų narius (jie atvyko pagerbti buvusios Lietuvos karalystės),
o Rusijos atstovus, lyg mes tebūtume broliškame jų glėbyje. Galėjo
juk ir istorikai priminti, kad kai kurie Švedijos ir Lietuvos valdovai
buvo susieti karališkos giminystės ryšiais. O gal vėl tas nelemtas
dyglys?
Dar vienas dyglys pakišo koją demonstruojant filmų ištraukas ant
Katedros sienos. (Tuo klausimu kardinolas jau pareiškė savo nuomonę.)
Sumanyta parodyti XX ir XXI amžių Lietuvos valstybės vadovų rikiuotę.
Parodyti 1918-ųjų metų mūsų nepriklausomybės atkūrėjai ir signatarai
A.Smetona, A.Stulginskis - Mindaugo darbo tęsėjai. Tai gerai! Tačiau
kur pradingo 1990 metų atkurtos mūsų valstybės vadovas Vytautas
Landsbergis? Ar jau nustojo egzistavęs vien dėl to, kad LR Seimas
nenorėjo pripažinti jo faktiškuoju prezidentu? Kokių burtų pagalba
pranyksta šitaip žmogus? Pademonstruotas tikrai meistriškai surežisuotas
akrobatinis šuolis nuo A.Smetonos ligi dabartinio prezidento S.Daukanto
aikštės rūmų. Atrodo, kad Kovo 11-oji visiškai pradingo istorijos
labirintuose. Negi vėl perrašoma istorija?
Ir dar. Ne vienam kilo įvairių minčių dėl kai kurių atrakcijų turinio.
Suabejota, ar oratorija Mūsų Lietuva nebuvo parašyta vienam asmeniui
ir atlikėjui? Ar kuris ne kuris žiūrovas bei kitatautis nepagalvojo,
kad lietuviai nuo Mindaugo iki šiol tik ir tedainavo apie gerves,
strazdus ar bijūnėlius arba temokėjo žaisti piemenų žaidimus bei
švęsti pagoniškas šventes? Užsibuvome praeityje ir pamiršome dabartį,
o paskui verkšlename, kad Lietuva pasauliui tebėra nežinoma žemė.
Žinoma, pasigirs priekaištų: štai ir vėl kritika, vėl priekabių
ieškojimas. Čia ne kritika, bet atviri pastebėjimai (gal ir klaidingi),
kad ne viskas yra balta, kaip mums dažnai atrodo.
Pagarbą ir dėkingumą reikia pareikšti kardinolui A.J.Bačkiui, kuris,
vertindamas karaliaus Mindaugo asmenį ir jo veiksmus, sudėliojo
visiškai kitokius akcentus. Mindaugas juk ne vien politinė asmenybė,
padėjusi tapti Lietuvai neįveikiama atsparos tvirtove rytų, vakarų,
šiaurės ir pietų užkariautojams. Jis suprato, kad Lietuva per ilgai
išliko uždara krikščioniškajai Europai. Todėl krikštą ir Evangelijos
šviesą Mindaugas priėmė sąmoningai, niekieno neverčiamas. Tik per
krikščionybę jis galėjo padaryti Lietuvą atvirą dvasiniams, kultūriniams
ir tikėjimo lobiams. Tačiau kainiškoji pavydo ir keršto dvasia neleido
baigti pradėto iškilaus darbo, kurį po 134 metų sėkmingai užbaigė
Vytautas ir Jogaila. Apie tokį Mindaugą buvo kalbama kardinolo rengiamoje
konferencijoje, ir tik toks Mindaugas turi išlikti mūsų krikščioniškoje
sampratoje.
Kazimieras KRYŽEVIČIUS
Kaunas
© 2003 "XXI amžius"
|