| Demokratija:
niveliavimas ar laisvė
Svarbu pasižvalgyti aplink save
ir bandyti suvokti, ką matome aplink save nūdienos pasaulyje,
kuo jis labiausiai pasižymi, kokios yra jo dorybės ir kuo jis ydingas.
Kur bekeliaučiau, matau vis didėjantį žmonių įgalinimą spręsti savo
šeimų, bendrijų, bendrovių ir valstybių reikalus. Vienas dalykas,
kurį vos ne visur ryškiausiai matau aplink save tai galinga srovė,
kurią vadiname demokratija.
Rytų Europą demokratija apėmė jau prieš daugiau negu dešimtmetį.
Jau subrendo karta, kuri vargu ar begali įsivaizduoti, kaip buvo
anuomet, kai Lietuvoje demokratijos nebuvo, kai ją valdė niekieno
neišrinkta, neteisėtai valdžią pasisavinusi luzerių (nevykėlių
red.) oligarchija. Panaši banga dar prieš tai apėmė Lotynų Ameriką,
pavargusią nuo karininkų perversmų ir laisvą mintį slopinančių diktatūrų,
ir Pietų Aziją, kur korumpuotos autoritarinės valdžios, suteikdamos
savo statytiniams privilegijuotą padėtį, engė žmonių verslą ir kūrybiškumą.
Panašios kovos vyksta ir šiuo metu kitur pasaulyje Irane tūkstančiai
studentų reikalauja, kad būtų panaikinta apsišaukėlių dorybės saugotojų
musulmonų imamų teokratija. Kitos musulmonų diktatūros o tų diktatūrų
musulmonų pasaulyje apstu irgi ima jausti spaudimą, ypač iš jaunimo,
liberalizuoti savo valdžią, tapti demokratiškesnėms.
Birmoje dabar vadinamame Myanmare drąsioji demokratų vadovė
Aung San Su Ki eilinį sykį areštuojama, nes ji išdrįsta pasipriešinti
šalies karinei chuntai. Meksikoje tik prieš trejus metus pirmąsyk
prezidento rinkimus laimėjo ne šalį septynis dešimtmečius valdžiusios
Institucinės revoliucijos partijos kandidatas, ir neseniai įvykę
parlamento rinkimai parodė, jog šioje šalyje laipsniškai įsitvirtina
kelios partijos. Honkonge, kurį Britanija prieš penkerius metus
atidavė Kinijos komunistų žinion, pusė milijono piketuotojų reiškia
nepasitenkinimą Pekino paskirtais pareigūnais, reikalaudami daugiau
demokratijos.
Demokratijos banga yra tokia galinga, kad ji skalauja net seniausių
ir galingiausių hierarchinių, ir, regis, mažiausiai demokratijai
palankių organizacijų bei bendrijų krantus. Šeimose laipsniškai
nyksta autoritarinio auklėjimo modelis, vis labiau atsižvelgiama
į vaikus, kaip visaverčius žmones, jų pasitikėjimą savimi, jų jausmus.
Nyksta ir visuomenės pakantumas šovinistiškai vyrų elgsenai su moterimis.
Bažnyčioje vis labiau pabrėžiamas pasauliečių dalyvavimas palyginus
vyskupų ir popiežiaus atsišaukimus su praėjusiais šimtmečiais, aiškiai
matyti, jog pasikeitė jų tonas: atsisakyta imperatoriškų deklaracijų,
labiau remiamasi argumentais, mėginimais prikalbinti, daugiau atsižvelgiama
į žmogaus tikėjimo laisvę ir protą.
Nors Lietuvoje to gal dar nejaučiame taip aiškiai, bet ir čia, kaip
ir pažangiausių pasaulio šalių bendrovėse, vis labiau atsižvelgiama
ne vien į bendrovės vadovų, bet ir į darbininkų gerovę, taip pat
į gerovę visuomenės, kuriai jos turi tarnauti. Kartais tai pasiekiama
įstatymais, bet kartais prikalbinimu, savanoriškai.
Kova už demokratiją nepasibaigia išsikovojus teisę balsuoti. Demokratija
yra nuolatinis projektas. Ji silpsta ir stiprėja priklausomai nuo
to, ar jos dalyviai uoliai dalyvauja jos kūrime ir pažangoje, ar
jie atsiriboja nuo svarbių sprendimų, atsisakydami savo teisės ir
atsakomybės dalytis savo mintimis ir tuo gal pagerinti gyvenimą
sau bei savo artimiesiems.
Nors demokratijos pažanga įspūdinga, bet jos kūrimo projekte galima
įžvelgti tam tikrą takoskyrą, taip pat tam tikrą ydingą demokratijos
atmainą, kuri, mano nuomone, kelia grėsmę kitiems žmogiškiems idealams.
Aristotelis, vienas pirmųjų politikos mokslininkų, teigė, kad demokratija
remiasi visų piliečių lygybe. Kita valdžios forma aristokratija
remiasi priešinga prielaida: kad piliečiai nėra lygūs, kad vieni
už kitus yra geresni. Bėda tokia: žmonės visais atžvilgiais nėra
nei nelygūs, nei visais atžvilgiais lygūs. Pasak Aristotelio, abi
šios valdžios formos yra ydingos: aristokratija ydinga tuo, kad
joje neigiama žmonių lygybė, o demokratijos ydingos tuo, kad jose
neigiama žmonių nelygybė.
Tai skamba kaip prieštaravimas. Tačiau prisiminkime ankstesnę prielaidą:
žmonės nėra visais atžvilgiais nelygūs, ir jie nėra visais atžvilgiais
lygūs. Krikščionys randa panašių pastabų Šventajame Rašte: Paulius
savo laiškuose dažnai rašo, kad visi esame Kristaus kūno nariai,
bet ne visų vaidmuo vienodas. Ką reikštų ranka be delno, arba liemuo
be kojų? Kepenys nenubrėš statybos schemos, rankomis nesuvirškinsi
duonos kąsnio, smegenimis nepaspirsi kamuolio
žodžiu, paskirtys
skiriasi ir ne visos jos lygios be rankos galima išgyventi, be
plaučių vargiai.
Sykį senais, pumpuojamais bažnyčios vargonais grojusį vargonininką
per pertrauką sutikęs vargonų pumpuotojas jam pasakė: Šiandien
tai grojame gerai, ar ne? Išdidus meistras vargonininkas jam atkirto
Ką reiškia grojame? Po pertraukos vargonininkas prisėdo prie vargonų,
spaudžia klavišus, bet nėra garso. Nubėgęs už vargonų randa pumpuotoją
rūkantį pypkę. Gerai, grojame, grojame.
Tokiuose palyginimuose yra visokios tiesos. Pirmiausia yra pagrindo
suvokti, jog visi tam tikra prasme esame lygūs, bet kitomis nesame.
Viena vertus, pumpuotojas ir vargonininkas abu lygūs, nes vienas
negali groti be kito. Bet tuo pat metu jie vis dėlto yra nelygūs,
nes gerą vargonininką rasti daug sunkiau negu pumpuotoją.
Krikščioniškoji lygybės samprata yra dar platesnė negu šiuose palyginimuose,
nes krikščionybėje žmogaus lygybė nepriklauso nuo naudos, kurią
jis duoda visuomenei. Jo lygybė glūdi jo vertėje Dievo akyse, ir
dėl to krikščionys taip puoselėja vadinamąją gyvybės kultūrą, kovojančią
su polinkiu nuvertinti žmones, kurie visuomenei galbūt mažai naudingi.
Kita vertus, krikščionybė pripažįsta, jog nesame lygūs visais atžvilgiais.
Kristaus palyginimas apie skirtingai apdovanotus tarnus yra pamoka,
kaip savo gabumus turime vystyti. Evangelijoje pagal Matą Jėzus
pasakoja apie tris tarnus, kuriem šeimininkas išvykdamas paliko
pinigų. Vienam šeimininkas davė penkis, kitam du, trečiam vieną,
kiekvienam pagal jo sugebėjimus, rašo evangelistas. Tarnas, kuris
gavo penkis, juos investavo ir uždirbo dar penkis, panašiai pasielgė
ir antrasis, gavęs du, iš jų uždirbo dar du. Tačiau trečiasis savo
pinigą pakasė ir jo neinvestavo, nieko neuždirbo. Grįžęs šeimininkas
pasveikino pirmuosius du tarnus ir pažadėjo jiems pavesti dar daugiau
atsakomybės. Bet trečiąjį šeimininkas išbara, pasmerkia jo aptingimą
kad šis patingėjo net pinigą nunešti į banką atima iš jo tą
pinigą ir išmeta iš savo dvaro.
Yra vienokia demokratijos atmaina, kurios šalininkai sakytų, kad
šeimininkas pasielgė neteisingai. Pirmiausia šeimininkas diskriminavo
duodamas vienam daugiau negu kitam. Juk visi žmonės esą lygūs! Visi
turėtų gauti tiek pat, nesvarbu, kokie jų sugebėjimai. Yra demokratijos
atmaina, kurios šalininkai neigia kiekvieną nelygybę, kurie reikalauja
ne tik vienodų šansų, bet ir vienodo rezultato, kurie vienodai traktuotų
vaiką, kuris turi gabumą smuikuoti, ir vaiką, kuris neturi klausos.
Tokia primityvi, ydinga, viską niveliuojanti demokratiškumo samprata,
deja, dažnai lydi politinį šalies demokratėjimą ir kelia grėsmę
kitiems mūsų idealams.
Niveliavimas kelia grėsmę darbštumui ir verslumui, pavyzdžiui, kai
niveliuotojai reikalauja turtą perskirstyti, skatindami ne tokį
apdairų savo sugebėjimų vystymą ir investavimą, kokį išaukštino
Jėzus, o veikiau aptingimą tiek fizinį, tiek protinį, atleidžiantį
nuo atsakomybės už save ir savo įnašą į visuomenės gerovę, ir visuomenės
išteklių švaistymą. Reikalaujama nuolaidų ištisų ūkio sektorių nariams,
kurių dauguma atsisako taikytis prie savo bendrapiliečių poreikių,
reikalaudami kaip tik atvirkščiai, kad jiems būtų atlyginta už nereikalingą
gamybą.
Niveliavimas kelia grėsmę mokslui ir kūrybai mokyklose, kurių
daugumoje ir šiaip dar veikia atgyvenusi, nelanksti, pramoninės
ir biurokratinės visuomenės principais sukurta švietimo tvarka,
mokiniai rūšiuojami ne pagal sugebėjimus, bet veikiau paprasčiausiai
pagal amžių, į dideles grupes, kuriose neįmanoma atsižvelgti į jų
asmeniškus sugebėjimus ir kuriose jie per dažnai verčiami prisitaikyti
prie žemiausio bendrojo vardiklio.
Niveliavimas kelia grėsmę ir katalikų tikėjimui, kuris, nepaisant
didesnio Bažnyčios atsižvelgimo į pasauliečių nuomones, vis dėlto
remiasi dvasiniu Bažnyčios, kaip mokytojos, autoritetu. Tas jos
autoritetas turi padėti mums tobulėti. Tačiau vietoje to dažnai
pasigirsta reikalavimų sumenkinti krikščioniškus idealus sulyginti
juos su vidutiniškumu galbūt tam, kad juos būtų lengviau pasiekti.
Niveliavimas kelia grėsmę ir pačiai demokratijai kraštutiniai
niveliuotojai ima aiškinti, jog liberalioji, vakarietiška demokratija,
gerbianti žmogaus teises ir laisvę vystyti savo sugebėjimus, siekti
kilnumo ir dorybės laisvėje, niekuo nepranašesnė už, pavyzdžiui,
autoritarines talibaniškas teokratijas. Panašiai kadaise buvo aiškinama,
jog nesama pagrindo smerkti ir komunistinių liaudies demokratijų.
Šiandien tie, kurie taip kalbėjo, norėtų, kad mūsų karta apie tai
pamirštų. Kaip nugalėtojai iš didžiadvasiškumo galime jiems už tai
atleisti, bet vardan civilizacijos ateities turime nepamiršti, kad
ją nuo komunizmo apgynė ne niveliuotojai, o tie, kurie gal ir naiviai,
bet šventai tikėjo, kad komunizmas ir demokratija nebuvo lygūs,
kurie, nepaisydami sofistikuotų akademikų-niveliuotojų išvedžiojimų
ir paniekos, išdrįso Sovietų Sąjungą pavadinti blogio imperija.
Šiandien niveliuotojai reikalauja, kad šalys, kurios, nors ir netobulos,
savo galia pasaulyje yra daug gero padariusios ir kurios ne be pagrindo
buvo pasirengusios tą galią panaudoti kovai su pavojumi ir neteisybe,
nusižemintų valiai valstybių, kurių atsidavimas teisingumui abejotinas
vien dėl to, kad jos atsitiktinai atsidūrė tose tarptautinėse institucijose,
iš kurių galima tai kovai trukdyti.
Blogiausia, kad niveliavimas kelia grėsmę mūsų charakteriui, nes
pratina mus per daug nesistengti, nesiekti kilnumo, pasitenkinti
vidutiniškumu ir patogumu, netgi tai idealizuoti.
Svieto niveliavimas baigiasi ne demokratija, o vidutiniškumo tironija,
kurioje iš kilnumo šaipomasi, kur mėginama iškilesnes asmenybes
pažeminti, sulyginti su vidurkiu, kurioje niokojami ir eikvojami
žmonių sugebėjimai tiek asmenų, tiek visuomenės nenaudai.
Ekonomine prasme, svieto niveliavimas baigiasi ne vienodu visų
praturtėjimu, o vienodu visų nuskurdinimu. Lygybė gal ir pasiekiama,
bet jos kaina yra didesnis skurdas. Čia verta prisiminti pavyzdį
iš XIX amžiaus, kai darbininkų gretose labai plito socialistinės
pažiūros. Vieno didiko tarnas kiekvieną savaitę vaikščiojo į socialistų
mitingus. Didikas, būdamas pakantus žmogus, neprieštaraudavo, nes
tarnas uoliai vykdė savo pareigas. Kažkuriuo metu tarnas liovėsi
vaikščiojęs į mitingus. Didikas pasiteiravo, kodėl tarnas taip elgiasi,
o šis atsakė: Paskutiniame mitinge, kurį lankiau, kuopos vadovai
įrodinėjo, jog perskirsčius visą šalies turtą vienodai kiekvienam
asmeniui tektų du tūkstančiai frankų. Na, ir kas? klausė
didikas. Na, matot, sako tarnas, aš turiu jau penkis tūkstančius.
Koks yra niveliavimui priešnuodis? Tai gali būti teisinga demokratijos
samprata, atsižvelgiant į tai, ką Aristotelis įvardijo kaip demokratiškumo
kraštutininimo pavojų.
Demokratijos stiprybė yra ne skirtingų žmonių sulyginimas, ne vidutiniškumo
tironija, o laisvė. Demokratiška lygybė tada yra prasminga, kai
ji reiškia lygias galimybes kiekvienam vystyti savo sugebėjimus,
geriausiu atveju, siekti kilnaus gyvenimo idealo, kai ji reiškia
vienodas galimybes pasireikšti, prisidėti prie visuomenės gerovės
ir nevaržo vienų vardan kitų nesugebėjimo arba mažesnio pajėgumo.
Kaip demokratijos šalininkai, turime saugotis demokratiškumo ydų,
prisiminti, jog yra tiek pat neteisinga traktuoti lygiuosius kaip
nelygius, kiek yra neteisinga sulyginti nelygiuosius, be to, tai
dar yra ir pragaištinga.
Svarbu būti atsargiems, kad nelygybė, kuri toleruojama, būtų pateisinama,
kad neįsigaliotų elitizmas, kuris numato privilegijas vienam ar
kitam žmogui ar luomui ne pagal sugebėjimus, o pagal mažiau reikšmingus
veiksnius. Reikia globoti silpnesnius, mažiau įgalius visuomenės
narius. Jų orumo negalima menkinti, bet svarbu užtikrinti, kad globojantieji
nebūtų luošinami dar labiau kad socialinės paramos programos,
pavyzdžiui, skatintų juos ir padėtų jiems vystyti savo sugebėjimus
ir susirasti prasmingų užsiėmimų. Alkanam žmogui žuvis gal ir ne
pro šalį, bet dar geriau pamokyti jį meškerioti.
Nepaisant to, kadangi ne visi esame vienodai gabūs, tai greičiausiai
reikš, jog vieni mūsų gyvensime geriau už kitus. Gal kai kam tai
atrodys kaip neteisybė. Tačiau visuomenė, kurioje niveliavimo vardan
slopinami žmonių Dievo duoti sugebėjimai, kurioje žmonės traktuojami
vienodai, nepaisant jų ypatumų ir pastangų tobulintis, yra didesnė
neteisybė negu turto nelygybė, ir tokia visuomenė laikui bėgant
pasmerkta žlugti.
Juk buvusi Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Tetčer kartą
yra pasakiusi: Tegul auga mūsų vaikai didūs, tegul ir vieni būna
didesni už kitus, kas tik pajėgia.
Pagal kalbą, pasakytą Ateitininkų
federacijos Kongrese liepos 12 dieną
Darius UDRYS
© 2003 "XXI amžius"
|