Oblomovščina
Rumšiškėse
Kartais iš toli geriau matyti.
Kartais, kai pernelyg apsipranti su vaizdeliu prieš akis, reikia
kuriam laikui nusukti žvilgsnį šalį, ir po pertraukėlės pažįstamame
vaizdelyje pastebėsi iki tol dėmesio nepatraukusių dalykų. Nebūtinai
malonių.
Po saulėto Adrijos pajūrio - Lietuva pilkoka, niūroka, kiek apšnerkšta
ir susiraukusi. Ne pirmą kartą grįžtu iš svetur. Roma, Paryžius,
Vašingtonas prieš juos ir po jų esi pasirengęs kontrastams ir
esi parengęs argumentų tėvynės gynybai: būtų jus Stalinas su
savo bolševikais išvadavęs prieš 60 metų, pažiūrėtume, kas dabar
iš jūsų būtų.
Sunkiau rasti argumentų, kai kaimynystėje matai irgi ekskomunistinę,
bet dabar didmiesčio dangoraižiais debesis remiančią Varšuvą.
Ar ten nėra uolių kultūrininkų, kurie priekabiai matuoja naujų
pastatų aukštį šiukštu neužgožk paveldo?
Kitos ekskomunistinės likimo sesės Vengrijos - sostinėje Budapešte,
tarp šimtų architektūros ir skulptūros šedevrų, menančių austrų-vengrų
imperijos didybę, visomis spalvomis naktį tvieskia Adidas, Sony,
McDonalds reklamos, ir joks vengras nepaklysta, kur jam eiti
pirkti batų, kur televizoriaus, o kur sumuštinio. Gal pas juos
nėra kalbos gryninimo donkichotų, o gal jie tiesiog neieško tautiškumo
ten, kur jo niekada nebuvo ir nereikia? Na, dangoraižius jau statomės
ir dar statysime, ir net tik Vilniuje, nors seno raugo architektai
burnotų, esą jie kažką užgožia.
Adidas, Sony ir McDonalds reklamos jau šviečia ir švies,
nors kalbos konservuotojai laiko lietuvį kvailu suprasti, kas
tepa sumuštinius, o kas kurpia batus.
Bet ką daryti su nuolat rūgščiai pagiežinga lietuvio mina, su
jo bejėgišku bambėjimu ant savo paties renkamos valdžios, su jo
nostalgija praeičiai ir neviltimi dėl ateities?
Liūdna darosi, kai lygini lietuvį su, pavyzdžiui, kroatu spinduliuojančiu
optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, nepaisant to, kad jie, kaip ir
mes, ilgai sėdėjo po kitataučio diktatoriaus padu, kad jie, kaip
ir mes, sudėjo daug aukų, kad išsiveržtų iš Josifo, tik kito
Broz Tito imperijos. Nedidukės kavinukės padavėjas vienoje Kroatijos
saloje man sakė: Žinau Lietuvą jūs už poros mėnesių būsite
Europos Sąjungoje. Pamalonintas, kad mano tėvynę kažkur toli
reprezentuoja ne skustagalviai avigalviai, o integracinių laimėjimų
pripažinimas, mandagiai guodžiu Europos Sąjungos narystės derybų
dar nė nepradėjusį kroatą: Na, manau, netrukus ir jūs būsite
tame pačiame klube. O jis nustebęs tik kilsteli antakį: Apie
ką jūs čia? Mes jau klube. Tai klubo problema, jei nežino, kad
mes europiečiai. Svarbu, kad mes tai žinome. Metai kiti, ir mes
sėdėsime už vieno stalo.