XXI amžius

Oblomovščina Rumšiškėse

Kartais iš toli geriau matyti. Kartais, kai pernelyg apsipranti su vaizdeliu prieš akis, reikia kuriam laikui nusukti žvilgsnį šalį, ir po pertraukėlės pažįstamame vaizdelyje pastebėsi iki tol dėmesio nepatraukusių dalykų. Nebūtinai malonių.
Po saulėto Adrijos pajūrio - Lietuva pilkoka, niūroka, kiek apšnerkšta ir susiraukusi. Ne pirmą kartą grįžtu iš svetur. Roma, Paryžius, Vašingtonas – prieš juos ir po jų esi pasirengęs kontrastams ir esi parengęs argumentų tėvynės gynybai: “būtų jus Stalinas su savo bolševikais “išvadavęs” prieš 60 metų, pažiūrėtume, kas dabar iš jūsų būtų”.
Sunkiau rasti argumentų, kai kaimynystėje matai irgi ekskomunistinę, bet dabar didmiesčio dangoraižiais debesis remiančią Varšuvą. Ar ten nėra uolių kultūrininkų, kurie priekabiai matuoja naujų pastatų aukštį –šiukštu neužgožk paveldo?
Kitos ekskomunistinės likimo sesės – Vengrijos - sostinėje Budapešte, tarp šimtų architektūros ir skulptūros šedevrų, menančių austrų-vengrų imperijos didybę, visomis spalvomis naktį tvieskia “Adidas”, “Sony”, “McDonalds” reklamos, ir joks vengras nepaklysta, kur jam eiti pirkti batų, kur televizoriaus, o kur sumuštinio. Gal pas juos nėra kalbos gryninimo donkichotų, o gal jie tiesiog neieško tautiškumo ten, kur jo niekada nebuvo ir nereikia? Na, dangoraižius jau statomės ir dar statysime, ir net tik Vilniuje, nors seno raugo architektai burnotų, esą jie kažką užgožia.
“Adidas”, “Sony” ir “McDonalds” reklamos jau šviečia ir švies, nors kalbos konservuotojai laiko lietuvį kvailu suprasti, kas tepa sumuštinius, o kas – kurpia batus.
Bet ką daryti su nuolat rūgščiai pagiežinga lietuvio mina, su jo bejėgišku bambėjimu ant savo paties renkamos valdžios, su jo nostalgija praeičiai ir neviltimi dėl ateities?
Liūdna darosi, kai lygini lietuvį su, pavyzdžiui, kroatu – spinduliuojančiu optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, nepaisant to, kad jie, kaip ir mes, ilgai sėdėjo po kitataučio diktatoriaus padu, kad jie, kaip ir mes, sudėjo daug aukų, kad išsiveržtų iš Josifo, tik kito – Broz Tito – imperijos. Nedidukės kavinukės padavėjas vienoje Kroatijos saloje man sakė: „Žinau Lietuvą – jūs už poros mėnesių būsite Europos Sąjungoje“. Pamalonintas, kad mano tėvynę kažkur toli reprezentuoja ne skustagalviai avigalviai, o integracinių laimėjimų pripažinimas, mandagiai guodžiu Europos Sąjungos narystės derybų dar nė nepradėjusį kroatą: “Na, manau, netrukus ir jūs būsite tame pačiame klube”. O jis nustebęs tik kilsteli antakį: “Apie ką jūs čia? Mes jau klube. Tai klubo problema, jei nežino, kad mes europiečiai. Svarbu, kad mes tai žinome. Metai kiti, ir mes sėdėsime už vieno stalo”.