Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Pasakyk, mamute…“

Aktorė Dalia Jankauskaitė poezijos
spektaklyje, skirtame Salomėjai Nėriai

Koks yra aktoriaus pasaulis? Kaip kuriamas vaidmuo? O kaip galima išgirsti vidinį lyrikos balsą, suvokti jos autoriaus mąstyseną?!
Poezija, kaip ir muzika, - neapčiuopiamos, gali tik pajusti, jausmais patikrinti, ar širdim, krauju rašyta, ar tik meistriškai sukonstruota.
Pasirinkdamas Poezijos teatro kelią, jau privalai turėti didžiulę patirtį, kad suprastum, ir svarbiausia, - klausytojui perduotum, kas slepiasi tarp eilučių, kas užkoduota Žodyje. Žodis - poeto pagrindinis instrumentas, kuris sukrečia ir skaitantįjį, ir klausytoją. Tas stebuklingas Žodis atveria mums nuostabiausius sielos pasaulius, perduoda jos virpesius, muziką. Ir vaizdai tokie neįtikėtini!
Šiandien, kai viskas vertinama pinigu, kai norima išstumti gerą knygą „šou“ triukais ir kompiuteriniais paistalais (tam skiriamos didžiulės lėšos, - kas kurį „perspjaus“) ir tuo būdu žmogus nužmoginamas, tai kurti Poezijos teatrą yra tarsi XIX a. pabaigos - XX a. pradžios knygnešių žygdarbis, įskeliantis Viltį, Šviesą, atsargiai nuvalantis Gyvasties stiklą.


Meistro vardo vertas

Tautodailininkas Jonas Bugailiškis

Viename iš sostinės Aušros Vartų gatvės kiemų – tautodailininko Jono Bugailiškio dirbtuvė. Užsukęs į ją, stebėsies šio žmogaus darbais.

Muzikos instrumentus darė, kai ansambliai jų neturėjo

Dažnas etnografinis ansamblis turi J.Bugailiškio darytų muzikos instrumentų. Jei ne kankles, tai būgną. Atgimimo laikais meistrui teko bendrauti su etnografais. Jie rinko dainas, kūrė ansamblius, bet muzikos instrumentų trūko. Kaupdamas reikalingą medžiagą apie jų gamybą, Jonas apėjo bibliotekas ir muziejus, vartė katalogus. Uždegė jį etnografų entuziazmas. Darė kankles, birbynėles, tarškynes, barškalus, būgnus. Iš visos Lietuvos jų važiavo. Būgnams geriausiai tiko šuns oda. Su kailiu ar be jo. Pats didžiausias būgnas, maždaug 80 centimetrų skersmens, pas meistrą užsiliko. Pavilnyje rado seną statinę. Kadaise joje alų laikė. Aptempė statinės tuštumą jaučio oda – puikiausias būgnas išėjo. Ne vieną svečią jis sudomino.