| Sugrįžimas
į kančių prisiminimus
Kasmet pirmą šeštadienį po birželio
14-osios Gedulo ir Vilties dienos Rumšiškėse vyksta tradicinis
politinių kalinių, kalėjusių Kolymoje, suvažiavimas. Šiais metais
jau 15-ą kartą. Atvykstame su savo vaikais ir vaikaičiais. Reikia,
kad visi žinotų mūsų tautos kančių istoriją, kurią išgyveno tėvai,
seneliai, artimieji. Dr. Jonas Basanavičius yra pasakęs: Tauta,
pamiršusi savo praeitį, yra be ateities.
Taip jau gyvenime yra, kad kasmet mūsų bendražygių gretos vis mažėja
ir mažėja
Suvažiavimuose nutarta, jog mes savo vietoje privalome
palikti savąsias atžalas, kurios neleistų užmarštin palaidoti mūsų
tautos kankinių pragariškos nedalios.
Posėdžio, įvykusio kultūros rūmų salėje, pradžioje sugiedota giesmė
Marija, Marija ir Lietuvos himnas. Mindaugas Bloznelis kalbėjo
apie kankinę Adelę Dirsytę, apie jo pastangomis išleistą knygą.
Pacituosiu knygos pratarmės pradžią: Ši dokumentais ir faktais
pagrįsta knyga apie tragiško likimo lietuvę mokytoją Adelę Dirsytę
parodo, kaip Lietuvoje sovietiniai okupantai vykdė genocidą klastojo
faktus, kurpė bylas, teisė ir trėmė šviesiausius mūsų tautos žmones.
Iš knygos puslapių matyti, kad nekaltais nuteistųjų tragizmas jų
nepalaužė, kalėjimuose ir lageriuose patiriamos skriaudos ir pažeminimai
nesugniuždė jų dvasios. Jie neprarado žmogiškumo, aplinkiniams skleidė
tikėjimą ir viltį. (572 puslapių knygą galėjome įsigyti čia pat.)
Valdybos pirmininkui Algirdui Čiurliui apžvelgus valdybos veiklą,
kalbėjo bendražygiai, skaitė savo kūrybą. Sudainuotos lietuviškos
dainos sužadino gražius prisiminimus, skausmą, Tėvynės ilgesį nešant
nelaisvės kryžių snieguotoje, ledinėje Kolymoje.
Koplyčioje buvo aukotos šv. Mišios, o prie paminklinio kryžiaus
melstasi už Amžinybėn išėjusius bendražygius. Pasibaigus šv. Mišioms
iš koplyčios visi išėjo, kupini dvasios stiprybės, lyg viena didžiulė
šeima, sujungta nepalaužiamos jėgos, pasiryžimo nesuklupti šiandienos
nužmogėjimo, klastos, melo, apgaulės kelyje. Vaišinantis kalboms
laiko buvo per mažai
* * *
Daugelis mūsų, magadaniečių, gavome brangią dovaną Vytauto Jurevičiaus
knygelę Skausmo akordai.
Negaliu nepacituoti autoriaus išgyventų skausmingų minčių, švelnios
meilės savo tėvynei.
Autorius gimė 1922 m. Gyveno Palangoje. Organizavo partizanų (LLA)
kuopą. 1946 metais suimtas. Žiauriai kankinamas draskomas ir svilinamas
kuopos narių neatskleidė (p. 7).
(
) Ji mažutė, lyg ašara skaidri iš Tvėrėjo akių kritus į jūros
pakrantę. Tūkstančiais metų žiauriųjų kaimynų mindoma, plėšiama,
savųjų sūnų krauju ginama, kieta lyg deimantas, nenori suklupti.
O Visatos valdove, kam leidi klastingiems priešams niekinti mano
Tėvynę, kam reikalingos mano brolių ir sesių kraujo upės, mūsų motinų
ašaros, kam reikalingos bado ir ilgesio kančios ištremtųjų Sibiro
tundroje (p. 3).
(
) Jau 33 metus nematau, kaip kopia saulė į tėviškės beržynų viršūnes,
kaip žeria aukso spindulius į gimtos pirkios langus.
Jau 33 metus negirdžiu, kaip šlama pušys prie kiemo vartų, kaip
ošia Baltija, kaip verkia vėjo vaitomos kopos ir dejuoja pajūrio
smėlis po basom kojom.
O žvaigždžių Valdove, kam nelaimę siuntei. Kodėl atėmei Tėvynę už
tai, kad mylėjau ją labiau už gyvenimo šviesą. Prieš 23 metus, kai
daugelis iškeliavo gimtinėn, Tu man išbandymą siuntei. Šėtono tarnai
norėjo nupirkti mane už trisdešimt sidabrinių.
Ir būčiau išvykęs tėvynėn ir nutildęs tėvynės ilgesio troškulį,
ir būčiau stebėjęs tekančią saulę gimtuos laukuos. Ar galėjau užstatyti
sąžinę? Ar galėjau tarnauti tiems, kurie gėrė mūsų tautos kraują.
(
) Tad pasiimkite aukso kalnus, aš turiu tik vieną tėvynę, kur
žalios pušys šlama ir Baltija ošia. Nėra turtų žemėje, už ką atiduočiau
savo Tėvynę. Grasindami išvijo mane Šėtono tarnai. Pulkininkas suriko:
Tu čia nudvėsi! Po trijų mėnesių gavau žiaurų įsakymą. Mane palieka
amžiams šioj ledų karalystėj.
(
) Slinko metai, metų metai šliaužė, aš vis bridau Magadano ledynuose
ir snieguos. (
) Tik ilgesys išbraižė mano veidą, iščiulpė mano
kraują. Tik po 19 metų gulintį ligos patale išleido (p. 4).
(
) Ir išsipildė mano troškimai nevilties valandomis Tu stiprinai
mano viltį, silpnybės metais dovanojai stiprybę. Įvyko stebuklas
(
) Po 33 klajonių metų galiu grįžti į gimtą kraštą.
Ir pasibeldžiu aš į gimto miesto vartus nusilpęs, paliegęs, tik
be galo laimingas. Suriko man vartų sargovė: Eik, iš kur atėjęs,
čia tau nėra vietos. Ir įaugau į žemę, lyg stulpas prie Palangos
miesto vartų. Ilgai beldžiausi sargai tylėjo. (
) Eik iš čia,
eik, iš kur atėjęs. (Taip man įsakė majoras Olesovas.)
Sudiev, gimtine brangi. Ir prigludau prie apnuogintų smėlio kopų,
lyg mylimosios, ir apkabinau jūros bangą. (
) Sudiev, gimtine brangi
(p. 5).
Ir vėl išvykau į svetimą kraštą. (
) Praėjo 44 ilgesio ir nebūties
metai. Rytuose sužibo aušrinė. Papūtė švelnus vakaris, ir suplakė
širdis nauja viltim. (
) Atskrido žinia galiu grįžti tėvynėn.
(
) Po 44 metų klajonių grįžta piligrimas, kurio kuprinė prie kupros
priaugo, kurio lazda obelim pražydo (p. 6).
Marija KINERTAITĖ-LAUGALIENĖ
Ukmergė Rumšiškės
© 2003 "XXI amžius"
|