Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Pažaislio muzikos festivalyje

Vokalistė Skaidra Jančaitė

Ričardo Šaknio nuotrauka

Egzistuoja kažkokia mistinė dangaus ir vokalistės Skaidros Jančaitės balso sutartis: kai ji koncertuoja Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje – visuomet lyja. Taip buvo pernai, taip lijo ir užpraėjusią vasarą... Dar vieną vasarą prieš, dainininkei teko pratęsti koncertą, nes klausytojai negalėjo išeiti į tiesiog gūsingą liūtį su perkūnija.
S.Jančaitės koncertas Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje užpraėjusį savaitgalį Pažaislio muzikos festivalio fone nebuvo išimtis: liūtis prapliupo, tik prasidėjus koncertui. Dainininkei atliekant pirmąjį vakaro kūrinį, švedų kompozitoriaus A.Mellno kūrinį balsui solo ir tariant „viskam yra savas metas ir valanda kiekvienam reikalui po dangumi“, šlapios buvo ne tik bažnytėlės lubos, bet ir dešiniajame pasienyje sėdėjusių klausytojų nugaros... Pasak neseniai mirusio kompozitoriaus, šis kūrinys parašytas specialiai atlikti tik bažnyčioje, nes reikalinga speciali akustika. Matyt, jis buvo teisus, nes ieškoti sausos vietos klausytojai pakilo tik nutilus vokalistės balsui... O lietus dar mušė į taktą.
Vakarą organizavusi aktorė Birutė Marcinkevičiūtė sakė, kad šis lietus labai patiktų kompozitoriui Arnoldui Šėnbergui, kurio kūrinio „Mėnulio Pjero“ premjerą Lietuvoje šioje Zapyškio bažnytėlėje pasirengė atlikti sopranas S.Jančaitė bei instrumentinis kolektyvas: Ilona Klusaitė (smuikas), Dainius Palšauskas (violončelė), Algirdas Budrys (klarnetas), Ričardas Vytas (altas), Algimantas Treikauskas (fleita), Sergejus Okruško (fortepijonas), dirigentas Robertas Šervenikas.
Vokiečių kompozitorius A.Šėnbergas yra vienas ryškiausių XX amžiaus muzikos novatorių, įkūręs Vienos naujosios muzikos mokyklą, daug kam ir daug kur buvęs paprasčiausiai „nepatogus žmogus“, tuo pačiu turėjęs daug savo sekėjų, mokinių. Daug kas jį mylėjo, nors daug kas jo nesuprato, bet visi domėjosi jo asmenybe. Kompozitorius tapė, priklausė ekspresionistų dailės sambūriui, visa savo kūryba tarsi teigė, kad šitas pasaulis nėra gražus, nėra ramus. Vėlesniais savo gyvenimo metais ėmė kurti naujovišką muziką, panaudodamas dvylikos garsų sistemą, vėliau tapusia atskiru stiliumi. Menininko laiškai, dienoraščiai rodė, kad jis labai ironiškai žiūrėjo ir į savo asmenybę, ir į savo kūrybą, ir apskritai į gyvenimą, nors gal tai buvo būdingas visų to meto, XX a. pradžios, menininkų ekspresionistų bruožas. A.Šėnbergo „Mėnulio Pjero“ laikomas vienu įdomiausiu šio kompozitoriaus kūriniu, atspindi jo asmenybę, būdą. Tai 1912 metais sukurtas 21 eilėraščio ciklas belgų poeto ekspresionisto Alberto Giraud tekstu. Kūrinio herojus yra Pjero, komedijos personažas, keliaujantis poetas – kaip ir pats A.Šėnbergas, kaip to meto ekspresionistai, tai herojaus persikūnijimas į daugelį skirtingų personažų, kaip dauguma poetų įsivaizdavo, kuriuos sutinka kelyje. I.Stravinskis vėliau šį kūrinį pavadino „XX amžiaus saulės rezginiu muzikoje“, mat A.Šėnbergas kūrinyje panaudojo stulbinantį kompleksą visiškai iki šiol negirdėtų naujų muzikinių priemonių. Pats kompozitorius nebuvo patenkintas nė vienu šio kūrinio atlikimu, kurį jis pavadino monodrama. Gal todėl, kad tai ypatingas atlikimo žanras – kažkas tarp kalbėjimo ir dainavimo, jokio sentimentalumo, tik ironija, savęs ironija ir ekspresija, net kalbant apie tokius dalykus, kaip sugrįžimas po daugelio metų į tėviškę ir pan. Aktorė B.Marcinkevičiūtė perskaitė poeto A.Giraud eiles lietuviškai (vertimas E.Drungytės), kad besiklausantiesiems būtų lengviau pajausti kūrinį – A.Šėnbergo stiliumi ir maniera. Po koncerto buvo galima išgirsti nuomonių, kad tikrai šis kūrinys būtų nepriimtinas klausyti, jei ne vokalistės S.Jančaitės balsas ir atlikimo maniera. Įdomu, gal ir kompozitoriui pagaliau nors viena dainininkė įtiktų... O gal vėl mistiškai susijungė bažnyčios akustika, vokalistės balsas ir lietus, rezultatas – sužavėtas klausytojas?..
Pranciškonų vienuolyno Šv.Jurgio bažnyčios Kaune akustiką koncertui prisitaikė Ciūricho styginių kvintetas iš Šveicarijos, kurio nariai kartkartėmis su šypsena pažvelgdami į bažnyčios skliautuose jiems pritariančius balandžius. Įkurtas 1995 metais, kolektyvas nesunkiai įgijo kritikų ir publikos pripažinimą ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, ką įrodė dvi valandas koncerto įdėmiai besiklausanti publika. Kvinteto repertuare - įvairių epochų muzika (W.A.Mozart, L.Mettraux ir A.Dvoržako kvintetai). Po Pažaislio muzikos festivalio niša šis kolektyvas koncertavo ir Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje.
Kauniečiai Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje klausėsi Veselerio saksofonų kvarteto iš Vokietijos. 1999 metais įkurto ansamblio repertuare - muzika ir iš praėjusio šimtmečio kompozitorių transkripcijos, ir šiuolaikiniai opusai, originalūs kameriniai kūriniai saksofonui ir populiarios džiazo kompozicijos. Vakare skambėjo kompozitorių O.Gibbons, J.S.Bach, D.Scarlatti, I.Stravinskij, K.Weill, A.Piazzolla, H.Wiberny, P.Woods, P.Iturralde kūriniai.

Džiuljeta KULVIETIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija