Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Pasakyk, mamute…“

Aktorė Dalia Jankauskaitė poezijos
spektaklyje, skirtame Salomėjai Nėriai

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Koks yra aktoriaus pasaulis? Kaip kuriamas vaidmuo? O kaip galima išgirsti vidinį lyrikos balsą, suvokti jos autoriaus mąstyseną?!
Poezija, kaip ir muzika, - neapčiuopiamos, gali tik pajusti, jausmais patikrinti, ar širdim, krauju rašyta, ar tik meistriškai sukonstruota.
Pasirinkdamas Poezijos teatro kelią, jau privalai turėti didžiulę patirtį, kad suprastum, ir svarbiausia, - klausytojui perduotum, kas slepiasi tarp eilučių, kas užkoduota Žodyje. Žodis - poeto pagrindinis instrumentas, kuris sukrečia ir skaitantįjį, ir klausytoją. Tas stebuklingas Žodis atveria mums nuostabiausius sielos pasaulius, perduoda jos virpesius, muziką. Ir vaizdai tokie neįtikėtini!
Šiandien, kai viskas vertinama pinigu, kai norima išstumti gerą knygą „šou“ triukais ir kompiuteriniais paistalais (tam skiriamos didžiulės lėšos, - kas kurį „perspjaus“) ir tuo būdu žmogus nužmoginamas, tai kurti Poezijos teatrą yra tarsi XIX a. pabaigos - XX a. pradžios knygnešių žygdarbis, įskeliantis Viltį, Šviesą, atsargiai nuvalantis Gyvasties stiklą.
Tokios mintys kilo dėliojant aktorės Dalios Jankauskaitės Poezijos vakarų ar spektaklių programas ir plakatus. Aktorė pasiūlė ir Kultūros ministerijai, ir Kultūros ir sporto rėmimo fondui konkretų, vertą didžiulio dėmesio ir įsiklausymo projektą - „Gyvoji literatūros antologija teatro scenoje“. Kasmet norima parengti po keturias programas ir su jomis aplankyti visą Lietuvą, ir ne tik ją. Tiesą pasakius, su poezijos vakarais Dalia jau seniai laukiama ir mokyklose, ir muziejuose, ir įvairiose šventėse. Ji nori sugrąžinti mums Salomėją Nėrį, Janiną Degutytę, kurių dabartinis jaunimas, galima teigti, visai nepažįsta. Taip, D.Jankauskaitės žodžiais tariant, pavardes žino, bet tik tiek, o kartais ir labai supurvintas. Ir iš mokyklų programų jau išnyksta Maironis, K.Donelaitis…
D.Jankauskaitė yra mums žinoma kaip talentinga Kauno lėlių teatro aktorė, per 32-ejus darbo teatre metus dalyvavusi daugelyje pastatymų. Artimiausi sielai vaidmenys - Ragana ir Klounas. Tačiau… jos širdyje gyvena taurioji ne tik lietuvių lyrika (V.Mykolaitis-Putinas, S.Nėris, P.Širvys, J.Marcinkevičius, J.Strielkūnas, H.Radauskas), bet ir A.Blokas, V.Tušnova, S.Jeseninas, M.Cvetajeva, V.Šekspyras, R.M.Rilkė, Ž.Preveras ir kt.
Man kilo mintis pasiteirauti aktorės, kada ją užkerėjo eilėraštis, scena.
Dalia pokario metais su mama ir mažuoju broliuku Edmundu (jis dingo be žinios tremtyje) buvo ištremta į Sibirą. Laukdama iš darbų grįžtančios mamos ir tikėdama, kad ji parneš ką nors užvalgyti, apsitūlojusi kuo tik rasdama, kad nesušaltų, svajodavo ir improvizuodavo jos žinomos pasakos „Pelenė“ tema. Ji kūrė stebuklą ir patirdama stebuklą… Aišku, mergaitė savo svajonėse būdavo Pelenė, sutikusi nepaprasto grožio ir gerumo princą…
„Visą laiką troškau scenos, viešumos, - pasakoja Dalia. - Mama, kai buvome tremtyje, ir siuvo. Ateina, būdavo, moterys pasimatuoti, tai aš ruošiuosi už širmos ir laukiu, kada galėsiu parodyti savo programą. Dainuoju, šoku. Skaityti nemoku, bet eilėraštį kaipmat įsimenu. Praveri, būdavo, duris į gatvę, o ten - dideli turgūs. Aš išbėgdavau, vaikščiodavau, stebėdavau – viskas buvo nepaprastai įdomu. Juk po karo aklų ir be kojų žmonių pilna, ir kiekvienas kitoks (savotiškas teatras, medžiagos būsimai profesijai kaupimas - M.M.).
Paskui pradėjau lankyti mokyklą, pirmą klasę. Mokytoja buvo Liudmila Aleksandrovna. Jei ką reikia pasakyti, tai vis keliu ir keliu ranką. Atsimenu, pirmą kartą už pasakytą eilėraštį mane užrašė į biblioteką. Pasiėmiau K.Bianki knygą „Sledy na sniegu“. Toks įvykis! Perskaičiau kaipmat, ir vėl einu knygos, o mokytoja sako, kad tik po trijų dienų galėsiu gauti kitą. Tai buvo „Pelenė“.
Aš veržte veržiausi deklamuoti scenoje. Ir štai už „Pavliką Morozovą“ tapau laureate. Buvo surengtas skaitovų konkursas. Aš laiminga. Šešis iš mūsų krašto, iš Abakano, turėjo siųsti į Krasnojarską. Išmokau ir deklamavau „Legendą apie Jenisiejų“. Nežmoniškai patiko ta poezija!“
Dalia laimi vieną po kito laurus įvairiuose mokykliniuose konkursuose ir tvirtai nusprendžia stoti į Abakano teatro institutą, tapti aktore. Stodama buvo pasiryžusi skaityti Katiušos Maslovos monologą.
Pagaliau grįžta į Lietuvą. Stoja į Ąžuolų Būdos mokyklos 7-ąją klasę (juk mokėsi Rusijoje), bet… lietuvių kalbos ir literatūros nemoka. Ir čia sutiko pirmąją nuostabią mokytoją. Mokytoja kviečia: „Kas pasakys Salomėjos Nėries eilėraštį „Pasakyk, mamute, kodėl tyli žemė!“?“ Dalia nekantriai pakėlė ranką. O čia konkursas Kazlų Rūdoje. Ir vėl išbandymas. Bet reikėjo vytis savo klasės draugus, tad ir Ąžuolų Būdos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Grėbliauskaitė, ir vėliau Kapsuko (Marijampolės) mokyklos-internato mokytoja Viliūnienė be jokio užmokesčio kasdien mokė ją ir rašyti, ir taisyklingai reikšti mintis lietuviškai. Jas aktorė, kaip ir Konservatorijos Teatrinio fakulteto kurso vadovą V.Čibirą ir sceninės kalbos dėstytoją S.Nosevičiūtę, mini su meile, sakydama, kad tai ypatingai nuostabūs žmonės.
Ar atkreipėte dėmesį, kad D.Jankauskaitės kelyje nuolat sutinkame S.Nėrį? Net brandos atestato egzaminui pasirinko temą „Salomėjos Nėries karys - herojus ir žmogus“.
„Atsimenu tą nepaprastą jausmą, - pasakoja, - buvo taip gera… neišpasakytai. Budinti mokytoja ragino baigti, nes nespėsianti perrašyti. Juk šešios valandos rašiniui skirtos…“
Bet grįžkim prie S.Nėries ir aktorės D.Jankauskaitės. Kodėl aktorės biografijoje vis ši rašytoja? Tai lemtis?! Man rodos, kad S.Nėries eilėraštis „Pasakyk, mamute, kodėl tyli žemė!“ yra tarsi parašytas Dalios charakteriui apibūdinti. Jau pastebėjote, kad jos gyvenimo smalsumas nepaprastas, ir taip kruopelę po kruopelės ji kaupė ir kaupia, rinko ir renka aktoriniam darbui, skaitovo pasirodymui, autoriaus perskaitymui spalvas. Ji sugeba įskelti Stebuklą. Atrasti jį kaip deimanto krislelį pelenuos. Ji moka džiaugtis ir gamtoje, ir knygoje, ir žmonėse atrastuoju stebuklu. Nes tikrą pažinimą dovanoja tik Meilė. Šitai ir yra aktorės D.Jankauskaitės esmė!
Ak, kiek dar norėčiau jums papasakoti apie didžiaakę aktorę D. Jankauskaitę, neseniai atšventusią (su šeima) savo jubiliejų (tarp kitko, ji su motina gimusios tą pačią dieną… Bet ir motina, ir antroji motina, anyta, po sunkios ligos išėjusios pas Viešpatį…).
Dabar D.Jankauskaitė rengia naują Poezijos šventę: skaitys tragiško likimo ir nepaprasto talento poečių S.Nėries ir M.Cvetajevos kūrybą, solistė Rita Preikšaitė dainuos rusų romansus, dalyvaus ir gitaristas Artūras Kelpša.
Rūpėjo paklausti, kas nulemia renkantis poetą tam ar anam vakarui.
„Jų poezijos vertybė, nežiūrint tautybės, paklydimų, apkalbų… svarbi pati lyrika. Juk Poetas - šauklys, jis - pranašas. Toks tyras ir tyras lyrikos atskleidimas. Tas darbas šventas“.
Dalia, kai sveikinau ją, sakė: „Labai nemėgstu jubiliejų, jų sureikšminimo. Juk svarbu, ką padarei ar padarai. Kiek aš dar norėčiau nuveikti! Svarbu suspėti, suspėti, ką esi sumanęs… Juk mūsų gyvenimas - tik akimirka“.
Ak, nepasakiau jums, kad D.Jankauskaitė turi labai gražią šeimą - vyrą Vilimą Anskaitį, su kuriuo sieja draugystė nuo vidurinės mokyklos laikų, dukrą Moniką (vardas aktorės Monikos Mironaitės garbei. Juk į M.Mironaitės pasirodymus lėkdavo be kvapo, ir M.Mironaitė Dalios poezijos spektaklius gastroliuojant Vilniuje lankydavusi) ir sūnų Antaną. Ji turi ir ne vieną mokinį dar iš tų laikų, kai dėstė Oratorinio meno fakultete retoriką ar V.Šinkariuko ir S.Padegimo kurse - sceninę kalbą.
Dalios visur pilna, ji laukiama ir mylima ne tik publikos, kolegų, bet ir… poetų. Pamenu, kaip ji džiaugėsi, kai vieno vakaro metu J.Marcinkevičiaus duktė Ramunė perdavė jai naujausią savo tėvo knygą „Dienos drobulė“ su dedikacija (poetas tada sirgo ir negalėjo dalyvauti).
Mokėkime džiaugtis taip, kaip moka džiaugtis kitų darbais aktorė D.Jankauskaitė, ir būsime laimingi.

Marija MACIJAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija