Meistro
vardo vertas
|
Tautodailininkas Jonas Bugailiškis
Autoriaus nuotrauka
|
Viename iš sostinės Aušros
Vartų gatvės kiemų tautodailininko Jono Bugailiškio dirbtuvė.
Užsukęs į ją, stebėsies šio žmogaus darbais.
Muzikos instrumentus darė,
kai ansambliai jų neturėjo
Dažnas etnografinis ansamblis turi
J.Bugailiškio darytų muzikos instrumentų. Jei ne kankles, tai būgną.
Atgimimo laikais meistrui teko bendrauti su etnografais. Jie rinko
dainas, kūrė ansamblius, bet muzikos instrumentų trūko. Kaupdamas
reikalingą medžiagą apie jų gamybą, Jonas apėjo bibliotekas ir muziejus,
vartė katalogus. Uždegė jį etnografų entuziazmas. Darė kankles,
birbynėles, tarškynes, barškalus, būgnus. Iš visos Lietuvos jų važiavo.
Būgnams geriausiai tiko šuns oda. Su kailiu ar be jo. Pats didžiausias
būgnas, maždaug 80 centimetrų skersmens, pas meistrą užsiliko. Pavilnyje
rado seną statinę. Kadaise joje alų laikė. Aptempė statinės tuštumą
jaučio oda puikiausias būgnas išėjo. Ne vieną svečią jis sudomino.
Medžio skulptūras kūrė
net Amerikoje
J. Bugailiškis yra išdrožęs gausybę
kryžių, stogastulpių. Buvo jų ypač didelių, siekiančių beveik aštuonių
metrų aukštį. Ką sugeba, meistras nuo kitų neslepia. Drožinėti iš
medžio pas jį mokėsi vienas Amerikos lietuvis. Keletą dirbinių jis
pats išsidrožė. Šiam patiko Jono darbai ir pasiūlė jam padirbėti
JAV. Gavęs iškvietimą, ten ir nuvyko. Tuo metu Mičigano valstijoje
siautęs viesulas išvertė daug ąžuolų. Darbui medžiagos netrūko.
Jonas iš jos sukūrė daug skulptūrų. Surengė savo parodas Detroite,
Klivlende, Čikagoje.
Anksčiau bilietą namo nusipirko, nei Amerikoje buvo leista gyventi.Turėjo
daug užsakymų, atsirado proga pakankamai daug uždirbti. Užėjo tokia
namų nostalgija, kad nieko nebereikėjo.
Kas sena, tas pagarbioje
vietoje
Tautodailininkas savo dirbtuvėje
yra įrengęs muziejų. Eksponatai surinkti iš įvairių vietų. Aulinių
batų džiovintuvas parvežtas iš Sibiro. Į jį pripylus žarijų sausta
permirkusi avalynė. Stovi prieš beveik pusšimtį metų gamintas radijo
aparatas. Nemažai smulkių staliaus darbo įrankių. Kiekvienas daiktas
turi savo atsiradimo istoriją.
Vilniuje gyvenančiam J. Bugailiškiui su parodomis ar kaip keliautojui
teko lankytis Egipte, Malaizijoje, nemažai Europos šalių, bet jam
gražiausia yra savame krašte. Kartą užsuko į Kupiškio rajone, Uoginių
kaime, esantį Adomo Petrausko muziejų. Buvo labai nustebintas paprasto
kaimo žmogaus sukaupta ekspozicija. Kas rankomis nepanešta, tai
arkliu ar traktoriumi atsivežta.
Savos dirbtuvės geras
patogumas
Kur dabar įsikūręs J. Bugailiškis,
anksčiau šioje vietoje darbavosi ragų ir metalo meistras. Jonas
čia kartkartėmis užsukdavo. Bet žmogus mirė. Patalpos metus stovėjo
tuščios. Jonui teko iškuopti šiukšlyną. Atkasė statinės formos rūsius
su arkomis.
Čia pat tikra paukščių karalystė. Jų čiulbesio tautodailininkas
klausosi visais metų laikais. Originaliomis lesyklomis ir inkilais
suvilioja visus Senamiesčio paukščius. Lesyklos pritaisytos prie
jo dirbtuvės durų, prie medinės skulptūros, medžiuose kabo inkilai.
Triūsdamas savo dirbtuvėje, pro langus menininkas mato daugybę paukščių.
Lesyklas jis daro taip, kad didesnieji paukščiai nenuskriaustų mažesniųjų.
Gyvena sostinėje, bet nepamiršta
gimtinės
Jono gimtinė Ažubalių kaimas
Kupiškio rajone. Jis yra netoli Rokiškio rajono ribos. Jonui buvo
šešeri metai, kai mirė jo mama. Tėvo jis neteko būdamas penkiolikos
metų. Visiškai jaunas kaimo vaikas atklydo į Vilnių. Blaškėsi po
sostinę, ieškojo sau vietos. Vaikinas nenuėjo klystkeliais.
Drožti pradėjo gamtoje rastus daiktus. Tai buvo medžių šakos ir
ataugos. Nuo to ir prasidėjo kelias į meną. J. Bugailiškio dirbiniai
apkeliavo nemažai pasaulio šalių.
Ažubalių kaime jis pastatė kryžių. Tai tautodailininko auka gimtinei.
Kur buvo sodybos, dabar ten melioruoti laukai. Kryžių pašventino
Skapiškio klebonas.
Bronius VERTELKA
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|