| Oblomovščina
Rumšiškėse
Kartais iš toli geriau matyti. Kartais,
kai pernelyg apsipranti su vaizdeliu prieš akis, reikia kuriam laikui
nusukti žvilgsnį šalį, ir po pertraukėlės pažįstamame vaizdelyje
pastebėsi iki tol dėmesio nepatraukusių dalykų. Nebūtinai malonių.
Po saulėto Adrijos pajūrio - Lietuva pilkoka, niūroka, kiek apšnerkšta
ir susiraukusi. Ne pirmą kartą grįžtu iš svetur. Roma, Paryžius,
Vašingtonas prieš juos ir po jų esi pasirengęs kontrastams ir
esi parengęs argumentų tėvynės gynybai: būtų jus Stalinas su savo
bolševikais išvadavęs prieš 60 metų, pažiūrėtume, kas dabar iš
jūsų būtų.
Sunkiau rasti argumentų, kai kaimynystėje matai irgi ekskomunistinę,
bet dabar didmiesčio dangoraižiais debesis remiančią Varšuvą. Ar
ten nėra uolių kultūrininkų, kurie priekabiai matuoja naujų pastatų
aukštį šiukštu neužgožk paveldo?
Kitos ekskomunistinės likimo sesės Vengrijos - sostinėje Budapešte,
tarp šimtų architektūros ir skulptūros šedevrų, menančių austrų-vengrų
imperijos didybę, visomis spalvomis naktį tvieskia Adidas, Sony,
McDonalds reklamos, ir joks vengras nepaklysta, kur jam eiti pirkti
batų, kur televizoriaus, o kur sumuštinio. Gal pas juos nėra kalbos
gryninimo donkichotų, o gal jie tiesiog neieško tautiškumo ten,
kur jo niekada nebuvo ir nereikia? Na, dangoraižius jau statomės
ir dar statysime, ir net tik Vilniuje, nors seno raugo architektai
burnotų, esą jie kažką užgožia.
Adidas, Sony ir McDonalds reklamos jau šviečia ir švies, nors
kalbos konservuotojai laiko lietuvį kvailu suprasti, kas tepa sumuštinius,
o kas kurpia batus.
Bet ką daryti su nuolat rūgščiai pagiežinga lietuvio mina, su jo
bejėgišku bambėjimu ant savo paties renkamos valdžios, su jo nostalgija
praeičiai ir neviltimi dėl ateities?
Liūdna darosi, kai lygini lietuvį su, pavyzdžiui, kroatu spinduliuojančiu
optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, nepaisant to, kad jie, kaip ir
mes, ilgai sėdėjo po kitataučio diktatoriaus padu, kad jie, kaip
ir mes, sudėjo daug aukų, kad išsiveržtų iš Josifo, tik kito Broz
Tito imperijos. Nedidukės kavinukės padavėjas vienoje Kroatijos
saloje man sakė: Žinau Lietuvą jūs už poros mėnesių būsite Europos
Sąjungoje. Pamalonintas, kad mano tėvynę kažkur toli reprezentuoja
ne skustagalviai avigalviai, o integracinių laimėjimų pripažinimas,
mandagiai guodžiu Europos Sąjungos narystės derybų dar nė nepradėjusį
kroatą: Na, manau, netrukus ir jūs būsite tame pačiame klube.
O jis nustebęs tik kilsteli antakį: Apie ką jūs čia? Mes jau klube.
Tai klubo problema, jei nežino, kad mes europiečiai. Svarbu, kad
mes tai žinome. Metai kiti, ir mes sėdėsime už vieno stalo.
Nenoromis lygini jį su lietuviu, kuris, net prie pat Europos slenksčio
stovėdamas, atrodė, tūpčiojo tarp Baltarusijos ir Briuselio, keldamas
siaubą visiems paneuropiečiams: ar užteks sveiko prado referendume
balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą, kai jau viskas suderėta ir
laukia padėta ant lėkštutės mėlynais krašteliais?
Kitas kroatas iš kitos nedidelės salos, su šautuvu kovojęs prieš
serbus už savo šalies nepriklausomybę, ir praėjus dešimtmečiui po
mūšių nekeikia savo valdžios, kad neužtikrino jam sotaus gyvenimo.
Keturiasdešimtmetis Mladenas prieš karą kirpo avis. Nors jo saloje
karas nevyko, nedvejodamas su trimis kitais kaimo vyrais persikėlė
į žemyną, nukūrė į artimiausią savanorių punktą, ten gavo šautuvą
ir užsivilko ką tik pasiskelbusios nepriklausoma Kroatijos kariuomenės
uniformą. Nė vieno serbo nenušovė, bet jų kulkas pro ausis švilpiant
girdėjo. Po karo grįžo namo ir toliau kerpa avis kaip kirpęs. Paklaustas,
ką gavo iš valdžios už savo patriotizmą, kažkaip keistai į mane
pažiūrėjo aiškiai palaikė kvailu. O aš toliau kurstau, prisiminęs
mūsiškius: taigi kraują beveik liejai, gyvybę pavojun statei? O
ką darysi, jei vilnos niekas nebepirks? Mladenas nė nemirktelėjo
jis moka daryti vyną ir varyti naminę iš vynuogių. Valdžia nedraudžia
namuose gaminti rakiją ir ją pardavinėti turistams, kurių kasmet
vis daugiau suplūsta iš Vokietijos, Italijos, Austrijos, Olandijos,
Prancūzijos ir, beje, Lietuvos. Kroatų valdžiai, priešingai, nei
lietuvių, neatrodo, kad naminukė paskandins tautą girtuoklystės
liūne. M.Valančiaus sekėjams išduosiu paslaptį: nepaskandino.
Avis saloje kerpantis Mladenas, iš manęs išgirdęs, kad už 200 kilometrų
esančiame krioklių draustinyje Plitvicoje, kurią jis vienintelį
kartą matė 1995-aisiais, užminuotą ir be gyvos dvasios, dabar tiršta
nuo įvairių tautybių turistų, akyse nušvinta ir linksi galva: Tai
labai gerai Kroatijai.
Tai bent kontrastas mūsiškiams niurzgliams ir politikieriukams,
pavydžiai skaičiuojantiems kiekvieną trinkelę atnaujintame Gedimino
prospekte Vilniuje: o kiek kainavo? o kiek kišenėn įsikišo?
Nesvarbu, kad gražu, nesvarbu, kad miestas nedaro gėdos sostinės
vardui ir patraukia naujus turistus su storom piniginėm. Lietuviškam
politikieriukui tai tik pretekstas purvinti atsinaujinimo sumanytojus
ir mėginti pačiam į valdžią pralįsti.
Vienas mano geras draugas ir geras žurnalistas, ne iš paniekos Lietuvai,
o dėl gyvo rūpesčio savo kraštu, kažkada pratrūkęs dėl provincialaus
politikavimo, amžino nepasitenkinimo ir elementaraus nesiprausimo,
palygino ją su žvyro karjeru, kuriame sustoja tik prekiniai vagonai.
Tokiu žvyro karjeru iš tiesų rizikuojame likti, kol svarbiausia
gyvenimo realija yra partinių grupuočių lyderių mėginimai perimti
kokį postą, kad įvykdytų savo sąmokslėlį ir pasijustų padėties viešpačiais.
Kol apie žmogaus profesinės karjeros perspektyvas bus sprendžiama
iš to, ar gavo pakvietimą į valdžios priėmimą ir kelintas prie vaišių
stalo sėdėjo. Kol mūsų šventėse bus daugiau gedulo juostų nei dainų.
Kol vienkiemiuose dėl penkių litų bus kirviais tvatijami senukai.
Kol mokytojas, gydytojas ir bibliotekininkas per metus ant popieriaus
uždirbs, tiek, kiek tūlas muitininkas užkals per dieną į kišenę.
Kol sukakčių minėjimai panašės į senų sąskaitų suvedinėjimą, o diskusijose
vyraus praeities, bet ne ateities tema. Kol net oficiozinių partijų
lyderiai nesibodės skelbti eisią koalicijon su pačiu velniu, kad
tik jų intrigėlė prasisuktų. Kol papildomus milijonus bus galima
prasimanyti blokuojant autostradas. Kol eilinis valdininkėlis galės
tuzinais parceliuoti žemę paežerėse, daugelį metų įžūliai tos žemės
neatiduodamas teisėtam šeimininkui. Kol teisėtvarkos reikalai ne
paskutinio dydžio mieste bus patikimi bičui, kuris mieliau sveikintųsi
Heil, Hitler!. Kol parlamentaras, pasityčiojęs iš to paties parlamento
ir dalykiškai pabendravęs su kriminalinio pasaulio autoritetais
ir toliau sėdės Seime šalia tautinės politikos korifėjų. Kol, kol,
kol
Ilgas sąrašas, ir galo nesimato. Bet jei jo nebraukysim papunkčiui,
jokia patriotizmo skatinimo programa neatmuš natūralaus noro mauti
kuo toliau nuo čia ten, kur vyksta tikras gyvenimas, o ne jį imituojančios
provincialios intrigėlės ar bent jau šilta ir nelyja. Antraip liksime
kažkokia oblomovščina Rumšiškėse - daug norų ir svaičiojimų apie
kilnius idealaus, dar daugiau - tingėjimo ir tiesiog neįgalumo.
Audrius MATONIS
© 2003 "XXI amžius"
|