| Keliai,
vedantys į Šiaurės Skalvą
 |
Vytenis ir Junona Almonaičiai bei Robertas
Keturakis knygos pristatyme
Ričardo Šaknio nuotrauka
|
Neseniai knygynuose pasirodė nauja
istoriko, VDU dėstytojo Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės
knyga Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas, kurią
autoriai dedikavo keliautojui Sauliui Griciui atminti. Nors knygos
sudarymas atitinka kelionių žinyno formą, ji yra skirta visiems
besidomintiems Lietuvos istorija ir kultūros paveldu. Tai netradiciškai
išsamaus turinio knyga, kurioje gausu istorinių žinių apie Mažosios
Lietuvos etnokultūrinės srities dalį Šiaurės Skalvos regioną.
Žinyne aptariama krašto gamta, istorija, būdingiausi kultūros bruožai,
istorijos ir kultūros paminklai.
Knygos pristatyme, kuris vyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje,
vakaro vedėjas Robertas Keturakis kalbėjo: Keliaudami po savo gimtąjį
kraštą, visų pirma atrandame save, o paskui ir Lietuvą. Ši knyga
tai kelionė žmogaus, kuris jau atrado save, savo kraštą, šaknis
ir dabar nori visu tuo pasidalyti, papasakoti tiksliai ir išsamiai.
Anot vakare kalbėjusio istoriko, VDU doc. dr.Antano Kulakausko,
džiugu, kad atsinaujina pažintinių knygų apie gimtąjį kraštą leidyba.
Sovietmečiu šia sritimi domėjosi tik Česlovas Kudaba, bet ir tai
nebuvo gilios analizės, kurios gimtų apvaikščiojus kiekvieną žemės
lopinėlį, apčiupinėjus kiekvieną akmenį. Gal tokiai analizei trukdė
laikotarpis, gal tiesiog nebuvo poreikio. Šiandien tokių knygų poreikis
yra ryškus. Džiugu, kad juntama prasmė remti pažintines knygas.
Be tokio rėmėjų suvokimo šis leidinys nebūtų pasirodęs. Didžiuojuosi
autoriais ir jų krašto pažinimu, kuris visuomet susijęs su meile.
Norint mylėti, pirmiausia reikia pažinti. Ši knyga yra puiki galimybė
mums suvokti, kad čia gera ir įdomu gyventi, kad čia Lietuva ir
mūsų pasaulis.
Geriausias būdas susipažinti su savo kraštu, gentimi yra kelionės.
Anot J.Almonaitienės, šios knygos idėja ir gimė keliaujant. Istorijos
tyrinėtojai vartoja terminą gyvoji istorija. Šis terminas tinka
ir mūsų knygai, nes visos žinyne minimos vietos yra mūsų pačių aplankytos.
Stengėmės aprašyti tai, kas dar yra išlikę, ką galima pamatyti,
pačiupinėti. Sukaupėme daug istorinės medžiagos, patys tyrinėjome,
ieškojome, nepasikliaudami vien tuo, kas buvo anksčiau aprašyta,
- sakė J.Almonaitienė.
Kad tokios knygos reikalingos ir įdomios skaitytojams, autoriai
įsitikino išleidus V.Almonaičio knygą Ką šniokščia jūros rėvos,
kuri gimė baidarėmis plaukiant jūros baseino upėmis. Jau rengiant
minėtą knygą apie Šiaurės Skalvos regioną, buvo surinkta nemažai
medžiagos. Be to, dar 1988 metais Almonaičiai po šį kraštą buvo
surengę žygį pėsčiomis, o surinktą medžiagą publikavo tuometiniame
Lietuvos pionieriuje. Autorius patraukė savitas šių vietovių kultūrinis
ir istorinis paveldas, kuris šiandien yra sunykęs ir mažai tyrinėtas.
Šiaurės Skalva vystėsi skirtingai nuo Žemaitijos, Suvalkijos ir
kitų regionų, todėl autoriai norėjo atkreipti į tai dėmesį, po Antrojo
pasaulinio karo naujai atsikrausčiusiems gyventojams norėjo parodyti
šio krašto šaknis.
V.Almonaičio teigimu, pastaraisiais metais Lietuvoje vyksta etnokultūrinių
sričių braižymas. Prieš kelerius metus buvo išskirtas Žiemgalos
regionas, o dabartinė jų idėja kad Šiaurės Skalva būtų suformuota
kaip atskira sritis. Šia knyga autoriai ir siekė išsklaidyti mitą,
kad Lietuvoje yra tik keturi etnokultūriniai regionai.
Anot V.Almonaičio, visuomenėje vyrauja požiūris, kad Šiaurės Skalva
yra vokiškas kraštas, tačiau 1905 metais 54,3 proc. vietinių gyventojų
save pripažino lietuviais. Žvelgiant į istoriją, vokiečių tyrinėtojai,
norėdami pateisinti kryžiuočių užkariavimą, atkakliai ieškojo argumentų,
įrodančių, kad skalviai buvo viena iš prūsų genčių. Tuo tarpu lietuvių
mokslininkai įrodinėjo, kad skalviai buvo vakarų lietuviai. Pastaruoju
metu įsigali V.Mažulio, Z.Zinkevičiaus ir kitų tyrinėtojų nuomonė,
kad skalviai buvo tarpinė gentis tarp lietuvių ir prūsų, turėjusi
ir vienokių, ir kitokių kultūrinių bruožų.
Kaip pasakojo knygos autorius, XIII amžiuje kryžiuočių nukariauti
skalviai tapo Ordino pavaldiniais, tačiau daug jų pasitraukė į Lietuvos
valstybę ir sudarė net atskirą administracinį vienetą Skalvių
vaitystę. Tokių skalvių gyvenviečių Lietuvoje buvo ne viena. Skalviai
gyveno prie Paštuvos (Kauno r.), Ragainės ir Tilžės apylinkėse.
Pastarajam miestui plečiantis, skalviai buvo ištremti už Nemuno,
kur įkūrė Prūselių kaimą. XVI a. antroje pusėje dauguma skalvių
sulietuvėjo, kiti suvokietėjo, bet istorinis Skalvos pavadinimas
išliko dar daug šimtmečių. V.Almonaičio teigimu, Šiaurės Skalvos
vardas, apibūdinant Lietuvos Respublikai priklausančią šiaurinę
skalvių žemės dalį, galėtų būti vartojamas ir šiandien. Juk išliko
šio regiono materija, bylojanti dvasinę šių kraštų kultūrą, kurią
ignoruoti šiandien yra nelogiška. Vienintelį dalyką, kurį galime
padaryti, tai išsaugoti tą, kas mums dar liko.
Lina KLUSAITĖ
© 2003 "XXI amžius"
|