| Knyga
apie Vilniaus bernardinų bažnyčią
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio
(bernardinų) bažnyčioje vyksta intensyvus dvasinis ir kultūrinis
gyvenimas. Tiems, kurie per Lietuvos televiziją matė šiemetę Velykų
misteriją, transliuotą iš šios bažnyčios, matymo erdvę padės praplėsti
ką tik išėjusi knyga Vilniaus bernardinų bažnyčia, gausiai iliustruota
nuotraukomis iš Lietuvos dailės ir Nacionalinio muziejų, Kultūros
paminklų paveldo archyvo fototekos, pranciškonų bei asmeninių archyvų.
Tekstą parašė menotyrininkė Rūta Janonienė. Redaktorius ir įvadinio
straipsnio autorius brolis Julius Sasnauskas, OFM. Jis pastebi,
kad Bernardinų bažnyčia stovi ypatingoje vietoje. Čia pat Vilnelė,
Sereikiškių parkas, Adomo Mickevičiaus skverelis, kur 1987 metais
įvyko pirmasis laisvės mitingas, čia pat sesuo Šv. Ona. Tačiau viduje
dar daugiau polėkio ir žaismės, nors pranciškoniškai paprasta, rimta,
nesaldu. Viskas, matyt, dėl pačių bernardinų, kūrusių bei globojusių
tą vietą. Elgetautojų, atgailautojų ordinas, o vis tiek niekad neslėpė,
kad moka mylėti grožį, laisvę, gyvenimą.
Knygos pristatymas įvyko balandžio 24 dieną koplyčioje. Teksto autorė
R.Janonienė papasakojo, kad ji Vilniaus bernardinų bažnyčia susidomėjo
prieš dešimt metų, kai jos vyras Palemonas pradėjo atidenginėti
bažnyčios freskas. Ji sakė: Argi aš rašiau istoriją? Rašė Dievas
per įvairius žmones. Man teko tik surasti, perskaityti tai, kas
buvo parašyta apie vieną gražiausių gotikos paminklų Lietuvoje,
susieti su Bažnyčios istorija. Jai labiausiai patinkanti koplyčia,
esanti gotikinės bažnyčios šventoriuje. Praveri duris į bažnyčią
ir ant sienos pamatai nuostabias freskas: šv. Kristoforą ir šv.
Jurgį.
Brolis J.Sasnauskas pastebėjo, kad ši bažnyčia, penkiasdešimt metų
uždaryta, išdaužytais langais, išlaužtomis durimis, išniekintais
altoriais, nepasiekiama tikintiesiems, egzistavo. Ji kėlėsi kartu
su sužalota žmonių sąmone. Pamaldos prasidėjo griuvėsiuose, tarp
pastolių. Brolis Astijus priminė, kad dvasinis ryšys išliko per
penkis šimtus metų, kai XV amžiuje pakviesti į Vilnių atvyko penkiolika
bernardinų, kurie čia pamatė vargą, ašaras ir norėjo bėgti. Tačiau
žmonės juos pamilo, ir jie pasiliko.
Vytauto Ališausko nuomone, Vilniaus bernardinų bažnyčioje gerai
sugyvena visos epochos. Čia gotika nubarstyta baroko purslais. Broliai
pranciškonai, sugrįžę į laikinai prarastus savo namus, išlaiko bernardinų
dvasią, rūpestingai tvarko tai, kas buvo suniokota.
Knyga Vilniaus bernardinų bažnyčia išleista Mažesniųjų brolių
ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos lėšomis. Tikimasi apie
šią bažnyčią parengti ir išleisti monografiją.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|