| Gyvenimo
fragmentai
Utenos kraštotyros muziejuje visuomenei
pristatyta muziejaus pastangomis išleista šio muziejaus įkūrėjo
Antano Namiko knyga Gyvenimo fragmentai. Spaudai leidinį parengė
muziejininkai Balys Juodzevičius ir Milda Skaisgirienė.
Renginyje dalyvavo A.Namiko dukra Nijolė Pilipavičienė, sūnus Rimvydas
Namikas, sesers Veronikos sūnus Antanas Baliūnas ir kiti giminaičiai,
Utenos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Antanas
Panavas, Kultūros skyriaus atstovai, Užpalių krašto žmonės. Pasakojimus
bei atsiminimus apie Utenos kraštotyros muziejaus įsteigėją A.Namiką
pagyvino Užpalių jaunųjų kanklininkių ansamblio Pasagėlė (vadovė
Asta Motuzienė) atliekamos liaudies dainos.
Knygos sudarytojas Balys Juodzevičius, kalbėdamas apie A.Namiko
(1887-1980) veiklą, pabrėžė, jog istorija jis domėjosi iš mažens.
Gimęs ir vaikystę praleidęs vaizdingame, legendomis, padavimais,
pasakomis, dainomis ir milžinkapiais turtingame Užpalių krašte,
iš senolių girdėjęs pasakojimus apie 1711 metų maro kapelius ir
juose palaidotus žmones, apie 1863 metų sukilimo dalyvį Povilą Čirvinskį,
dar vaikas būdamas, A.Namikas savo mintyse kaupė istorijos turtus,
o vėliau prieš tėvų valią pasirinko ne kunigo, bet mokyto archeologo
kelią. 1917 metais baigęs Maskvos archeologijos institutą, jis buvo
vienas pirmųjų lietuvių, baigusių archeologijos mokslus. Deja, karų
ir okupacijų išvargintai Lietuvai tokių specialistų nereikėjo. 1921
metais su šeima grįžęs į tėvynę, turėjo dirbti pedagogu Rokiškyje,
Skapiškyje, Radviliškyje. Net vienuolika metų dirbo Utenos pradžios
mokyklų inspektoriumi. Prasidėjus okupacijoms, persikėlė į Ukmergę,
vėliau į Dusetas, Pakruojį...
1951 metais A.Namikas su žmona ir sūnumi buvo ištremti į Krasnojarsko
kraštą. Grįžo po penkerių metų, gyveno pas dukteris ir seseris Klaipėdoje,
Kaune, Anykščių rajone. Mirė 1980 metais. Palaidotas Užpalių kapinėse.
Gyvenimą tremtyje A.Namikas aprašė atsiminimuose Migratio in Orientem
(Pasitraukimas į Rytus). Jo atsiminimai skiriasi nuo kitų tremtinių
atsiminimų - juose nėra dejonių ir gyvenimo sunkumų aprašymo. O
gyventi nebuvo nei lengva, nei paprasta... Apgyvendintas vištidėje
prietaruose paskendusiame ir mokslo šviesos nemačiusiame Volynkos
kaime, pats mūrijo krosnį, darė baldus, užrašinėjo senovinius burtus
ir prietarus. Mokėdamas vokiečių, graikų, lotynų, čekų, ukrainiečių
kalbas, vertė kronikas...
Kaupti istorinę medžiagą A.Namikas pradėjo dar mokydamasis Maskvos
archeologijos institute. Bendravo ir bendradarbiavo su šviesiais
to meto žmonėmis.Ypač domėjosi sėlių krašto praeitimi, buvo parengęs
monografijas apie Uteną ir Užpalius... Gaila, tačiau šie darbai
dingo taip ir neišvydę dienos šviesos.
Dirbdamas Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi, A.Namikas
ragino mokytojus dirbti Lietuvai, domėtis istorija, rinkti senienas,
archeologinius radinius. Atsirado žmonių, kurie atsiliepė į jo kvietimą:
nešė verpstes, laukuose rastus akmeninius kirvukus, kitus gilią
senovę menančius daiktus. Eksponatus laikė nedideliame nuomojamame
bute. 1929 metais apskrities valdyba leido Utenos pradžios mokykloje
įkurti istorijos muziejėlį.
1940 metais muziejaus registracinėje knygoje buvo įrašyta 740 eksponatų.
Dar tiek pat jų mokyklų inspektorius laikė namie. Deja, per sovietų
ir nacių okupacijas daug kas buvo sunaikinta. Į 1948-1950 metais
atkurto Utenos kraštotyros muziejaus fondus sugrįžo tik maža dalis
A. Namiko surinktų vertybių.
B.Juodzevičius pasakojo, kad po A.Namiko mirties jo dukra Verutė
Čarneckienė perdavė Utenos kraštotyros muziejui visus savo tėvo
rankraščius bei kronikų vertimus Hermano Vartbergės Naująją Prūsų
kroniką, Senąją Livonijos kroniką, Eiliuotąją Livonijos kroniką
ir Petro Dusburgo Prūsų žemės kroniką. Muziejui atiteko ir vertinga
A.Namiko bibliotekos dalis.
Muziejaus įkūrėjo dukra N.Pilipavičienė, prisimindama savo tėvą,
sakė, kad gausioje šeimoje jis buvo vyriausias, todėl, net sukūręs
šeimą, turėjo padėti savo broliams ir seserims. Tėvas buvęs išdidus.
Dukra papasakojo tokį nutikimą: Kartą Lietuvos prezidentas Antanas
Smetona pakvietė tėvelį į kažkokia iškilminga proga vykusį priėmimą.
Kvietime buvo nurodyta, jog nuvykti reikia dėvint fraką. Tėvelis
įsižeidė ir pasiuntė prezidentui tokį atsakymą: Jeigu jums reikalingas
mano frakas, tai galiu pasiųsti.
Dukra prisiminė, kaip kartą, kasdama duobę medeliui pasodinti, rado
senovinių pinigėlių ir parodė juos tėvui. Jis, ilgai apžiūrinėjęs
radinį, pasakė: Vaikeli, radai tokį lobį, kad už jį dvarą nupirkti
galima.
Atsiminimais apie A.Namiką pasidalijo ir kiti su juo artimai bendravę
žmonės. Užpalių vidurinės mokyklos direktorius Giedrius Indrašius
sakė, jog apie A.Namiką yra daug girdėjęs iš Užpalių krašto žmonių,
tačiau pats prie jo asmenybės ir darbų prisilietęs pirmąkart. Knygoje
Gyvenimo fragmentai radęs daug įdomių faktų apie savo miestelį
bei senuosius jo gyventojus. Tai bus įdomi istorinė medžiaga, kurią
bus galima panaudoti pamokų metu.
A.Namiko vaikai ir giminės dėkojo Utenos kraštotyros muziejaus darbuotojams,
kurie kruopščiai dirbdami įamžino vieno pirmųjų mokyto archeologo
Utenos krašte atmintį.
A. Namiko knyga Gyvenimo fragmentai - reikšmingas leidinys, įamžinantis
Utenos krašto šviesuolio atminimą, atskleidžiantis įdomius istorijos
puslapius, skatinantis domėtis tautos praeitimi. Nenorėč nusinešt
kapan, ką gyvenime pergyvenau ir patyriau. Norėč perduot jauniems,
kol senatvės marazmas neužvaldė manęs (iš 1968 04 09 A. Namiko
laiško).
Rūta JONUŠKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"
|