| Telkimės
ir dirbkime
Mūsų karta gyvena kunkuliuojančių
įvykių verpetuose. Mes esame J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, A.Smetonos,
M.Reinio, J.Žemaičio, R.Kalantos, N.Sadūnaitės, Kovo 11-osios, Sausio
13-osios, V.Sakalausko, G.Žagūnio, T.Šerno, L.Asanavičiūtės ir daugybės
didžiavyrių veiksmų, darbų ir kitų įvykių liudytojai ir dalyviai.
Mes mename prieškarinės duonos skonį, nerakinamą būstą, fašizmo
terorą, holokaustą ir komunistinio genocido penkiasdešimtmetį, per
kurį netekta trečdalio tautos ir patirta apie 278 milijardų JAV
dolerių materialinių nuostolių, kovą prieš pavergėjus ir kolaborantų
tarnystę okupantams.
Mūsų karta atstatė ir apgynė nepriklausomybę. Mes grįžtame į demokratinių
pasaulio valstybių bendriją. Esame pakviesti į NATO ir artėjame
į Europos Sąjungą.
Šiems tikslams pasiekti buvo privalu išanalizuoti praeitį, išgryninti
vertybes, parengti strategiją ir taktiką bei numatyti pasipriešinimo
priemones ir jėgas. Likimas lėmė, kad Kovo 11-oji, Sausio 13-oji,
taip pat 2002 m. lapkričio 21-oji ir gegužės 11-oji tapo kulminacinėmis
Lietuvos istorijos atskaitos datomis. Kelias nuklotas žuvusiaisiais,
didžiule įtampa, nesusikalbėjimu, priešprieša, pavydu, užsiangažavimu,
parsidavėliškumu, išdavystėmis, savireklama, kolaboravimu, moralinių
vertybių ignoravimu, žmoniškumo nepaisymu, meilės artimui stoka.
Mes tapome valdančiųjų
ir norinčiųjų valdyti pažadų ir realių darbų liudytojais
Mes esame partijų atsikūrimo, susikūrimo,
suardymo ir persikrikštijimo liudytojais. 220 tūkst. narių turėjusi
Lietuvos komunistų partija tarytum išgaravo. Tačiau jos branduolys
ir aktyviausieji partiečiai pasivadino Lietuvos demokratine darbo
partija (LDDP) ir toliau tęsė veiklą, siekdami tarptautinio pripažinimo.
Kai tai nepavyko, buvo nutarta praryti Lietuvos socialdemokratų
partiją. Bendraminčiams pavyko susitarti. Komunistai persikrikštijo
į socialdemokratus, o andriukaitininkai sakalininkai gavo aukštas
kėdes ir lengvinančias sąlygas Seime ir Vyriausybėje. Budeliai,
žudikai, prievartautojai, įvairūs nusikaltėliai turi net po kelias
pavardes. Komunistai persikrikštijo į socialdemokratus ir springdami
aiškina, kad jau tapo pasauline socialdemokratine partija. Tačiau
jie neatsiprašė ir net nebandė atsiprašyti žmonių už didžiules skriaudas.
Apie 60 proc. aukštų valdymo ir įtakingų postų užima buvę komunistų
partijos nariai. Bendrame kairiųjų fronte aktyviai veikia K.Prunskienės
Naujosios demokratijos partija, susijungusi su R.Karbauskio Valstiečių
partija, A.Paulausko Naujoji sąjunga (socialliberalai). Ten randa
vietos gūžtai susisukti ir E.Klumbio Tautos pažangos partija, V.Šustausko
Lietuvos laisvės sąjunga, kitos partijėlės ir organizacijėlės bei
J.Veselkos išlaikytojai ir pats K.Bobelis. Šiam kairiųjų konglomeratui
labai artimi yra R.Pakso sukurti liberalai demokratai, aktyviai
balsavę dėl pensijų nemokėjimo dirbantiesiems pensininkams, komunistinių
švenčių statuso atstatymo, valstybinės vėliavos nekėlimo valstybinių
švenčių dienomis įteisinimo.
Kairysis flangas stabilizavosi ir baigiama susitarti. Valdo autoritetingi
vadai ir nesigirdi jokių vaidų. Tų pamokų išmokta seniai ir turbūt
iš Rytų gaunama gerų patarimų, už kuriuos privalu atidirbti ir tarnauti
iki grabo lentos. Jie sausio 25-ąją Mokslų akademijoje atliko praktinius
darbus, minėdami savo vado jubiliejų. Matyt, ilga sovietinė-komunistinė
epocha ir nuolatinė Rytų pagalba ir muštras apginklavo kairiuosius
griežta partine disciplina, prieraišumu, paklusnumu, o totalinis
žiniasklaidos ir didelių pinigų naudojimas leidžia kairiesiems suvilioti
žmones.
Dešiniosios jėgos savo idėjomis yra žymiai pažangesnės už kairiąsias.
Dešinieji vadovaujasi demokratinio pasaulio vertybėmis. Jie kai
kada susiduria su tarpusavio bendravimo, saviraiškos, savojo Aš
propagavimo, nemokėjimo susikalbėti ir susitarti problemomis bei
nuolatiniu žiniasklaidos dėmesiu ir beatodairišku sukoncentruotu,
tarytum pagal užsakymą, triuškinimu įvairaus kalibro ginklais. Toks
sistemingas dešiniųjų puolimas užglaisto žmonių sąmonėje kairiųjų
juodžiausius darbus. Praktika parodė, kad žymi dalis žiniasklaidos
dažnai dešimteriopai baudžia dešiniuosius.
Dešiniąsias partijas ir
organizacijas skaudžiai kamuoja vidaus problemos
Kai nuo Krikščionių demokratų partijos
(pirmininkas akademikas Z.Zinkevičius) atsiskyrė V.Bogušio modernieji,
o kiti, pasiskelbę demokratiškesniais, susijungė su tris kadencijas
Seime LDDP remiamu K.Bobeliu ir jo vadovaujama Krikščionių demokratų
sąjunga, išardytos partijos nariai, rėmėjai ir, ko gero, Katalikų
Bažnyčia susidūrė su pasitikėjimo, pasirinkimo ir balsavimo problema.
Piktavališkumas, vidaus rietenos, nesusikalbėjimas atvedė labai
gerbiamą partiją prie skilimo. Jeigu ne A.Zuoko ištiesta ranka,
turbūt nedžiūgautų ir V.Bogušis. Rimtą paraišką pateikė, atsisakę
pritapti prie įvairiausių bėglių ir atskalūnų, likę Krikščionių
demokratų partijos nariai. Jie jau įteisino Lietuvos krikščioniškosios
demokratijos partiją (LKDP pirmininkas I. Uždavinys). Norisi tikėti,
kad ne už kalnų ta diena, kai dauguma krikščionių demokratų susivienys
ir taps galinga bei įtakinga, kaip ir prieškaryje, politine partija.
Rimtą vaidmenį valstybės gyvenime suvaidins Centro sąjunga ir Liberalų
sąjunga, dabar jau susijungusios į vieną partiją. Turėtų aktyvėti
Tautininkų sąjunga ir Lietuvos dešiniųjų sąjunga, besijungianti
su Tėvynės sąjunga.
Kai iš Tėvynės sąjungos G.Vagnoriaus iniciatyva, apmulkinus žmones,
buvo pašalinti L. Andrikienė ir V. Žiemelis ir kai vagnorininkai,
sudavę triuškinančius smūgius Tėvynės sąjungai, buvo iš jos išguiti,
Tėvynės sąjungai prireikė dvejų metų, kad priartėtų prie buvusio
populiarumo. Atrodo, kad Tėvynės sąjungos jau laukia labai kruopštūs
ir sudėtingi namų darbai. Prezidento rinkimų antrojo rato įkarštyje
(sausio 2 d.) A.Kubilius oficialiai pareiškė, kad V.Adamkus laimės
prieš R.Paksą 60 : 40 ir kad jis sieks Tėvynės sąjungos lyderio
posto. Tokį A.Kubiliaus pareiškimą R.Pakso komanda suprato kaip
pavojaus ženklą ir su dar didesne energija, nesilaikydama elementariausių
padorumo normų, užsiėmė savireklama ir V.Adamkaus juodinimu, o daugelis
dešiniųjų ir V.Adamkaus rėmėjų bei šalininkų, apsidžiaugę pranašiška
A.Kubiliaus nuostata, net neatėjo į rinkimus ir aktyviai diskutavo
dėl A.Kubiliaus lyderiavimo galimybių.
Tėvynės sąjunga dabar, kaip niekada, turi užsiimti dešiniųjų jėgų
konsolidavimu bei bendradarbiavimu, demokratinių iškovojimų įtvirtinimu
ir žmonių telkimu aukščiausioms moralės, kultūros, žemės ūkio, ekonomikos,
mokslo, socialinėms, krašto apsaugos, jaunimo ugdymo, verslo bei
integravimosi į europines struktūras priemonėms įgyvendinti.
Artėja Seimo rinkimai. Jau buvo bandoma sugriauti konstitucines
Seimo rinkimų nuostatas prisiminkime, kaip V.Uspaskich dirbo atsiraitojęs
rankoves. Jeigu V.Uspaskich taip nori taupyti Seimo išlaidas, tai
galėtų su savo bendraminčiais atsisakyti dešimties Seimo mandatų.
Per likusią kadenciją būtų sutaupyta apie milijonas litų, o jie
reikalavo referendumo, ketindami užversti mokesčių mokėtojams dešimties
milijonų litų naštą. Tai buvo velnio žabangai. Tokias dailiai nušlifuotas
ir gražiai įpakuotas idėjas propagavo komunistai, vesdami žmones
į šviesų rytojų. Nauji pranašai ir tautos gelbėtojai su V.Uspaskich
vėliava, griaudžiant pakalikų varpams, 2003 m. vasario 22 d. startavo
iš Sporto rūmų ir marširavo po Lietuvą. Tų pranašų brukami dokumentai
tai bandymai Lietuvą atiduoti rusų įtakai ir pavaldumui. Tuo metu,
kai naujieji V.Uspaskich samdiniai ir apmulkintieji rinko parašus
referendumui paskelbti, V.Uspaskich, šantažuodamas referendumu aukščiausius
valstybės ir partijų vadovus bei prekybos magnatus, derėjosi su
jais, kad referendumo gali atsisakyti, jeigu jam ir jo klanui bus
sudarytos išskirtinės ir jiems priimtinos verslo ir biznio sąlygos.
Tai parodo, kad V. Uspaskich yra politinė prostitutė, nes, manipuliuodamas
sunkiu žmonių gyvenimu, pamalonindamas juos vienu kitu litu, siekia
savo asmeninių ir artimų jam grupuočių tikslų bei tapti Lietuvos
vadovu.
Seimo rinkimai turės parodyti Lietuvos Sąjūdžio idėjų įgyvendinimo
rezultatus, komunistinio genocido žaizdų gydymą, politinių kalinių,
tremtinių, partizanų ir geros valios žmonių įtaką tautos demokratėjimo
procese, partijų brandumą, jų diferenciaciją ir sugebėjimą susitelkti
rimtiems išmėginimams. Privalu demaskuoti Rytų valstybių partijų
pogrindžių ir oligarchų finansines investicijas ir psichologinį
spaudimą Lietuvos demokratijai pakirsti bei bandymams susigrąžinti
Lietuvą į Rytus. Šį kartą ne brutalia karine jėga ir okupacija,
bet per žmonių mulkinimą, papirkinėjimą, komunistinių idėjų propagavimą,
rinkimų juodųjų technologijų mechanizmų taikymą bei A.Brazausko,
V.Andriukaičio, K.Prunskienės R.Karbauskio ir R.Pakso partijų
populiarinimą. Šiems tikslams jau dabar skiriami milijonai, o ateityje
jie gali išaugti šimteriopai. Vyks kova dėl kiekvieno balso.
Mes žinome, kad Rytų kaimynas dėjo, deda ir dės didžiausias pastangas,
kad galėtų šeimininkauti mūsų žemėje. Ir jam kol kas sekasi vėl
įsigalėti Lietuvoje, nes pas mus veikia užsimaskavusios vidaus jėgos
komunistų partijos konglomeratai, apsirėdę populiarių partijų
idėjinį rūbą, o viduje parsidavėliškai raudoni.
Ar mes galime pasipriešinti vidaus ir Rytų užmojams pakirsti aukščiausias
demokratines, tautines, kultūrines ir valstybingumo vertybes? Vienareikšmiai
galima pasakyti: taip. Todėl mes turime telktis svarbiausiems neatidėliojamiems
darbams atlikti. Ne tiek daug mūsų, kad galėtume tarpusavyje vaidytis
ir kariauti. Prieš penkiolika metų Sąjūdis parodė ir pademonstravo
pasauliui, kad prie Baltijos yra garbinga baltų tauta Lietuva.
Mes buvome susitelkę ir vieningi mes nugalėjome.
Leonas KEROSIERIUS
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|