Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ginčai dėl premijos

Po daugelio metų

Amerikos žurnalistų ir rašytojų sluoksniuose kilo didelis sujudimas. Daugelis JAV laikraščių tai vadina net skandalu. Atsidūrė pavojuje pati garbingiausia ir labiausiai vertinama Pulitcerio premija, skiriama geriausiems žurnalistams ir rašytojams. Mat keliolika visuomeninių organizacijų, daugiausia jungiančių išeivius iš buvusios Sovietų Sąjungos, griežtai pareikalavo, kad Pulitcerio premijų komitetas atimtų šį garbingą apdovanojimą (po mirties) iš 1932 metų Pulitcerio premijos laureato tuomečio laikraščio „New York Times“ korespondento Volterio Diuranti. Visuomeninių organizacijų reikalavimas grindžiamas pirmiausia vienu dalyku: „Už sovietinės tikrovės pagražinimą“. Ieškovai primena, kad V.Diuranti, ilgą laiką dirbęs „New York Times“ korespondentu Maskvoje ir šio laikraščio biuro vadovu, sąmoningai ignoravo savo reportažuose ir straipsniuose iš Sovietų Sąjungos tokius dalykus, kaip masinės stalininės represijos specialiai sukeltą baisų badą Ukrainoje XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, pagaliau Stalino organizuotus buvusių bendražygių teismus, apie kuriuos labai daug rašė to meto didžioji Vakarų Europos spauda, kuri, beveik be išimties, su pasibaisėjimu rašė apie šias sufabrikuotas bylas. Netgi gana atsargūs Sovietų Sąjungos atžvilgiu Europos laikraščiai, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijos diplomatijos oficiozas „Temps“, vedamajame rašė: „Kokia moralinė bedugnė skiria demokratinę tvarką nuo autoritarinės, kuri po komunizmo priedanga yra įkurta Rusijoje ir toli pralenkia baisiausias tironijas, kurias tik žino pasaulio istorija“. Beje, šio prancūzų laikraščio straipsnio ištraukas 1938 m. kovo 5 d. paskelbė ir Lietuvos laikraštis „XX amžius“. V.Diuranti apie tai neužsimindavo nė žodeliu. JAV laikraščiai rašo, kad Pulitcerio premijų speciali komisija jau kelias savaites labai kruopščiai svarsto V.Diuranti bylą. Aišku, reikalas gana delikatus. Jeigu iš V.Diuranti, nors ir po mirties, atims apdovanojimą, tai taps išties beprecedentiniu įvykiu. Per visus 86 Pulitcerio premijos egzistavimo metus tokio dalyko dar nėra buvę.
Tačiau ginčų ir nesusipratimų dėl Pulitcerio premijos paskyrimo buvo ir anksčiau. Premijų komitetas susilaukė griežtos kritikos 1941 metais, kai nepaskyrė premijos už bene geriausią to meto amerikiečių literatūros Ernesto Hemingvėjaus romaną „Kam skambina varpai“. 1953 metais Pulitcerio premijų komitetas, matyt, norėdamas ištaisyti klaidą, paskyrė E.Hemingvėjui premiją už kitą kūrinį – „Senis ir jūra“. Tačiau tai tik iš dalies numalšino užsitęsusias aistras. Pastarasis kūrinys kur kas silpnesnis nei „Kam skambina varpai“. O 1963 metais skaitančioji JAV publika skėsčiojo rankomis, neradusi apdovanotųjų premija sąraše Eduardo Olbio, kurio bestseleris „Kas bijo Virdžinijos Vulf“ susilaukė visuotinio pripažinimo. Tiesa, 1981 metais laikraštis „Washington Post“ grąžino vieną Pulitcerio premiją, suteiktą šio laikraščio žurnalistei Džanetai Kuk, kuri nuo pradžios iki galo išgalvojo versiją reportažų apie aštuonerių metų berniuką, neva kasdien naudojusį heroiną.
Tačiau visa tai nublanksta prieš dabartinį skandalą. V.Diuranti išgarsėjo visame pasaulyje, kai 1929 metais jam pavyko gauti interviu iš „tautų tėvo“ Stalino. Jis su amerikiečių žurnalistu kalbėjosi net du kartus. Kampaniją prieš V.Diuranti organizavo Amerikos ukrainiečių kongresas, minint 70-ąsias baisaus bado Ukrainoje metines. Kaip pranešė Kongreso prezidentas Maiklas Savkinas, iki šiol Pulitcerio premijų komitetas jau gavo apie 200 tūkstančių laiškų su reikalavimais atimti premiją iš V.Diuranti. Pulitcerio premijų komiteto atsakingasis sekretorius Zigas Gislelris pripažino, jog labai įdėmiai tyrinėja šią korespondenciją ir visuomeninių organizacijų pareiškimus.
V.Diuranti (1884-1957) yra gana prieštaringa amerikietiškos žurnalistikos figūra. Vieniems jis – gabiausias užsienio žurnalistas, kada nors akredituotas Maskvoje, kitiems – pats didžiausias melagis žurnalistikos istorijoje. Tačiau ir vieni, ir kiti vieningai pripažįsta, kad ne tik Amerikoje, bet ir visuose Vakaruose nebuvo nė vieno tokio Sovietų Sąjungos diktatoriaus Stalino gerbėjo. Labai smulkiai V.Diuranti biografiją aprašė savo knygoje žinoma anglų rašytoja Gali Teilor. Knyga taip ir vadinasi: „Stalino apologetas“. Kitas dalykas, ar jis buvo tikras Stalino gerbėjas, ar NKVD nupirktas, nes žurnalistas labai mėgo pinigus. Tačiau jo padaryta žala amerikiečių skaitytojams, liaupsinant didžiausią pasaulio istorijoje budelį, - neabejotina.
V.Diuranti iš tos pačios kartos, kurią E.Hemingvėjus pavadino „prarastąja karta“: viskis, narkotikai, nesuskaičiuojami meilės nuotykiai. Todėl aštrių pojūčių trauka ir atvedė V.Diuranti iš dekadentiško Paryžiaus į aklinai uždarą ir paslaptingą bolševikinę Maskvą. Mat badas, ištikęs SSRS, negalėjo būti nugalėtas be Vakarų pagalbos, todėl Kremlius buvo priverstas šiek tiek praverti geležinę uždangą, įsileidžiant į Maskvą užsienio žurnalistus. Tarp jų buvo ir V.Diuranti, kurį rekomendavo dienraščiui „New York Times“ vienas jo Paryžiaus sugėrovas, turėjęs ryšių tame laikraštyje.
Gyvenamosios vietos pakeitimas nepakeitė bohemiškų V.Diuranti įpročių. Jis kelis kartus per metus vykdavo į Paryžių ir į geriausius Europos kurortus. Žmoną paliko Paryžiuje, o Maskvoje turėjo net keletą meilužių, kurias visas kontroliavo sovietų saugumas. Tad gyvenimas bolševikinėje Maskvoje jam buvo puikus. O savo literatūrinį ir žurnalistinį talentą jis panaudojo ne bolševikinėms piktžaizdėms atskleisti, o Stalino režimui garbinti. Taip buvo pataikyta tiesiai į dešimtuką, nes tokios V.Diuranti pažiūros atitiko tuomečio „New York Times“ redaktorių, taip pat Kremliaus valdovų nuostatas. Kai 1929 metais Stalinas priėmė V.Diuranti ir teikėsi duoti interviu, žurnalistas iškart išgarsėjo visame pasaulyje. Beveik tuo pat metu jis susidraugavo su Džozefo Pulitcerio sūnumi Herbertu, kuris irgi turėjo gana įtakingų bičiulių Vašingtone. O V.Diuranti įtaka ir populiarumas augo tiesiog geometrine progresija. Dabar pripažįstama, kad V.Diuranti žodis buvo lemiamas, kai JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas 1933 metais pripažino SSRS. Stalinas irgi neliko skolingas ir 1933 metų pabaigoje V.Diuranti vėl davė interviu, kuris buvo paskelbtas pasaulio spaudoje per 1933 metų Kalėdas.
Tačiau palaipsniui V.Diuranti žvaigždė ėmė blėsti. Jo išlaidos vis augo atvirkštine proporcija jo honorarams. Viskas žlugo 1941 metais, kai „New York Times“ redakcija pranešė V.Diuranti, jog uždaromas laikraščio biuras Maskvoje. Teko išvykti į JAV. Ten jis dar išleido porą knygų, bandė įsitvirtinti Holivude, bet niekur pasisekimo nebesulaukė. V.Diuranti mirė Floridoje, sulaukęs 73 metų. Mirė skurde ir nežinomybėje.
Dabar, kilus skandalui dėl jo gautos Pulitcerio premijos, amerikiečių spaudoje vėl prasidėjo diskusijos, ar jis žinojo apie Stalino piktadarybes. Teigiama, kad žinojo. Vienas JAV laikraštis cituoja britų diplomato, dirbusio Maskvoje, pasakojimą apie jo pokalbius su V.Diuranti. Anot diplomato, V.Diuranti jam sakęs, jog bolševikų sukelto bado Ukrainoje metu mirė mažiausiai dešimt milijonų žmonių. Tačiau kodėl jis apie tai niekada neprakalbo viešai, kitas klausimas.

Kas gi buvo tas Džozefas Pulitceris?

Žiniasklaidos ekspertai dabar spėlioja, kas atsitiks, jeigu bus atimta Pulitcerio premija iš vieno laureato. Taip pat kas ištiks gerbiamą Pulitcerio institutą. Kai kas šį institutą vadina didžiuoju, tuo pagerbiant jo įkūrėjo Dž.Pulitcerio (1847-1911) nuopelnus viso pasaulio žurnalistikai. Šis emigrantas iš Vengrijos pagrįstai laikomas Amerikos rimtosios žurnalistikos tėvu.
Jau pats aštuoniolikmečio beveik dviejų metrų ūgio jaunuolio, kilusio iš vengrės ir žydo šeimos, pasirodymas JAV vertas atskiros istorijos. Jaunuolis „pardavė“ pats save 1865 metais po Europą naršiusiems agentams, verbavusiems rekrūtus į Amerikos Šiaurės ir Pietų armijas. Mat vykstant pilietiniam karui turtingi amerikiečiai, norėdami išsisukti nuo tarnybos, stengėsi užverbuoti savo „pakaitalus“ Europoje. Kitaip tariant – išsipirkti. Kai laivas su užverbuota „patrankų mėsa“ iš Hamburgo įplaukė į Bostono uostą, Dž.Pulitceris šoko nuo denio ir pats nuplaukė į krantą. Jis norėjo pats gauti pinigus už rekrūtavimą, o ne atiduoti juos jį užverbavusiam agentui. Kaip parodė visas tolesnis jo gyvenimas, Dž.Pulitcerį vedė ne turto, o teisybės troškulys. Išbandęs daugybę neprestižinių ir mažai mokamų darbų, Dž.Pulitceris tobulai išmoko anglų kalbą, tapo juristu, netgi JAV Kongreso nariu, pagaliau multimilijonieriumi ir tokiu įtakingu, jog, kaip teigiama, sugebėjo atvesti į Baltuosius rūmus prezidentą Groverį Klivlendą. Netgi sustabdyti, atrodo, neišvengiamą karinį konfliktą tarp JAV ir Didžiosios Britanijos dėl Venesuelos. Taip pat JAV jam turėtų būti dėkinga už tai, kad amerikiečių simbolis – Laisvės statula atsirado ten, kur ji ir dabar yra. Tai Dž.Pulitceris organizavo pinigų rinkimų kampaniją pastatyti labai brangiai kainavusiam Laisvės statulos pjedestalui.
Tačiau pagrindinis „raudonbarzdžio giganto“ (taip jis buvo vadinamas) nuopelnas – amerikiečių žurnalistika. Jo įkurti laikraščiai „St. Louis Dispatch“ ir „St. Louis Post“ (beje, pastarasis eina iki šiol) ir pagaliau „New York World“ XIX a. pabaigoje parodė, kad žurnalistika gali ir privalo būti ne „antrąja seniausia pasaulyje profesija“, o kokybiška ir rimta. Netgi dabar, praėjus daugeliui metų po Dž.Pulitcerio mirties, rimčiausi Amerikos ir pasaulio žurnalistai vadina jį pačiu įdomiausiu nacijos žmogumi ir didžiausiu visų laikų pasaulio žurnalistu. Dargi jo antipodas ir varžovas žiniasklaidos magnatas Rendolfas Herstas ne kartą sakė, jog Dž.Pulitceriui negali prilygti nė vienas pasaulio žurnalistas.
Dž.Pulitcerio įvykdytą revoliuciją žiniasklaidoje galima apibūdinti, kad jis sugebėjo įvertinti spaudos reikšmę ir jos paskirtį tarnaujant visuomenei ir ginant jos interesus, o ne vien egoistiniam pelno siekimui bei tarnavimui valdžiai, partijoms ar saujelei magnatų. Jo žiniasklaidos priemonių vertinimas ir šiandien skamba labai aktualiai: „Kiekvienas laikraščio numeris – tai kartu ir galimybė, ir pareiga pasakyti ką nors reikšmingo ir drąsaus, pakilti aukščiau banalybių ir įgyti labiausiai inteligentiškos ir nepriklausomos visuomenės dalies pagarbą“. Jis pats tai vykdė iki pat mirties, nepabūgęs net viešai atskleisti JAV prezidento Teodoro Ruzvelto machinacijų, tiesiant Panamos kanalą. Nepabūgo demaskuoti tuomet visagalio Dž.P.Morgano didžiules finansines bankų aferas. Visa tai lėmė, kad Dž.Pulitcerio laikraščių tiražai kilo kaip ant mielių. Pavyzdžiui, 1890 metais „New York World“ tiražas viršijo milijoną egzempliorių. Ir pagaliau Dž.Pulitceris pirmasis ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje iškėlė būtinybę rengti žurnalistus universitetuose.
Savo testamente, jau netekęs regėjimo, Dž.Pulitceris paliko du milijonus dolerių (tuomet tai buvo didžiuliai pinigai) įkurti žurnalistikos mokyklai prie Niujorko Kolumbijos universiteto, taip pat skirti savo vardo premijai. Šiuo metu Dž.Pulitcerio premijos skiriamos 21 kategorijai, keturiolika iš jų – įvairių žurnalistikos žanrų atstovams. Kitos septynios skiriamos geriausiems beletristikos, dramaturgijos, poezijos, JAV istorijos klausimais metų kūriniams.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija