Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Du apsakymai

Pranciška Regina Liubertaitė

Algimanto Žižiūno nuotrauka

Vaikeli tu mano…

Atšlepsėdavo ji po nakties pavargusi, kas rytą vis labiau susenusi ir sudribdavo prie virtuvės stalo. Parėmusi rankomis galvą, nugrimzdavo į savo gelmes. Ėmus slinkti sunkioms mintims, kančia iškreipdavo veidą. Ašarų nebebuvo: ilgainiui jos išseko kaip iš karščio deginamos žemės gelmių išsenka vanduo. Kančia alino vis labiau menkstantį kūną.
Pasaulis buvo pilnas tik jos mažų vaikų, kuriuos mintyse mylavo ir glostė, šnabždėdama gražiausius vardus. Ji matė tą patį šviesiausią metą, kai, susisodinusi juos į senelio padirbtus medinius ratukus, patraukdavo per kaimą pas savo motiną. Tuose girgždančiuose rateliuose vis dar sėdėjo ir ta, kuri jau keletą metų ilsėjosi žemėje. Iškelta ir pastatyta ant žemės, ji mažomis kojytėmis lakstė po atminties pievą, apiplyšusiais bateliais draskydama skausmo išsekintą motinos širdį… – Kodėl mane palikai, vaikeli, tu mano vaikeli? – sudejuodavo atsidusdama.
Moteris nepajėgė susitaikyti su tuo, kad nebėra jos išnešioto, išauginto ir į gyvenimą išleisto vaiko. Nebėra ir niekada nesugrįš, bet… eidavo į kelią ir ilgai stovėdavo įtempusi žvilgsnį… Tolumoje įžvelgusi žmogaus pavidalą įgaunantį taškelį, apgaubdavo jį  viltimi – pareina…
Nelaimės atminimas kaskart sukeldavo tarsi replėmis plėšiantį skausmą. Jis trumpam atlėgdavo, kai ji nugrimzdavo dar giliau ir vienas po kito išplaukdavo vaizdai: iš molio puodynės šaukštu kabina senelės virtą tirštą vyšnių uogienę ir tepa ant trupiniais pasišiaušusių pyrago riekių… juodo sirupo lašai tįsta tarp mažų pirštelių ir kapsi nesuspėję patekti tarp nevikrių mažų lūpų… viena kita uoga ritasi į sterblytes ir išsilieja tarsi kraujo dėmelės… šluosto lipnias lūpytes ir panoses suspausdama saujoje pirštelius, kišamus į nejučia iš po kojyčių išvingiavusią balutę… Iki gyvenimo pabaigos moters atminties gelmėse jie išliko maži tuose jau apklypusiuose ratukuose, susodinti ant plataus suolo palangėje, žaidžiantys ant kambario viduryje patiestų kailinių… Tik visada ryškiau matė žeme jau nebevaikštančią… vis tokią pat guvią judrių ir gyvų akių mergaitę: – Vaikeli, tu mano vaikeli… – vėl sunkiai atsidusdavo grįžusi į tikrovę. – Ko tau trūko?.. Dėl netekties kankinosi ir kaltino save, kad nesugebėjo apsaugoti nuo baisios nevilties. Kas gi daugiau galėjo pastūmėti tokiam šiurpiam žingsniui?! – Ar tu kada suprasi, ką padarei? – slysdavo nuolatiniai priekaištai. Jie kasdien buvo sakomi gyvai, o ne mirusiai, tarsi velionė būtų tylėdama sėdėjusi šalia. Motinos vis neapleido viltis, kad kada nors ryškus drabužis, dabar jau visam laikui kabantis spintoje, šmėstelėjęs ant kelio pavirs susitikimo tikruma… – Kad tu būtum žinojusi, kaip man sunku laidoti savo vaiką, gal būtum taip nedariusi. Vaikeli, tu mano vaikeli… Dejonė virsdavo į deginančią žaizdą, kurią ji nešiojosi per dienas ir kuri tarsi ugnies kamuolys tvilkė vartantis nuo šono ant šono bemiegėmis naktimis. Ji tiek draskė krūtinę, kad pašėlusiu ritmu plakusi širdis imdavo daužytis kaip netyčia kambarin įskridęs į šviesų langą besiblaškantis paukštis – trūkdavo oro…  Seniai prislopo atsisveikinimo vaizdai… Vožiant karsto dangtį, visam laikui atmintyje sustingo baltu nuometu kaip jaunamartė papuošta, rūtomis apkaišyta jos jaunėlė, su išdidžiu užsispyrimu kietai suspaudusi lūpas… – Kam tu taip padarei?.. – veržėsi aimana. – Kaip nebijojai Dievo?.. Gal klajodama neranda vietos tavo siela ir aš prieš Aukščiausiąjį neišmelsiu jai atleidimo? Gal ji klaidžioja naktimis aplink namus ir negali įeiti? Gal tupi medyje ir burkuoja verkiančiu laukinio balandžio balsu? Kas pasakys, kur ji ir kokias kančias jai dar teks iškentėti?! Gal taip amžinai ir klaidžios po pasaulį?.. Tėve mūsų, kodėl neapsaugojai nuo staigios ir netikėtos mirties?! Kam leidai prieš save pakelti ranką?! Kodėl palikai mane baisioje kančioje, vaikeli, tu mano vaikeli?.. Oi… nebeištversiu… pasigailėk, Viešpatie…

Pasmerktis

– Ir vėl prisilakei… Vos ant kojų pastovi…
– …
– Tu taip motiną senatvėje guodi?!
– …
– Ko tyli? Gyvenimą pragėrei, o tyli!
– Kal-tas, ma-ma…
– Žmona paliko…
– Išvarė… Kal-tas… Tik tu nepyk…
– Kas liko iš tavo gyvenimo?
– …
– Nieko… Pas mane sugrįžai… Aš turėsiu jauną vyrą maitinti sena būdama.
– Kur man dė-tis, ma-ma?
– Tėvų namai yra namai, vaikeli… Jie visados priima, jeigu nors kas gyvas
dar juose yra…
– Ačiū, ma-ma…
– Kokia kalba su girtu… Eik miegoti…
Jis nuslinko ir įgriuvo į savo vaikystės lovą… Pasigirdo šniokštimas, o paskui ir kriokimas. Matyt, atsigulė ant nugaros.
– Kur jis vėl prisirovė. Kiek galima šitaip?!. – murmėjo senoji. – Visas gyvenimas baigia praeiti su tais girtuokliais. Pirma vyras, dabar – sūnus. Nuėjo tėvo keliais šunims šėko pjauti. Nei darbo, nei namų – pastumdėlis. O vyras metuose! Ir gražus pažiūrėti! Ko trūko?! Gal tik gulbės pieno?.. Vis per gerą gyvenimą… Kur matyta, kad taip savęs nežiūrėtų! Nešvarus, išsivoliojęs… Kaip koks paskutinis pasturlaka… Prasilakėlis… Valkata, ir tiek… mano sūnus… Ir ką tu jam padarysi…
Rytą jis vos praplėšė akis… Pagirios kaip anądien – sunkios… Iš burnos tarsi išdžiūvusioj dykynėj tvokstelėjo karščiu… Atsirūgo tvartu… Pakėlė galvą ir, neišlaikęs pusiausvyros, vėl smigo atgal į patalą. Lubos ėmė linguoti.
„Kad kas atneštų nors alaus, – smilktelėjo mintis. – Nebėra kam… Pats nebepaeinu… Šiandien skauda krūtinę… Liga turbūt vėl atsinaujina. Reikėtų mesti… Tik kaip?.. Išeisiu – susitiksiu Jaską, jis man pastatys to rublinio. Sako, ten paplavos… išplautų statinių... Ale pigu… Už tai ir sukrapštom… Šiandien jis mane, rytoj – aš jį vaišinu … Nei galo, nei krašto… O kaip sustot?.. Atsisakyt nepatogu, atsiteist irgi reikia…“
Gulėjo įsmeigęs žvilgsnį į lubas. Skausmas pervėrė nugarą. Atsisėdo lovoje: ėmė drebėti rankos. Pamėlęs veidas liudijo – jau pasmerktas, beviltiškas ligonis… Girtuoklis… 
Išgirdusi krebždėjimą ir švokštelėjimą, motina suprato – atsibudo jos laidokas.
„Vėl slinks į miestelį, vėl pareis sudribęs kaip maišas, – baisėjosi. –Nuvirs ant lovos ir krioks prisisprogęs. Kam toks gyvenimas? Ko jis vertas?Nė sudilusio grašio… Akys užpiltos ir užpiltos – šviesos nemato…
Šlitinėjimas patamsyje: su vištom kelia, su vištom gula prisisiurbęs tos smarvės. Kas suturės? Kunkuliuoja ūžia ta peklynė diena dienon… Dūmų ir alaus tvaikas siurbia sveikatą… Kada nors galą gaus…O dar televizija alų reklamuoja… Alaus šventes organizuoja – naują girtuoklių pamainą rengia…Tik gerk ir norėk… Už tai būsi pagirtas, kokia dovanėle pamalonintas… O kad visai prasigers prastuomenė, ar kam nors rūpi?! Svarbu kišenes prisipildyti iš apmulkintų kvailelių paskutinių pinigų…“
Sugirgždėjo lova. Springdamas ėmė kosėti.
„Vieną kartą taip ir uždus neatgavęs kvapo, – dingtelėjo motinai. – Kaipsunku su tokiu… Greičiau nusibaigtų – kokia džiova suriestų… Ramiaua tsikvėpčiau… Kam man senatvėje toks vargas?! Nė mašina nesuvažinėja“.  Kosėti nustojo, bet, traukiant orą, krūtinėje gargė ir cypė – tokia mjaunam.
„Apsaugok, Dieve, nuo piktų minčių… – subarė save. – Vyrą išvariau… Visai prasilakė… Vaikas yra vaikas – neišvarysi savo kūno ir kraujo. Sąžinė kirbėdama grauš… Anądien Aneliukė, ta kur už Martyno išėjus, sakė, kad gydyti vežčiau. Buvau išvežus… Jokios rodos… Pabuvo tris mėnesius… Grįžęs iš pradžių negėrė… Paskui pamažu pamažu, po stiklinę, po kitą ir vėl pradėjo… Kai įklimpsta, nebegali sustoti… Į žmogų nebepanašus… Nežinia, kokiu jovalu virsta… Toks vyras, o visai be valios – kaip mazgotė… Toj peklynėj išsunkia, išgręžia ir išmeta lauk, kai pradeda kabinėtis prie sugėrovų… Alutis kišenes iškrato besiurbiant ir draugus vaišinant… Taip visą invalido pensijėlę per kelias dienas… Kaip į kiaurą maišą… O paskuidraugai vaišina… Taip ir sukasi ratas lyg pragare jau ne vienerius metus…“
Jau atsikėlė. Valgyti neprašė. Kažko spintelėje ieškojo. Gal motinos spirito, padėto trynimams. „Kiek laiko nesiskutęs? Akys užgriuvusios, į kiaulę panašus, – neapleido motinos įkyrios mintys. – Iš kur toks nevalyvumas? Ožiu ima smirdėti… Nė vieno tokio giminėj nebuvo… Į ką jis atsigimė? Nei senelis Adomas, nei vyro tėvas negėrė iki sąmonės netekimo. Išgerdavo, negali sakyti, kad visai sausai gyveno, tik stiklinės dažnai nekilnojo. Bet kad šitaip… be saiko kasdien, tai jau ne… Nė minties tokios nebuvo…“
Sutrinksėjo durys. Išėjo… vėl į tą peklynę.
– Ar ir vėl akis apsipylęs? Kiek prašiau – negerk!
– …
– Ar tu mane girdi, nevidone?! Kad tu prasmegtum su tuo gėrimu!
– Ne iš ge-ro geriu… Širdį skauda…
– Sveikatą padėsi. Kai bus blogai, pagalbos ieškosi… Visi taip…
– Už savus geriu, ne už svetimus…
– Sakiau, save pribaigsi… Save – paskiau mane…
– Nepyk, mamut…
– Išvažiuoju pas dukterį, žinokis…
– … 
– Raktų nepaliksiu… Namų galiu nerasti per girtuoklius… Miegosi priemenėj, pamečiau skudurą.
– Gerai, mamut, gerai…
Rytais dar šalvena. Priemenėje naktį labai šalta. Prabudęs užsikosėjo.
Kažkas šiltas kliūstelėjo iš burnos.
„Nepaliko kuo užsiklot… Ant cemento susirgsiu ir nusibaigsiu… Gal taip ir geriau… Kam aš reikalingas?..“ – giliai dar ruseno mintis.
Perbraukė ranka lūpas – kraujas: „Artinasi galas… Kosėsiu, kosėsiu ir vieną kartą bus amen…“
Atsikėlė. Pravėręs duris, stojosi ant laiptelio ir… griuvo…

***
– Žinai, kaimynėle, kur tai matyta, tikra motina priemenėj nusibaigti paliko… Kai jau numirė, į kambarį įnešė, gėlių pripirko, glosto ir verkia…
– Ir aš nesuprantu… Gyvam lovos gailėjo…
– Lemtį nuskyrė… savam vaikui…
– Taigi… motinos valia tokia pasmerktis…
– Kažin, ar tos ašaros tikros?..

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija