|
Paminklų prasmė
Lietuvoje, kuri, priešindamasi sovietų okupacijai,
prarado geriausius žmones, vis kyla jų kovos bei žūties paminklai.
Antai šiauriniame valstybės pakraštyje, nuošaliame, bet ypatingame
Panemunio kaime, šią vasarą iškilo ilgai lauktas, ilgai kurtas ir
statytas įspūdingas nerūdijančio plieno angelas. Jis mena ir mini
itin atkaklų to krašto žmonių pasipriešinimą. Partizanai atakuodavo
net reguliariąją okupacinę armiją (Duokiškio įgulą), o vadinamosios
sovietų valdžios dažnai tame Rokiškio-Zarasų krašte lyg ir nebuvo.
Į Raudonąją armiją 1944-1945 metais NKVD paėmė tik 1300 vyrų, apie
2000 slapstėsi ir daugelis ėjo į partizanus. Čia savaime kūrėsi
organizacijos: Vieningas Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos partizanų
sąjunga, Kęstučio organizacija. Vėliau Algimanto apygarda,
sunaikinta per išdavikus 1949 metais. Ilgiausiai kovojo broliai
Streikai, legalizavęsi tik 1958 metais. Sovietai apgavo, kad nebeteis,
bet Juozą Streikų 1962-aisiais kerštingai sušaudė.
Apie tuos dalykus sužinojau paminklo atidengimo
proga surengtoje konferencijoje tame pačiame Panemunyje rugpjūčio
16 dieną iš Lietuvos istorijos instituto doktoranto M. Pociaus pranešimo.
Atkurtos Algimanto apygardos vadas partizanas J. Kadžionis apie
apsisprendimą didžiojoje kryžkelėje kalbėjo trumpai ir taip aiškiai,
kad aiškiau nebūna. Žodis partizanas turėjęs magišką galią. Tai
gynėjai nuo engėjų. Pagrindinė partizanų jėga buvo tikėjimas,
užsirašiau. Atėję pas žmones jie pirmiausia pasimelsdavo, sukalbėdavo
rožinį. (Truputis žinių rašytojui M. Ivaškevičiui).
Tokiose aplinkybėse kyla minčių ir muzikui. Didelis
prasmingas paminklas mažame miestelyje, bemaž kaime. Paminklas net
jau pamirštiems ir visai nežinomiems kariams, jų dvasiai. Būti tokios
dvasios jau pergalė. Slogučiams praslinkus, lankysis prie jo vis
daugiau ir daugiau žmonių, keliaus užsieniečiai kariškiai ir civiliai,
mokytojai atves ir atveš jaunimą. Ir ateis diena, apie kurią ten
sakiau ir rašau dabar.
Savanoriškasis ir valstybiškai organizuotas Lietuvos
ginkluotas pasipriešinimas ilgai Vakaruose nežinotas mūsų istorijos
puslapis kelia nūnai vis didesnį susidomėjimą, žadina pagarbą
Lietuvai. Tai šalies ir tautos, kuri taip brangino laisvę, kokybės
ženklas. Turim ir niekybės ženklų, o čia kokybės. Kai pajusime,
kad iš ten už tai Lietuvą gerbia, gal ir namie plačiau susivoksim.
Tą mums mena ir mena vis nauji šios kovos paminklai joje žuvusiems.
Apie juos tinka rašyti štai tokioje kultūros ir moralės plotmėje,
leistina spausdinti kultūros savaitraštyje (čia ne politika).
Ir kai stribo vaikaitis ar bent provaikaitis pasigirs
jauniems draugams užsienyje štai kokia mano šalis, kiek aukų sudėjo
už laisvę! čia ir bus didžioji moralinė partizanų pergalė.
Vytautas LANDSBERGIS,
muzikologas
© 2003 "XXI amžius"
|