|
Laiko tėkmėje bręstame Amžinybei
Žilabarzdis laikas, tarsi trys Išminčiai (su auksu,
smilkalais ir mira), suklumpa prieš Jėzų ir Mariją. Gimstant Dievo
Sūnui, laikas tarsi susitraukia, kad į pasaulį atėjęs pats laiko
Viešpats visiems, kurie vis dirsčioja į laikrodžius, suteiktų amžinybės
siekimo pagreitį, kurio dėka galėtume ne tik tvarkingai ir tikslingai
skirstyti laiko intervalus maldai, darbui ir poilsiui, bet kad vis
labiau įgustume vidiniu žvilgsniu žvelgti ir į dangaus laikrodį,
kurio rodyklės, niekuomet nesustodamos, rodo begalinį Dievo gerumą
su niekuo nesulyginamą laimę - amžinąją žmogaus
išaukštinimo didybę.
|
|
Didis Viešpaties Apreiškimo
džiaugsmas
Kristaus Gimimo šventę pirmųjų amžių krikščionys
pradėjo švęsti truputį vėliau nei Viešpaties Apreiškimo (Trijų Karalių).
Seniausi šaltiniai liudija, jog pastaroji buvo žinoma jau III amžiuje,
o Kristaus Gimimo tik nuo IV amžiaus. Adventas skaičiuotas ne
Kalėdų, bet Epifanijos Viešpaties Apreiškimo šventės atžvilgiu.
Epifanijos švente buvo ypatingai paminimas Kristus apreiškimas pagonims,
akcentavęs, jog Kristaus atneštas išganymas yra skirtas visų tautų
žmonėms, ne vien Izraelio. Sužibusi žvaigždė paskatino tris išminčius
iš pagoniškų tautų atvykti pasveikinti
užgimusio karaliaus.
|