Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Krikščionybė
     ir pasaulis
Katalikų
   bendruomenėse
Laikas ir žmones
Atmintis
Visuomenė
Gimtas kraštas
Provincija
Rinka
Aktualijos
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Geriau mirti, bet nenusidėti

Kankinių Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės mirties 60-mečiui

Dailininkės Liucijos Atkočiūnaitės nutapytas paveikslas su Stasės Žukaitės ir Elenos Spirgevičiūtės portretais Kaune, Šv.Antano Paduviečio bažnyčioje

Balto marmuro angelas šalia Taikos prospekto ir Studentų gatvių sankryžos byloja apie dviejų merginų žūties vietą

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius (dešinėje) ir būrelis tikinčiųjų Eigulių kapinėse, prie E.Spirgevičiūtės ir S.Žukaitės kapo, 1998 m. spalio 17 d.

Prabėgo penkeri metai, kai Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius pašventino paminklą Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės žuvimo vietoje Kaune, šalia Taikos prospekto ir Studentų gatvės sankryžos. Tuomet arkivyskupas pasakė neabejojęs, kad Elena bus paskelbta naująja kankine. Balto marmuro angelas, vainikuojantis klūpančią mergaitę, tartum sergėja:

Šioje vietoje 1944 m. sausio 3 d., gindamos mergaitės garbę, žuvo Elena Spirgevičiūtė ir Stasė Žukaitė.
Pagerbiant šį įvykį ir vietą prisimena Dantės tercinos žodžiai:

„Tikrosios dangiškos šlovės vainiką

Niekas nepaveldi paprastai.

Neduoda niekam Dievas jo už dyka“.

Apaštalų Sostas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios teikimu, 1999 metais pripažino, kad „Nihil obstat“ („Nėra kliūčių“) pradėti E. Spirgevičiūtės beatifikacijos arba kankinystės deklaravimo bylą. Arkivyskupui S.Tamkevičiui vadovaujant, Kauno Arkikatedroje Bazilikoje 2000 m. sausio 15 d. įvyko pirmasis E.Spirgevičiūtės beatifikacijos bylos deklaravimo tribunolo iškilmingas posėdis, kuriame Elena tituluota Dievo Tarnaite. Todėl, minint įvykio šešiasdešimtmetį, reikėtų pagerbti mūsų tautos dukras tikintis, kad Elena bus paskelbta palaimintąja.

Elenos poelgis nėra atsitiktinis arba nereikšmingas įvykis. Kaip byloja išlikęs Elenos dienoraštis ir jos gyvenimas, ji tvirtai išpažino krikščioniškąsias vertybes - Kristų ir Mariją. Lietuva yra Marijos ir kryžių žemė, tokia tapusi per karalienės šventosios Jadvygos Jogailienės, Lietuvos krikštamotės, didybę ir šlovę. Marijos žemė išaugino šv. Kazimierą ir Palaimintąjį Jurgį. Ir Marijos žemė davė tautai Dievo Tarnaitę Eleną. Dieviškoji Apvaizda, šalia nekaltumą išpažinusio karalaičio šv. Kazimiero, pastatė skaistumą apgynusią Dievo Tarnaitę Eleną. Priimkime šią malonę.

1944 m. sausio 3 d. naktį lemtis suvedė vienas kito nepažįstančius du dvidešimtmečius kauniečius, lietuvaitę ir lietuvį: Eleną, studentę, skautę, labai tikinčią, ir jaunuolį, išpažįstantį jėgą ir smurtą, komjaunuolį, niekinantį krikščioniškąsias vertybes. Elena nepakluso smurtui ir nepabūgo mirties, liko ištikima savo idealams, ir už tai paaukojo gyvybę. Tačiau liko nenugalėta. Paskutinę gyvenimo akimirką jos ranka pakilo kryžiaus ženklui, apie tai liudija paraku apdeginta plaštaka.

Jaunuolis savojo tikslo nepasiekė ir tarsi tas pralaimėjęs Kainas po keliolikos dienų nusišovė. Jo kapas niekam nežinomas. Po mirties jam buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, jis buvo šlovinamas ir jaunimui keliamas kaip didvyriškumo pavyzdys. Žudikas visuomenei yra žinomas, todėl neverta jo įvardyti.

Tai mūsų tautos tragedija ir Marijos žemės vaikų kančia, o kartu ir atgimimo pradžia.

Jau 1944 metų sausio pradžioje kauniečiai, o kartu ir visa Lietuva pagerbė žuvusiąsias ir įvardijo jas kaip tautos didvyres. Apie tai buvo plačiai rašyta laikraštyje „Ateitis“. Pamenu, kaip šis įvykis sukrėtė Kėdainių visuomenę bei mus, Kėdainių gimnazijos gimnazistus. Žuvusiosios, kaip Darius ir Girėnas, palaidotos tose pačiose kapinėse Vytauto prospekte. Gedulinga laidotuvių procesija nuo Šv. Antano bažnyčios jų palaikus lydėjo iki pačių kapinių. Kapą paženklino įspūdingas paminklas:

Jums kankinių vainikas, mums - tautos garbė.

Jų tauri garbė ir plieninė valia buvo galingesnės už mirtį.

Okupacijos metais, nepaisant represinių struktūrų persekiojimo, žmonės pastoviai pagerbdavo žuvusiųjų atminimą, ypač per Vėlines. 1957 metais sovietų valdžiai likvidavus kapines Vytauto prospekte, žuvusiųjų palaikai buvo perkelti į Eigulių kapines Kauno mieste.

Šv. Antano bažnyčios šventoriuje, kurios parapijietė buvo Elena, apie 1990 metus kankinių sienoje, paženklintoje Dievo Motinos skulptūra, atsirado užrašas: Dievui ir Tėvynei

Tas laisvės nevertas, kas negina jos. Geriau mirti, bet nenusidėti (žodžiai iš Elenos dienoraščio) Mergelė Elena Spirgevičiūtė, studentė, skautė, 1924 - 1944.

Šeši dešimtmečiai (2004 01 03) mus skiria nuo minimo įvykio. Pasikeitė ištisa epocha. Dabar norėtųsi (kiek žmogui įmanoma) suvokti lemties tėkmę ir kas slypi už būties uždangos, kurią praskleidžia skulptoriaus Antano Kmieliausko granite iškaltos mergaitės ranka.

Lemtis lėmė, kad jubiliejinių 2000-ųjų gegužės 7 dieną Romoje, prie Koliziejaus, Šventasis Tėvas paskelbė Lietuvos naujųjų kankinių, įrašytų į Bažnyčios martirologą, sąrašą, kuriame yra ir Elena Spirgevičiūtė - Dievo Tarnaitė.

O naujosios Palemono bažnyčios varpinėje, šios bažnyčios statytojo kun. Krizanto Juknevičiaus rūpesčiu, įkeltas maldai kviečiantis varpas su užrašu: Mergelės Kankinės Elenos Spirgevičiūtės šlovės pradžiai pažymėti.
Tikėkimės, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir visuomenė pagerbs Dievo Tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę ir jos draugę Stasę Žukaitę, pažymint jų žūties šešiasdešimtmetį.

Drįstu teigti, kad mes dar negalutinai pražuvome ir nevisiškai sumaterialėjome; mes dar suprantame, kad tik dvasinės krikščioniškosios vertybės užtikrins tautos ateitį. Tikiuosi, kad Dievo Tarnaitės Elenos beatifikavimo byla bus neatidėliojant pateikta Apaštalų Sostui, nes istorija ir dieviškoji Apvaizda mums suteikė didelę malonę.

Mykolas JANKAUSKAS
Kaunas
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"