Atnaujintas 2004 m. sausio 2 d.
Nr.1
(1204)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Darbingi ir rezultatyvūs
pontifikato jubiliejaus metai

Popiežiaus veiklos 2003-iaisiais apžvalga

Nepaisant metų naštos ir fizinės negalios, 2003-ieji popiežiui Jonui Pauliui II buvo labai darbingi ir rezultatyvūs. Praėjusiais metais jis paskelbė savo keturioliktąją encikliką, skirtą mokymui apie Eucharistiją, taip pat du posinodinius apaštalinius paraginimus katalikų vyskupams ir besivienijančios Europos Bažnyčiai. Popiežius su apaštaliniais vizitais pernai aplankė Ispaniją, Kroatiją, Bosniją ir Slovakiją, ir jo kelionių į užsienį skaičius peržengė istorinę 100 vizitų ribą. Kaip ir kasmet, Bažnyčios šventaisiais ir palaimintaisiais buvo paskelbta dar viena grupė šios garbės nusipelniusių katalikų, ypatingą dėmesį skiriant Motinos Teresės iš Kalkutos beatifikacijai. Su didelėmis iškilmėmis minėdamas savojo pontifikato 25-metį, Šventasis Tėvas spalio mėnesį paskyrė trisdešimt naujų Kardinolų kolegijos narių. Taip pasaulio kardinolų skaičius išaugo iki naujo rekordo – 194.

Tarptautiniame pasaulietiniame gyvenime 2003 metais didžiausio žiniasklaidos dėmesio vėl susilaukė kariniai konfliktai, teroristų išpuoliai ir ypač Jungtinių Valstijų vadovaujamos koalicijos karas prieš Sadamo Huseino režimą Irake. Tokiomis aplinkybėmis į naują aktualijų plotmę iškilo popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas apie taiką, o taip pat jo inicijuotos praktinės diplomatijos pastangos susitaikinimui ir dialogui politinėje ir tarpreliginių (krikščionių ir musulmonų) santykių sferoje. Europoje praėjusiais metais Šventasis Tėvas parėmė istorinės reikšmės sprendimus dėl žemyno politinės ir institucinės plėtros. Pritardamas bendrajam vienijimosi procesui, jis tuo pat metu savo nuolatiniais raginimais, ypač rengiant naująją Europos Sąjungos konstituciją, kvietė pripažinti krikščionybės paveldo nuopelnus europietiškajai civilizacijai ir toliau gaivinti kontinento dvasines šaknis.

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II Kūčių vakarą atvykęs
į vidurnakčio Mišias sutikti Kalėdų
EPA-ELTA nuotrauka

Krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė

Gruodžio 22 dieną įvykusiame tradiciniame prieškalėdiniame Šventojo Tėvo susitikime su Romos Kurijos dikasterijų vadovais ir darbuotojais Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratcingeris, sveikindamas Popiežių, pažymėjo, kad Didžiąją savaitę (balandžio 17 dieną) paskelbta enciklika „Ecclesia de Eucharistia“ laikytina svarbiausiu 2003 metų dokumentu. Pabrėždamas Švč. Sakramento neišardomą ryšį su Bažnyčia, popiežius Jonas Paulius II, pranešdamas apie naujos enciklikos paskelbimą, sakė, kad Eucharistija yra nuolatinis priminimas Dievo meilės, kuri buvo tokia didelė, kad Jis pasiuntė savo Sūnų mirties aukai už visų žmonių atpirkimą.

„Kristus mirė ir prisikėlė dėl mūsų, savo krauju užantspauduodamas naują ir galutinę sandorą su žmonija, - kalbėjo Popiežius kovo pabaigoje Šv. Petro aikštėje sekmadienio vidurdienio maldai susirinkusiems tikintiesiems. – Eucharistijos sakramentas yra šios aukščiausios aukos amžinoji atmintis… Joje Jėzus, gyvenimo duona ir tikroji „mana“, palaiko tikinčiuosius kelionėje per istorijos „dykumą“ į „pažadėtąją žemę“ danguje“. Būtent dėl to Eucharistijos auka yra krikščioniškojo gyvenimo „šaltinis ir viršūnė“. Jonas Paulius II pasirašė encikliką „Ecclesia de Eucharistia“ per Viešpaties Paskutinės vakarienės šv. Mišias, kada liturgijoje minimas Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų įsteigimas. Skelbdamas dokumentą vietoje tradicinio Didžiojo ketvirtadienio laiško kunigams, Popiežius simboliškai būtent jiems pirmiausia skyrė savo naująją encikliką, o per juos ir visiems tikintiesiems.

Enciklikoje pabrėžiama, kad Eucharistija kuria Bažnyčią, tačiau priešingas teiginys – „Bažnyčia yra gyvybinga sritis Eucharistijos veikimui“ – taip pat yra teisinga. „Negalima priimti Eucharistijos kaip privataus maisto ir užsidaryti savajame individualizme, - aiškino dokumento reikšmę Vatikano radijui kardinolas J.Ratcingeris. – Viešpats vienija mus ir šia prasme jis stiprina vienybę tarp mūsų pačių… Jis daro mus Kristaus Kūno nariais, kurių vieningumas susideda iš tikėjimo išpažinimo saitų, sakramentų, bažnytinio vadovavimo ir bendruomeniškumo“. Kaip dangiškosios Karalystės pažadas Eucharistija primena tikintiesiems ir jų atsakomybę žemiškajame gyvenime, rodant solidarumą, laukiantis paramos silpniesiems ir vargšams, taip suteikiant jiems pagrindą vilčiai.

Enciklikoje taip pat pateikiamas gana originalus Švč. Mergelės Marijos, kaip „Eucharistijos moters“, supratimas. Daroma analogija tarp Dievo Motinos, kuri nešiojo Jėzų savo įsčiose ir tapo pirmuoju „tabernakuliu“, ir Bažnyčios, kuri savo širdyje saugo ir pateikia pasauliui Kristaus kūną ir kraują. Taip pat pabrėžiama, kad krikščionio kelias į šventumą eina per Eucharistiją. Tai matyti iš daugelio Bažnyčios paskelbtų šventųjų liudijimo, kurie kiekvienu gyvenimo momentu malšino troškulį iš šio slėpinio neišsenkančios versmės ir sėmėsi jėgų visiškam savo su krikštu gauto pašaukimo įgyvendinimui.

Europa turi remtis dvasiniu paveldu

Kitame svarbiame dokumente, birželio pabaigoje paskelbtame posinodiniame apaštaliniame paraginime „Ecclesia in Europa“, popiežius Jonas Paulius II, apžvelgdamas dramatišką dvasingumo sunykimo padėtį žemyne, pripažįsta, jog čia reikalingas „kokybinis šuolis“, kad būtų sąmoningai sugrįžtama prie šimtmečiais formuoto dvasinio paveldo. „Europos krikščioniškosios šaknys yra principinė garantija jos ateičiai, - sakė Šventasis Tėvas birželio 28 dieną, mišparų metu, Šv. Petro bazilikoje pasirašydamas savo naująjį dokumentą. – Ar gali medis be šaknų gyventi ir augti? Europa, neužmiršk savosios istorijos“.

Apaštaliniame paraginime, kuris paskelbtas kaip oficialus 1999 metais vykusios Europos problemoms skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumentas, išvardijamos sekuliarizuotos žemyno visuomenės ydos; dėl sumažėjusio gimstamumo daugelyje šalių patiriama demografinė krizė, tebėra paplitęs negimusios gyvybės žudymas – abortas, vis stiprėja raginimai įteisinti eutanaziją, mažėja tikėjimo praktikavimas, įskaitant dalyvavimą sekmadienio šv. Mišiose, ryškėja dvasinių pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę stygius, nyksta tradicinis šeimos gyvenimas dėl gausėjančių skyrybų, pastangų legalizuoti homoseksualų sąjungas.

Šventojo Tėvo nuomone, daugelio šių ir kitų antropologinio, kultūrinio, etinio ir dvasinio pobūdžio sunkumų sprendimo kontinente pagrindas yra vilties grąžinimas žmonėms, „vilties, kuri įgalintų vėl suteikti gyvenimui prasmę“. Tikrasis šios vilties šaltinis yra tikėjimas į Jėzų Kristų, kuris nugalėjo nuodėmę ir mirtį, ir Evangelijos mokymas. Todėl Popiežius ragina Europos katalikų vyskupijas ir parapijas stiprinti religinį švietimą ir auklėjimą visais lygiais, padedant tikintiesiems vėl atrasti sakramentų praktikavimo reikšmę, stiprinant jų sąmoningumą, kad savojo tikėjimo vertybes jie neštų į asmeninį, profesinį ir politinį gyvenimą.

Pastaruoju metu daugelyje Europos šalių vykstant aktyvioms diskusijoms dėl sekuliarumo principo taikymo valstybės ir Bažnyčios santykiuose, popiežius Jonas Paulius II savo dokumente „Ecclesia in Europa“ primena, kad Bažnyčia nesiekia „sugrįžti prie konfesinės valstybės“. Tačiau ji atmeta radikalų sekuliarumo supratimą, kuris bando įtvirtinti „priešišką valstybinių institucijų ir religinių konfesijų atskyrimą“. Taip pat Bažnyčia, gerbdama Europos Sąjungos institucijų sekuliarią prigimtį, nori stiprinti dialogą ir bendradarbiavimą tarp europinių struktūrų ir religinių bendruomenių, kuris remtųsi religinės laisvės ir Bažnyčios juridinio statuso pripažinimu.

Vyskupas - vilties skelbėjas

Antrąjį praėjusiais metais paskelbtą savo posinodinį apaštalinį paraginimą „Pastores gregis“ popiežius Jonas Paulius II pasirašė iškilmingoje ceremonijoje spalio 16 dieną minint jo išrinkimo į apaštalo Petro Sostą 25-ąsias metines. Dokumentas parašytas atsiliepiant į 2001 metais vykusios Vyskupų Sinodo asamblėjos, kuri nagrinėjo vyskupo vaidmenį Bažnyčioje ir pasaulyje, iškeltus klausimus. „Tarnystė, į kurią mes esame pašaukti, yra rimta ir sunki, – kalbėjo Šventasis Tėvas į iškilmę susirinkusiems pasaulio kardinolams ir episkopatų vadovams. – Kur mes galime rasti stiprybę jai vykdyti pagal Kristaus valią? Be abejonės, tik jame pačiame“.

Skirtingai nuo kitų panašaus pobūdžio dokumentų, apaštalinis paraginimas „Pastores gregis“, kurį kai kas vadina Popiežiaus dvasiniu testamentu ganytojams, yra labai didelės apimties ir jame nuosekliai bei visapusiškai išanalizuoti visi vyskupo tarnystės aspektai. Rūpindamiesi jiems patikėtų diecezijų ir Visuotinės Bažnyčios reikalais, vyskupai pirmiausia turi būti vilties skelbėjais daugeliu atžvilgiu desperacijoje atsidūrusiam ir fragmentuotam pasauliui. Gausių tarptautinių ir pilietinių konfliktų akivaizdoje vyskupai turi skelbti taiką ir susitaikymą bei, bendradarbiaudami su kitų religijų lyderiais, stengtis užtikrinti, kad prievarta niekada nebūtų vykdoma tikėjimo vardu.

Būdami socialinio teisingumo visuomenėje skatintojais ir rodydami solidarumą su pasaulio vargšais, vyskupai patys turi gyventi paprastai ir vengti nereikalingos prabangos. „Vyskupas, kuris nori būti vilties Evangelijos autentiškas liudytojas ir skelbėjas, turi tapti „vir pauper“, tai yra neturto žmogumi“, - rašo Popiežius savo dokumente. Jis pažymi, kad toks neturtas suteikia galimybę tapti labiau panašesniam į Kristų, o taip pat išlaisvina vyskupą nuo materialinių rūpesčių ir sustiprina jo visišką pasitikėjimą Dievu gauti tai, ko labiausiai reikia.

Dokumente išsamiai aptariami vyskupo dvasinio gyvenimo aspektai, jo, kaip vyriausio diecezijoje, liturgijos celebranto vaidmuo. Vyskupo funkcijos negali būti sumenkintos iki paprasto administravimo, jis turi pakankamai laiko skirti viešai ir privačiai maldai, o svarbiausia, kad jo moralinis autoritetas būtų paremtas gyvenimo šventumu. Šiame kontekste taip pat nurodoma, kad Bažnyčios hierarchai, rodydami skaistumo pavyzdį, turi laiku ir pagal atitinkamas kanonines normas spręsti kartais pasitaikančius jiems paskirtų dvasininkų skandalingo seksualinio piktnaudžiavimo atvejus.

Apaštaliniame paraginime „Pastores gregis“ patvirtinamas vyskupų tarpusavio pasitikėjimo ir paramos, bendradarbiavimo su Šventojo Sosto dikasterijomis ir vienybės su Popiežiumi reikšmė normaliam Bažnyčios gyvenimui ir jos misijos vykdymui. Šiam tikslui gerai pasitarnauja vyskupams kas penkeri metai privalomi ataskaitiniai vizitai į Romą „ad limina apostolorum“, gerai sutvarkyta nacionalinės vyskupų konferencijos ir jos struktūrų veikla, o taip pat Popiežiaus periodiškai šaukiamos Vyskupų Sinodo asamblėjos. Šių hierarchinės bendrystės ir kolegialumo įrankių efektyvumo galimybės dar nėra išsemtos ir jas reikalinga toliau tobulinti, geriau pritaikant prie šiandieninių reikalavimų.

Neapleisti krikščioniškų tradicijų

Iš popiežiaus Jono Pauliaus II praėjusiais metais atliktų apaštalinių vizitų į užsienį didžiausią susidomėjimą sukėlė rugsėjo 11-14 dienomis lankymasis Slovakijoje. Šios iki šiol paskutinės – 102-osios – kelionės už Italijos ribų metu Šventasis Tėvas, nors ir gerokai fiziškai nusilpęs, vadovavo kelių šv. Mišių liturgijai, beatifikavo XX amžiaus kankinius, kvietė pokomunistinės visuomenės žmones viltingai žvelgti į ateitį, neapleisti savo krikščioniškų tradicijų ir tautinio identiteto netrukus įsijungiant į Europos Sąjungos valstybių šeimą.

Pagrindiniu šio vizito įvykiu buvo Slovakijos sostinėje Bratislavoje aukotos šv. Mišios ir jų metu palaimintaisiais paskelbti katalikų vyskupas Vasylis Chopka ir vienuolė sesuo Zdenka Šelingova, kurie mirė po daugelio metų kankinystės komunistų valdžios kalėjimuose. „Abu naujieji palaimintieji mums yra spindintys pavyzdžiai ištikimybės tikėjimui žiauraus ir negailestingo religijos persekiojimo laikotarpiu, - teigiama Popiežiaus homilijoje. – Abu jie patyrė neteisingą teismą, nepelnytą pasmerkimą, kankinimus, pažeminimus, vienišumą ir mirtį. Ir šis kryžius tapo jiems keliu, vedusiu per gyvenimą, tvirtumo ir vilties šaltiniu, meilės Dievui ir žmogui patikrinimu“.

Jonas Paulius II taip pat pažymėjo, kad, palaikydamas slovakų kankinių kanonizacijos procesą, jis norėjo priminti jauniems ir vyresniems šalies gyventojams, kaip tvirtas tikėjimas yra pajėgus ištverti persekiojimus. Jis dėkojo visiems Slovakijos gyventojams už katalikybės išsaugojimą per dešimtmečius trukusį valstybinio ateizmo jungą. „Aš dėkoju Dievui, kad jūs galėjote net sunkiausiu metu išsaugoti savo ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai, - kalbėjo Šventasis Tėvas. - Ir noriu jus paraginti: niekada nesigėdykite Evangelijos“. Šis priminimas reikšmingas ypač dabar, kai katalikiškoji Slovakija, kaip ir kitos buvusios Rytų bloko šalys, jungiasi į sekuliarizuotą Europos Sąjungą.

„Brangieji, kurdami Europos naująjį identitetą prisidėkite savo turtinga krikščioniška tradicija, - kvietė Popiežius rugsėjo 11 dieną Bratislavos oro uoste vykusioje jo sutikimo ceremonijoje. – Nepasitenkinkite vien tik ekonominės naudos siekimu. Didelė materialinė gausa iš tikrųjų gali atnešti didelį dvasinį skurdą“. Ypač Šventajam Tėvui rūpėjo paraginti slovakus saugoti tradicinės santuokos instituciją ir šeimos vertybes sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. „Tėvai turi auklėti savo vaikus teisingam laisvės supratimui ir rengti juos tinkamai atsiliepti į Dievo šaukimą. Šeima yra naujosios kartos mažųjų sodinukų augintoja. Šeimos ateityje formuojama tautos ateitis“.

Šventasis Tėvas taip pat neužmiršo vėl pakviesti katalikų gerbti ir ginti žmogaus gyvybę visose jos apraiškose nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Vienose šv. Mišiose jam buvo pristatytos dvi trejų metų mergaitės, seserys Siamo dvynės Lucija ir Andreika, kurios gimė tarpusavyje suaugusiais liemenimis, bet buvo sėkmingai atskirtos chirurginės operacijos metu. Pastaraisiais mėnesiais Slovakijoje vyko karšti politiniai debatai dėl aborto įstatymo liberalizavimo, kad vėlyvąjį abortą būtų galima atlikti, jeigu yra nustatyti vaisiaus defektai. Lucijos ir Andreikos pavyzdžiu, kurias abi, kaip ir jų motiną, Jonas Paulius II apkabinęs tėviškai pabučiavo, Bažnyčios vadovai norėjo parodyti, kokie puikūs vaikai gali augti netgi pradinių fizinių trūkumų atvejais. „Žodžiai pamoko, pavyzdžiai paskatina“, - kalbėjo Šventasis Tėvas apie šį išraiškingą gyvybės gynimo paliudijimą.

Gerojo samariečio ikona

Tarp daugelio Popiežiaus vadovautų kanonizacijos ir beatifikacijos iškilmių – o per Jono Pauliaus II ketvirčio amžiaus trukmės pontifikatą paskelbta daugiau kaip 470 šventųjų ir daugiau kaip 1300 palaimintųjų – Misijų sekmadienį, spalio 19 dieną, vykusios Motinos Teresės iš Kalkutos paskelbimo palaimintąja apeigos buvo vienos labiausiai įsimintinų. Tarp 300 tūkstančių į Vatikano Šv. Petro aikštę ir aplinkines gatves iš viso pasaulio susirinkusių piligrimų ir Motinos Teresės gerbėjų buvo oficialios vyriausybinės delegacijos, atvykusios iš 26 šalių (JAV, Prancūzijos, Indijos, Kanados, Albanijos ir kitur). Dar į pusšimtį valstybių televizijos kanalais vyko pamaldų tiesioginė transliacija.

Beatifikuojamą vienuolę, Meilės misionierių kongregacijos įkūrėją, pavadinęs „viena labiausiai nusipelniusių mūsų laikotarpio asmenybių“, Jonas Paulius II homilijoje pakvietė visus „priimti jos mokymą ir sekti jos pavyzdžiu“. Jis taip pat prisipažino, kad yra „asmeniškai dėkingas šiai drąsiai moteriai, kurią visuomet dvasiškai jautė šalia savęs“. Popiežius Motiną Teresę palygino su Gerojo samariečio ikona ir sakė, kad, pasiaukojamai globodama vargingiausius iš vargingiausių, ji tarnavo Kristui juose.

Motiną Teresę dėl jos radikalaus gyvenimo ir Evangelijos skelbimo galima laikyti didžiąja XX amžiaus misioniere. Tačiau evangelizacinę reikšmę turėjo pirmiausia jos meilės darbai slaugant mirštančius ligonius, globojant našlaičius, maitinant benamius. „Visas Motinos Teresės gyvenimas buvo nuolankios tarnystės kilnumo liudijimas, - pabrėžė Šventasis Tėvas. - Jos didingumą sudaro gebėjimas duoti nesvarstant apie kainą, duoti iki kančios“.

Motina Teresė buvo beatifikuota per rekordiškai trumpą laiką, praėjus vos daugiau kaip šešeriems metams po jos mirties. Nors, pagal Bažnyčios kanonus , šventumo skelbimo procesas gali prasidėti tik praėjus penkeriems metams po kandidato mirties, tačiau, popiežiui Jonui Pauliui II suteikus išskirtinę dispensą, Motinos Teresės bylos tyrimas buvo pradėtas ir sėkmingai baigtas žymiai anksčiau.

Maldomis padėti Petro įpėdinio tarnystei

Motinos Teresės skelbimo Bažnyčios palaimintąja iškilmė tapo sudėtine dalimi bendrosios Šventojo Tėvo pontifikato sidabrinio jubiliejaus minėjimo programos, kurios metu, be dokumento „Pastores gregis“ paskelbimo, į Romą susirinkę pasaulio kardinolai aptarė Popiežiaus nuveiktus darbus. Kartu su jais Šv. Petro aikštėje, vadovaudamas emocijų kupinai jubiliejinei šv. Mišių liturgijai spalio 16-osios vakare, - kaip tik tuo metu prieš 25 metus Jonas Paulius II konklavoje buvo išrinktas į Petro Sostą, - 83 metų Popiežius, neslėpdamas savo fizinio silpnumo, homilijoje prašė tikinčiųjų malda paremti jį atsakingos tarnystės tęsimui iki galo. „Vienas Dievas žino, kokios didelės aukos, maldos ir kentėjimai buvo sudėti paremti mane šioje tarnystėje Bažnyčiai, - sakė Šventasis Tėvas savo pamoksle. – Aš meldžiu, broliai ir seserys, nepertraukti to didžiojo meilės darbo dėl Petro įpėdinio. Dar kartą prašau: padėkite Popiežiui… tarnauti kiekvienam žmogui ir visai žmonijai“. Bet pirmiausia jis prašė Dievo Motinos globos, patikėdamas jai savo dabartį ir ateitį, kad viskas būtų atlikta sutinkamai su jos Sūnaus valia.

Popiežių Joną Paulių II, kaip ir Motiną Teresę, galima vadinti didžiuoju mūsų epochos misionieriumi, kuris, anot jo artimiausio bendradarbio Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto kardinolo J.Ratcingerio, nepailstamai skelbia Kristaus mokslą „jaunam ir senam, turingam ir vargšui, galingajam ir pažemintam“. Taip pat ir XXI amžiaus žmonėms Šventasis Tėvas tęsia antgamtiškosios būties atvėrimą, „aiškindamas, kad mes esame daugiau nei genetika, esame daugiau nei psichologija, kad esame daugiau nei tik DNR“, sakė Vatikano spaudos centro vadovas Choakinas Navaras Valsas. O žymus Jono Pauliaus II biografas Džordžas Veidželas pastebi, kad Popiežiaus milžinišką įtaką pasauliui ir Bažnyčiai pirmiausia nulemia jo buvimas didžiuoju krikščionybės liudytoju, „žmogumi, kuris įtikinamai įkūnija krikščionių tikėjimo išlaisvinamąją jėgą“. Galima taip pat sutikti su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Džordžu Bušu, pabrėžusiu, kad „popiežius Jonas Paulius II parodė pasauliui ne tik tiesos spindesį, bet taip pat tiesos galią įveikti blogį ir pertvarkyti istorijos eigą“. Taip yra todėl, kad Kristus tikrai visada buvo Šventojo Tėvo gyvenimo centras.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija