Išpildęs motinos svajonę
Kunigui Juozui Bagdonui 90
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Šiandien, sausio 2-ąją, Utenos Kristaus Žengimo
į dangų parapijos kunigas jubiliatas Juozas Bagdonas mini 90-ąsias
gimimo metines. Šiam jubiliejui rengėsi ir Utena kun. J. Bagdonui
bus suteiktas Utenos garbės piliečio vardas. Reikia tik pasidžiaugti
nuoširdžiu Utenos savivaldybės dėmesiu dvasininkams, mat Utenos
garbės piliečio vardas yra suteiktas ir LKMA akademikui prof. kun.
Antanui Liuimai, SJ, bei dr. prel. Juozui Prunskui. Tad kun. J.Bagdonas
gražiai papildo minėtų dvasininkų ir nemažo būrio pasauliečių gretas.
Kun. Juozas Bagdonas gimė 1914 m. sausio 2 d.
Panevėžio apskrityje, Subačiaus valsčiaus Miežiškių parapijos Plakiškių
kaime, buvo septintas vaikas devynių vaikų šeimoje. Plakiškiuose
buvo trys gryčios: Šamparų, brolių Bagdonų Mato ir Kazimiero.
Mat jie visi apie 1890 metus nusipirko žemės ir čia įsikūrė. Broliai
buvo vedę seseris Barborą ir Elžbietą Kaupaites. M.Bagdono šeimoje
išaugo septyni vaikai. Vienas jų, Antanas, buvo baigęs ekonomikos
mokslus. Deja, visi seniai mirę.
Kazimieras ir Barbora susilaukė šešių sūnų ir
trijų dukrų. Kaimynė Šamparienė, lenkė, buvo pribuvėja. Gimus Juozui,
ji motinai, kurią visi vadino malonybiniu vardu, pasakė: Barboryte,
sulaukei ketvirto sūnaus! Gimdyvė atsidususi pasakė: Aš jį aukoju
Dievui! O, kad jis būtų kunigas!
Tačiau 1919 metais dėmėtoji šiltinė buvo negailestinga
gausiai Bagdonų šeimai mirė Barbora, palikdama Juozuką penkerių,
jo broliuką Petrą ketverių, ir mažylį Poviliuką, pradėjusį antrus
metelius. Deja, mažylis ilgiau nebeišgyveno.
Be motinos likusius vaikus rūpestingai globojo
tėtis. Tačiau ir jis 1925 metais mirė vasaros metu susirgo plaučių
uždegimu. Tėvas mirdamas prašė sūnaus Kazimiero: Tik tu, Kaziuk,
neapleisk mažylių!
Mirus tėvui, našlaičiais likusiais mažaisiais
ėmė rūpintis vyresnieji broliai ir seserys. Juozukas su Petriuku
ganė savo bei kaimynės Šamparienės karves. Ganė ankstyvą pavasarį,
vasarą ir vėlų rudenį, o žiemos metu pradėjo lankyti mokyklą. Kartą
į ganyklą atėjusi Šamparienė Juozukui papasakojo apie jo motinos
troškimą ir viltį matyti jį kunigu. Ši žinia vaiką taip stipriai
paveikė, kad Juozukas pradėjo svajoti apie kunigystę.
Juozukas kartu su Petriuku 1925 metais pradėjo
lankyti Tekoriškių pradžios mokyklą. Į ją žingsniuodavo pėsčiomis
siaurojo geležinkelio bėgiais. Mokykloje Juozukui prasidėjo nesėkmės.
Nors kartu su broliu sėdėjo pirmame suole, tačiau įgimta trumparegystė
neleido matyti, kas parašyta lentoje. Sąsiuvinyje neįžiūrėdamas
linijų, vis kreivai parašydavo, nematydamas nesugebėdavo ir teisingai
perskaityti. Tad jam vis būdavo skaudu, kad brolį Petrą giria, o
jį vis peikia. Širdyje truputį jam pavydėjau, pasakoja jubiliatas.
Po dvejų metų mokslo, Tekoriškių mokyklą uždarius, Juozas ir Petras
Bagdonai mokėsi jau arčiau namų (tik už dviejų kilometrų) esančioje
Kuzmiškio pradžios mokykloje. 1930 metais abu broliai baigė ketvirtą
pradžios mokyklos skyrių. Tik Petro mokslas buvo įvertintas labai
gerai, o Juozo gerai.
1908 metais gimęs Juozo brolis Kazimieras 1930-aisiais
baigė VDU Gamtos-matematikos fakultetą ir buvo paskirtas mokytojauti
Kražių Žiburio gimnazijoje dėstė matematiką. Tad jis pasiėmė
brolius Petrą ir Juozą bei 1913 metais gimusią seserį Oną. Sesuo
šeimininkavo, o broliai mokėsi namuose ir 5- 6 klases baigė eksternu.
Brolio Kazimiero planai buvo gražūs išmokyti
mane kokio amato, gal staliaus, o gal kokio kito, - pasakoja kun.
Juozas. O aš labai išgyvenau dėl trumparegystės: koks iš manęs
bus darbininkas ir pirštus nusiobliuosiu, ir gero daikto nepadarysiu...
Ir vis prisimindavau pribuvėjos Šamparienės pasakojimą, kad mamos
noras buvo matyti mane Dievo Tarnu. Kaip aš karštai meldžiausi,
kad galėčiau būti kunigu! ... Pasakiau broliui, kad mano svajonė
stoti į Kunigų seminariją. Brolis pritarė pasirinkimui ir pažadėjo
leisti į mokslus.
1934 metų rudenį išlaikęs lietuvių bei lotynų
kalbų egzaminus J.Bagdonas buvo priimtas į Kauno kunigų seminarijos
licėjinį kursą. Čia jau ir pasibaigė mano vaikystė. Prasidėjo sunkus
ir sudėtingas gyvenimo kelias. Tik širdimi ir dvasia visada likau
Dievo vaiku, prisimena kunigas Juozas.
Tais pačiais metais į Kauno kunigų seminarijos
licėjinį kursą įstojo Klemensas Gutauskas, Matas Čyvas, Antanas
Čimielis. Jie, Kunigų seminarijos licėjiniuose kursuose baigę gimnazijos
mokslus, jau be stojamųjų egzaminų buvo pervedami į seminariją.
1941 m. sausio 26 d. vyskupas Vincentas Brizgys
Šv. Gertrūdos (Šaričių) bažnyčioje įšventino į kunigus devynis Kauno
kunigų seminarijos auklėtinius: J.Bagdoną, Antaną Čimielių, Matą
Čyvą, Antaną Danylą, Steponą Galvydį, Klemensą Gutauską, Vladą Kremenską,
Petrą Liuboną ir Petrą Tarulį. Įšventinimas, kad be reikalo neerzintų
okupantų, vyko be iškilmių, ankstų rytą, Kaunui miegant. Vyskupas
V. Brizgys pasakė, kad, reikalui esant, jie turės teisę aukoti šv.
Mišias ir be liturginių rūbų, bet kaip apsivilkę, nors ir su paprastu
moliniu puoduku. Vyno galima pasidaryti iš pamirkytų ir truputį
paraugintų razinų, o vietoj paprastos Ostijos galima vartoti kvietinę
duoną. Tokie priminimai jaunus kunigus nuteikė rimtai. Jie pasiryžo
bet kokiai aukai. O ateitis buvo neaiški, pilna kančios... Kun.
J.Bagdonas 1941 m. vasario 23 d. Užpaliuose aukojo pirmąsias šv.
Mišias.
Penki Panevėžio vyskupijos jauni kunigai - J.Bagdonas,
S. Galvydis, K. Gutauskas V. Kremenskas ir P.Tarulis - nuvyko pas
Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką. Šis pasakė keletą nuoširdžių,
padrąsinančių, bet kartu ir rimtai nuteikiančių žodžių, kiekvienam
įteikė po knygelę Panevėžio vyskupijos Sinodas. Įpareigojo įdėmiai
ją perskaityti ir pagal ją dirbti sielovadinį darbą. Atsisveikindamas
palinkėjo sėkmingai užbaigti egzaminus ir savo gimtosiose parapijose
laukti paskyrimo į pirmą kunigavimo vietą. Visiems buvo smalsu
kur paskirs.
1941 m. birželio 22 d. kun. J.Bagdonas buvo paskirtas
vikaru į Užpalius, talkinti klebonui kun. Antanui Pauriui. Iš klebono
kunigas daug gero išgirdo apie savo vaišingą motiną, pas kurią išgerti
kvapnios ir skanios tik jos vienos taip sugebančios paruošti gilių
kavos - atvykdavo ne tik Miežiškių, bet ir kaimyninių parapijų Užpalių,
Subačiaus, Karsakiškio dvasininkai. Mat tėvas Miežiškiuose dirbo
zvanininku (skambindavo varpais), tad tekdavo daugiau bendrauti
su kunigais. Labai darbštus klebonas kun. A. Paurys gražiai įrengė
bažnyčios vidų, įkūrė pavyzdinį ūkį, išstatė trobesius. Jaunam kunigui
pirmoji darbo vieta turėjo svarbios reikšmės. Deja, po ketverių
metų kunigas Juozas buvo perkeltas vikaru į Rokiškį pas sirguliuojantį
kleboną kan. Jurgį Žitkevičių. Okupantai jau buvo suvaržę kunigų
sielovadinę veiklą.
Neišdirbęs nė metų, 1946-aisiais kunigas Juozapas
vėl keliamas į naują vietą į Biržus laikinai užimti klebono pareigas
(jis pakeitė kun. Masioką). Vikaru čia dirbo kun. Leonas Mažeika.
Vikaras muzikas kun. Gediminas Šukys buvo iškeltas į Panevėžio Katedrą.
Kun. J. Bagdoną paskyrus į Biržus, prasidėjo klebono bėdos: pradeda
dažnai lankytis saugumiečiai, kunigas kviečiamas į valdiškas įstaigas
dedama daug pastangų jį užverbuoti. Atsisakius bendradarbiauti,
pagrasinta neleisti kunigauti. 1947 m. spalio 8 d. saugumiečiai
kunigo namuose atlieka kratą, bet terado tik keletą užsilikusių
metalinių vokiškų pinigėlių, keletą knygelių. Kunigui buvo liepta
susikrauti dviem paroms maisto ir jis buvo išvežtas į Vilnių. Po
savaitės prasidėjo tardymas. Kun. J. Bagdonas rusiškai nemokėjo,
tad jam davė vertėją. Pradėjus klausinėti apie šeimą, kunigas pradėjo
lėtai vardyti brolius, seseris, ir nekantrus tardytojas pertraukė
sakydamas, kad gana. Pradėjus klausinėti, kur jis lankydavęsis,
minėjo visus mokytojus, žinomus komunistus... Gruodžio 26 dieną
buvo paskelbtas nuosprendis aštuoneri metai lagerio su turto konfiskavimu.
1948 m. balandžio mėnesį buvo išvežtas į Vorkutą.
Čia jis dirbo krovėju kraudavo vagonus. Kadangi buvo labai nusilpęs,
neturėjo jėgų intensyviai dirbti, tad prižiūrėtojų buvo nuolat dar
ir daužomas. Vėliau buvo perkeltas į Pečiorą. Čia jis turėjo iš
upės traukti atplukdytus rąstus ir juos krauti. Kadangi kunigas
Juozas nematydavo ir nepajėgdavo tinkamai atlikti darbo gaudavo
pylos. Vėliau pateko į Molotovską.
Pusę bausmės atlikęs, gavo leidimą išeiti iš zonos
jis nešiojo įvairius dokumentus. Didesnieji viršininkai jį, kaip
kunigą ir kaip aklą žmogų, užjausdavo. Sibire kunigui teko labai
slapta atlikti dvasinius patarnavimus. Jis su skausmu prisimena,
kaip kriminalistai, su kuriais jis nuolat turėjo gyventi, atėmė
jam atsiųstą maldaknygę, ją plėšė ir į išplėštus lapus sukdavo rūkalus.
Kunigui parapijiečiai atsiųsdavo daug siuntinių, kad stebėdavosi
net prižiūrėtojai, o kriminalistai žinojo, kad didžiausia dalis
teks jiems.
Mirus Stalinui, bausmė buvo kiek sutrumpinta.
Išbuvęs septynerius metus ir 10 dienų Sibiro lageriuose, 1954 m.
spalio 5 d. buvo paleistas. Kun. J.Bagdonas sugrįžo į Lietuvą ir
buvo paskirtas vikaru į Krekenavą. Po nepilnų vikaravimo metų, kiek
atsigavęs nuo Sibiro kančių, kun. J.Bagdonas paskiriamas Onuškio
klebonu, pakeičia iki tol ten dirbusį kan. Bronių Antanaitį. Apie
300 šeimų gyveno Onuškyje, dauguma lankė bažnyčią. Nors vaikai dėl
draudimų negalėjo patarnauti bažnyčioje, tačiau kunigas slapta vykdė
katechizaciją. Po 15 metų darbo Onuškyje vyskupijos valdytojo paprašė
iškeliamas. 1970 metų rugsėjo mėnesį buvo paskirtas į Utenos Kristaus
Žengimo į dangų bažnyčią altaristu.
Nors kunigas yra pirmos grupės invalidas visiškai
aklas ir vedžiojamas, tačiau nepraranda optimizmo, sveiko humoro
jausmo, jis įdomus pašnekovas, patarėjas. Įnešdamas didžiulį dvasinį
indėlį į Utenos rajono žmonių dvasinį gyvenimą kun. J.Bagdonas tapo
pavyzdžiu ne vienai uteniškių kartai.
Tad prie gausių uteniškių sveikinimų gražaus 90
metų jubiliejaus bei Utenos Garbės piliečio vardo suteikimo proga
prisideda ir straipsnio autorė, linkėdama ir toliau pasiaukojamai
kantriai skleisti Dievo Meilę, Dievo Žodį.
Utena
© 2003 "XXI amžius"
|