Atnaujintas 2004 m. sausio 2 d.
Nr.1
(1204)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Išpildęs motinos svajonę

Kunigui Juozui Bagdonui – 90

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kun. Juozas Bagdonas minint kunigystės 60-metį
Broniaus VERTELKOS nuotrauka
Kun. Juozas Bagdonas jaunystėje
Kun. Juozas Bagdonas 1949 metais
su kalinio drabužiais Vorkutoje

Ką tik įšventinti kunigai 1941 metais. Kun. Juozas

Bagdonas – antroje eilėje trečias iš kairės

Šiandien, sausio 2-ąją, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos kunigas jubiliatas Juozas Bagdonas mini 90-ąsias gimimo metines. Šiam jubiliejui rengėsi ir Utena – kun. J. Bagdonui bus suteiktas Utenos garbės piliečio vardas. Reikia tik pasidžiaugti nuoširdžiu Utenos savivaldybės dėmesiu dvasininkams, mat Utenos garbės piliečio vardas yra suteiktas ir LKMA akademikui prof. kun. Antanui Liuimai, SJ, bei dr. prel. Juozui Prunskui. Tad kun. J.Bagdonas gražiai papildo minėtų dvasininkų ir nemažo būrio pasauliečių gretas.

Kun. Juozas Bagdonas gimė 1914 m. sausio 2 d. Panevėžio apskrityje, Subačiaus valsčiaus Miežiškių parapijos Plakiškių kaime, buvo septintas vaikas devynių vaikų šeimoje. Plakiškiuose buvo trys gryčios: Šamparų, brolių Bagdonų – Mato ir Kazimiero. Mat jie visi apie 1890 metus nusipirko žemės ir čia įsikūrė. Broliai buvo vedę seseris Barborą ir Elžbietą Kaupaites. M.Bagdono šeimoje išaugo septyni vaikai. Vienas jų, Antanas, buvo baigęs ekonomikos mokslus. Deja, visi seniai mirę.

Kazimieras ir Barbora susilaukė šešių sūnų ir trijų dukrų. Kaimynė Šamparienė, lenkė, buvo pribuvėja. Gimus Juozui, ji motinai, kurią visi vadino malonybiniu vardu, pasakė: „Barboryte, sulaukei ketvirto sūnaus!“ Gimdyvė atsidususi pasakė: „Aš jį aukoju Dievui! O, kad jis būtų kunigas!“

Tačiau 1919 metais dėmėtoji šiltinė buvo negailestinga gausiai Bagdonų šeimai – mirė Barbora, palikdama Juozuką penkerių, jo broliuką Petrą ketverių, ir mažylį Poviliuką, pradėjusį antrus metelius. Deja, mažylis ilgiau nebeišgyveno.

Be motinos likusius vaikus rūpestingai globojo tėtis. Tačiau ir jis 1925 metais mirė – vasaros metu susirgo plaučių uždegimu. Tėvas mirdamas prašė sūnaus Kazimiero: „Tik tu, Kaziuk, neapleisk mažylių!“

Mirus tėvui, našlaičiais likusiais mažaisiais ėmė rūpintis vyresnieji broliai ir seserys. Juozukas su Petriuku ganė savo bei kaimynės Šamparienės karves. Ganė ankstyvą pavasarį, vasarą ir vėlų rudenį, o žiemos metu pradėjo lankyti mokyklą. Kartą į ganyklą atėjusi Šamparienė Juozukui papasakojo apie jo motinos troškimą ir viltį matyti jį kunigu. Ši žinia vaiką taip stipriai paveikė, kad Juozukas pradėjo svajoti apie kunigystę.

Juozukas kartu su Petriuku 1925 metais pradėjo lankyti Tekoriškių pradžios mokyklą. Į ją žingsniuodavo pėsčiomis siaurojo geležinkelio bėgiais. Mokykloje Juozukui prasidėjo nesėkmės. Nors kartu su broliu sėdėjo pirmame suole, tačiau įgimta trumparegystė neleido matyti, kas parašyta lentoje. Sąsiuvinyje neįžiūrėdamas linijų, vis kreivai parašydavo, nematydamas nesugebėdavo ir teisingai perskaityti. Tad jam vis būdavo skaudu, kad brolį Petrą giria, o jį vis peikia. „Širdyje truputį jam pavydėjau“, – pasakoja jubiliatas. Po dvejų metų mokslo, Tekoriškių mokyklą uždarius, Juozas ir Petras Bagdonai mokėsi jau arčiau namų (tik už dviejų kilometrų) esančioje Kuzmiškio pradžios mokykloje. 1930 metais abu broliai baigė ketvirtą pradžios mokyklos skyrių. Tik Petro mokslas buvo įvertintas labai gerai, o Juozo – gerai.

1908 metais gimęs Juozo brolis Kazimieras 1930-aisiais baigė VDU Gamtos-matematikos fakultetą ir buvo paskirtas mokytojauti Kražių „Žiburio“ gimnazijoje – dėstė matematiką. Tad jis pasiėmė brolius Petrą ir Juozą bei 1913 metais gimusią seserį Oną. Sesuo šeimininkavo, o broliai mokėsi namuose ir 5- 6 klases baigė eksternu.

Brolio Kazimiero planai buvo gražūs – išmokyti mane kokio amato, gal staliaus, o gal kokio kito, - pasakoja kun. Juozas. – O aš labai išgyvenau dėl trumparegystės: koks iš manęs bus darbininkas – ir pirštus nusiobliuosiu, ir gero daikto nepadarysiu... Ir vis prisimindavau pribuvėjos Šamparienės pasakojimą, kad mamos noras buvo matyti mane Dievo Tarnu. Kaip aš karštai meldžiausi, kad galėčiau būti kunigu! ... Pasakiau broliui, kad mano svajonė – stoti į Kunigų seminariją. Brolis pritarė pasirinkimui ir pažadėjo leisti į mokslus.

1934 metų rudenį išlaikęs lietuvių bei lotynų kalbų egzaminus J.Bagdonas buvo priimtas į Kauno kunigų seminarijos licėjinį kursą. Čia jau ir pasibaigė mano vaikystė. Prasidėjo sunkus ir sudėtingas gyvenimo kelias. Tik širdimi ir dvasia visada likau Dievo vaiku, – prisimena kunigas Juozas.

Tais pačiais metais į Kauno kunigų seminarijos licėjinį kursą įstojo Klemensas Gutauskas, Matas Čyvas, Antanas Čimielis. Jie, Kunigų seminarijos licėjiniuose kursuose baigę gimnazijos mokslus, jau be stojamųjų egzaminų buvo pervedami į seminariją.

1941 m. sausio 26 d. vyskupas Vincentas Brizgys Šv. Gertrūdos (Šaričių) bažnyčioje įšventino į kunigus devynis Kauno kunigų seminarijos auklėtinius: J.Bagdoną, Antaną Čimielių, Matą Čyvą, Antaną Danylą, Steponą Galvydį, Klemensą Gutauską, Vladą Kremenską, Petrą Liuboną ir Petrą Tarulį. Įšventinimas, kad be reikalo neerzintų okupantų, vyko be iškilmių, ankstų rytą, Kaunui miegant. Vyskupas V. Brizgys pasakė, kad, reikalui esant, jie turės teisę aukoti šv. Mišias ir be liturginių rūbų, bet kaip apsivilkę, nors ir su paprastu moliniu puoduku. Vyno galima pasidaryti iš pamirkytų ir truputį paraugintų razinų, o vietoj paprastos Ostijos galima vartoti kvietinę duoną. Tokie priminimai jaunus kunigus nuteikė rimtai. Jie pasiryžo bet kokiai aukai. O ateitis buvo neaiški, pilna kančios... Kun. J.Bagdonas 1941 m. vasario 23 d. Užpaliuose aukojo pirmąsias šv. Mišias.

Penki Panevėžio vyskupijos jauni kunigai - J.Bagdonas, S. Galvydis, K. Gutauskas V. Kremenskas ir P.Tarulis - nuvyko pas Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką. Šis pasakė keletą nuoširdžių, padrąsinančių, bet kartu ir rimtai nuteikiančių žodžių, kiekvienam įteikė po knygelę „Panevėžio vyskupijos Sinodas“. Įpareigojo įdėmiai ją perskaityti ir pagal ją dirbti sielovadinį darbą. Atsisveikindamas palinkėjo sėkmingai užbaigti egzaminus ir savo gimtosiose parapijose laukti paskyrimo į pirmą kunigavimo vietą. Visiems buvo smalsu – kur paskirs.

1941 m. birželio 22 d. kun. J.Bagdonas buvo paskirtas vikaru į Užpalius, talkinti klebonui kun. Antanui Pauriui. Iš klebono kunigas daug gero išgirdo apie savo vaišingą motiną, pas kurią išgerti kvapnios ir skanios – tik jos vienos taip sugebančios paruošti gilių kavos - atvykdavo ne tik Miežiškių, bet ir kaimyninių parapijų Užpalių, Subačiaus, Karsakiškio dvasininkai. Mat tėvas Miežiškiuose dirbo „zvanininku“ (skambindavo varpais), tad tekdavo daugiau bendrauti su kunigais. Labai darbštus klebonas kun. A. Paurys gražiai įrengė bažnyčios vidų, įkūrė pavyzdinį ūkį, išstatė trobesius. Jaunam kunigui pirmoji darbo vieta turėjo svarbios reikšmės. Deja, po ketverių metų kunigas Juozas buvo perkeltas vikaru į Rokiškį pas sirguliuojantį kleboną kan. Jurgį Žitkevičių. Okupantai jau buvo suvaržę kunigų sielovadinę veiklą.

Neišdirbęs nė metų, 1946-aisiais kunigas Juozapas vėl keliamas į naują vietą – į Biržus laikinai užimti klebono pareigas (jis pakeitė kun. Masioką). Vikaru čia dirbo kun. Leonas Mažeika. Vikaras muzikas kun. Gediminas Šukys buvo iškeltas į Panevėžio Katedrą. Kun. J. Bagdoną paskyrus į Biržus, prasidėjo klebono bėdos: pradeda dažnai lankytis saugumiečiai, kunigas kviečiamas į valdiškas įstaigas – dedama daug pastangų jį užverbuoti. Atsisakius bendradarbiauti, pagrasinta neleisti kunigauti. 1947 m. spalio 8 d. saugumiečiai kunigo namuose atlieka kratą, bet terado tik keletą užsilikusių metalinių vokiškų pinigėlių, keletą knygelių. Kunigui buvo liepta susikrauti dviem paroms maisto ir jis buvo išvežtas į Vilnių. Po savaitės prasidėjo tardymas. Kun. J. Bagdonas rusiškai nemokėjo, tad jam davė vertėją. Pradėjus klausinėti apie šeimą, kunigas pradėjo lėtai vardyti brolius, seseris, ir nekantrus tardytojas pertraukė sakydamas, kad gana. Pradėjus klausinėti, kur jis lankydavęsis, minėjo visus mokytojus, žinomus komunistus... Gruodžio 26 dieną buvo paskelbtas nuosprendis – aštuoneri metai lagerio su turto konfiskavimu.

1948 m. balandžio mėnesį buvo išvežtas į Vorkutą. Čia jis dirbo krovėju – kraudavo vagonus. Kadangi buvo labai nusilpęs, neturėjo jėgų intensyviai dirbti, tad prižiūrėtojų buvo nuolat dar ir daužomas. Vėliau buvo perkeltas į Pečiorą. Čia jis turėjo iš upės traukti atplukdytus rąstus ir juos krauti. Kadangi kunigas Juozas nematydavo ir nepajėgdavo tinkamai atlikti darbo – gaudavo pylos. Vėliau pateko į Molotovską.

Pusę bausmės atlikęs, gavo leidimą išeiti iš zonos – jis nešiojo įvairius dokumentus. Didesnieji viršininkai jį, kaip kunigą ir kaip aklą žmogų, užjausdavo. Sibire kunigui teko labai slapta atlikti dvasinius patarnavimus. Jis su skausmu prisimena, kaip kriminalistai, su kuriais jis nuolat turėjo gyventi, atėmė jam atsiųstą maldaknygę, ją plėšė ir į išplėštus lapus sukdavo rūkalus. Kunigui parapijiečiai atsiųsdavo daug siuntinių, kad stebėdavosi net prižiūrėtojai, o kriminalistai žinojo, kad didžiausia dalis teks jiems.

Mirus Stalinui, bausmė buvo kiek sutrumpinta. Išbuvęs septynerius metus ir 10 dienų Sibiro lageriuose, 1954 m. spalio 5 d. buvo paleistas. Kun. J.Bagdonas sugrįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas vikaru į Krekenavą. Po nepilnų vikaravimo metų, kiek atsigavęs nuo Sibiro kančių, kun. J.Bagdonas paskiriamas Onuškio klebonu, pakeičia iki tol ten dirbusį kan. Bronių Antanaitį. Apie 300 šeimų gyveno Onuškyje, dauguma lankė bažnyčią. Nors vaikai dėl draudimų negalėjo patarnauti bažnyčioje, tačiau kunigas slapta vykdė katechizaciją. Po 15 metų darbo Onuškyje vyskupijos valdytojo paprašė iškeliamas. 1970 metų rugsėjo mėnesį buvo paskirtas į Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią altaristu.

Nors kunigas yra pirmos grupės invalidas – visiškai aklas ir vedžiojamas, tačiau nepraranda optimizmo, sveiko humoro jausmo, jis įdomus pašnekovas, patarėjas. Įnešdamas didžiulį dvasinį indėlį į Utenos rajono žmonių dvasinį gyvenimą kun. J.Bagdonas tapo pavyzdžiu ne vienai uteniškių kartai.

Tad prie gausių uteniškių sveikinimų gražaus 90 metų jubiliejaus bei Utenos Garbės piliečio vardo suteikimo proga prisideda ir straipsnio autorė, linkėdama ir toliau pasiaukojamai kantriai skleisti Dievo Meilę, Dievo Žodį.

Utena

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija