Atnaujintas 2004 m. sausio 2 d.
Nr.1
(1204)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Naujametiniai „ramybės“ ieškojimai

Petras KATINAS

Prieš pat Kalėdų šventes valdančioji partija Seime draugiškai sutarė su prezidentine vadinama Liberalų demokratų frakcija ir išsirinko Apkaltos komisijos pirmininku 77 metų sovietinį teisininką, net nuo 1956 iki 1990 metų dirbusį LSSR Aukščiausiojo Teismo teisėju, Pranciškų Žalkauską, iki šiol besidarbuojantį Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patarėju. Pavydėtinas ilgasėdžio pavyzdys! Tiesa, jis sakė, kad tais laikais neteisė buvusių disidentų ir kitų „liaudies priešų“, o užsiiminėjo tik baudžiamosiomis bylomis. Tačiau juk ir „antisovietine“ (tautine ir krikščioniška) agitacija bei propaganda kaltintų žmonių bylos buvo baudžiamosios. Bet palikime tai istorijai. Tačiau keisčiausiai nuskambėjo Socialdemokratų frakcijos seniūnės I.Šiaulienės aiškinimas, kad P.Žalkausko paskyrimas Apkaltos komisijos pirmininku buvo nepolitizuotas aktas. Vargu ar dar galima buvo sugalvoti tokią nesąmonę. Juk ir vaikui aišku, kad dabar visa apkalta priklausys tiktai nuo socialdemokratų valios. Apie jokį bešališkumą nėra ko ir kalbėti.

Taigi Seimo komisijai, turinčiai ištirti R.Paksui keliamų kaltinimų pagrįstumą, vadovaus senas išbandytas partinis kadras, galintis susilyginti savo partiniu stažu su pačiu partijos vadu ir Č.Juršėnu. Tokiu būdu dar kartą patvirtintas Stalino teiginys, jog „kadrai lemia viską“. Neatsitiktinai taip džiūgavo tas pats Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas ir abiem rankomis už P.Žalkauską balsavę prezidentiniai. Jie netgi neleido Seimo nariams užduoti klausimų šios svarbios komisijos pirmininkui. Komisijos, kuri turėtų atsakyti, ar Prezidentu gali būti žmogus, kuris viešai meluoja, galbūt elgiasi nesąžiningai, kurio veiksmai griauna demokratijos ir visuomenės santarvės pamatus.

O didžiausiais demokratijos gynėjais besidedantys socialdemokratų veikėjai Č.Juršėnas ir A.Salamakinas į opozicijos priekaištus, kodėl nebuvo leista užduoti klausimų socialdemokratų ir liberaldemokratų paskirtam Apkaltos komisijos pirmininkui, atsakė, jog toks klausinėjimas būtų precedento neturintis atvejis… Tačiau tokio precedento kaip apkalta Prezidentui irgi dar nėra buvę. Todėl teisus buvo liberalcentristas Algirdas Gricius, pareiškęs, jog, neleidžiant užduoti klausimų, siūlyta „nupirkti katę maiše“. Ne tik katę, bet ir patį maišą. O pats Apkaltos komisijos pirmininkas aiškiai pasakė, kad nežinąs, ką ir kaip jis darys toje komisijoje. Esą jis išvis nenorėjęs būti nei šios komisijos pirmininku, nei nariu. Dar daugiau, P.Žalkauskas teigė išvis nesusipažinęs su pačiu apkaltos teikimo tekstu… Nieko , kam reikės, tas ir supažindins. Kad ir tas pats Č.Juršėnas ar R.Pavilionis su J.Veselka. Gal dar nusipelniusius partinius kadrus M.Pronckų ir V.Einorį pasikvies „apšviesti protą“. Gal dar „liaudies rašytoją“ V.Petkevičių, kuris dar kartą rusų kalba išeinančiame savaitraštyje iškoneveikė visus. Anot „liaudies rašytojo“, Lietuva per nepriklausomybės metus tapo pažeminta, nuoga ir apvogta. Suprask, jog klestėjome tik okupacijos metais.

Socialdemokratai akivaizdžiai pademonstravo, kad, broliaudamiesi su prezidentiniais, jie jau pradėjo Seimo rinkimų kampaniją, kurių laimėjimas paskelbtas pagrindiniu valdančiosios partijos uždaviniu 2004 metams. O valdžią po rinkimų jie draugiškai pasidalys. Ne tik su liberaldemokratais, bet ir su V.Uspaskich „darbiečiais“. Juk pagrindiniu savo tikslu visi skelbia rūpintis žmonėmis. Aišku, nesakant, kad tiems populistams rinkėjai jau seniai nebe žmonės, o elektoratas, kurį reikia prisivilioti rinkimų metu. Antra vertus, kad ir kaip pasibaigtų būsimieji Seimo rinkimai, socialdemokratams nėra jokio pavojaus. Jie jau iš anksto per visą savo buvimo valdžioje kadenciją pasirūpino, kad visa valdžios biurokratija būtų jų rankose – ministerijų klerkai, departamentų vadovai ir pan. Tad jeigu ir reikės kokią nors ministro kėdę perleisti V.Uspaskich ar prezidentiniams, niekas nuo to nepasikeis. Juk „pagadą“ daro ne ministrai, o ministerijų klerkai. Biurokratija, arba, kitaip sakant, valdininkija, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo ir tebėra buvusiųjų arba jų statytinių rankose. Todėl šią biurokratiją valdantieji visaip stengiasi pamaloninti. Pirmiausia dideliais pinigais, surenkamais iš visų mūsų, iš tų pačių vargingiausių visuomenės sluoksnių, kurių gynėjais valdantieji skelbiasi. Galima iš anksto manyti, kad tie milijonai ir milijardai, kurie bus gauti iš Europos Sąjungos, irgi plauks per tų pačių biurokratų kišenes. Juo labiau kad ir dabar, dar net neįstojus į ES, tokių faktų jau yra. Taigi Premjeras ir partijos vadas gali, anot R.Pakso, „būti ramus kaip belgas“, nes dar sovietiniame „Enciklopedijos žodyje“ buvo parašyta: „Biurokratija – specifinė visuomenės socialinių organizacijų (politinių, ekonominių, ideologinių ir kt.) forma, kai vykdomosios valdžios organai faktiškai nepriklausomi nuo jų narių daugumos“. Taigi pagrindinė idėja: nepriklausomybė nuo daugumos – noriu spjaudau, noriu gaudau… Tuo ir vadovaujamasi iki šiol.

Bet dėl viso pikto apsidrausti reikia. Juk ir prezidentiniai liberaldemokratai nemiega. Štai jų vadas V.Mazuronis jau giriasi, kad būsimajame Seime turės mažiausiai 50 vietų, nes liberaldemokratai „stengiasi suprasti žemdirbius“ bei visas kitas socialines grupes. Ir ne juokais gali tą realiai padaryti – valstybėje beveik niekam nerūpi žemiausiųjų sluoksnių padėtis, nebent tik žodžiais. Anot V.Mazuronio, būsimajame Seime prezidentinė partija pasiryžusi bendrauti su visomis politinėmis jėgomis, išskyrus „marginalus ir radikalus“ – tuos, kurie pasisako prieš integraciją į europinę erdvę, prieš NATO, kurie kursto nacionalinę neapykantą. Čia jau V.Mazuronis tokiomis kalbomis pralenkė net patį savo partijos įkūrėją – Prezidentą. Juk didžioji Liberaldemokratų frakcijai dabar priklausančių Seimo narių dalis pasisakė prieš NATO. O kaipgi tada broliavimasis su V.Šustausku, aršiausiais NATO priešininkais R.Pavilioniu, J.Veselka, pagaliau ir su Šiaulių miesto tarybos nariu nacionaldemokratų partijėlės vaduku tūlu M.Murza, kurio sukeltas skandalas bandant sužlugdyti Šiauliuose vieną didžiausią žydų metų švenčių – Chanuką peržengė visas padorumo ribas? Įsismaginę murzininkai nuvertė netgi pastatytą menorą. Nėra abejonės, kad šis skandalas sukels labai žalingą Lietuvai tarptautinį rezonansą, tad tie „marginalai ir radikalai“, su kuriais žadėjo nebendradarbiauti V.Mazuronis, ir yra pagrindinė R.Pakso atrama ir parama.

Dabar, pasirodo, ir valdantieji socialdemokratai prisideda prie šios margos kompanijos. Neatsitiktinai tarp 35 Lietuvos savivaldybių vadovų, pasirašiusių raginimą Prezidentui „pasirinkti ryžtingą ir teisingą sprendimą“, kad būtų užbaigta užsitęsusi krizė, beveik nėra Socialdemokratų partijai priklausančių merų parašų. Jie žino, ką daro. Juk dar nežinia, kaip pakryps reikalai. Mat Prezidentas aiškiai pareiškė, kad valdys Lietuvą ir toliau. Kartu su G.Šurkumi ir S.Jačėnu. Tuo labiau kad elektoratas ir vienų, ir kitų iš esmės yra tas pats. O jis bus ir toliau kurstomas reikalauti Seimo išvaikymo. Kas taps karaliumi, ne taip jau ir svarbu. Tiktai vertėtų nepamiršti kino režisieriaus ir publicisto Vytauto V.Landsbergio retoriško klausimo, kas gali laimėti šiose, Prezidento sukeltose, peštynėse su „elitu“. Pasak V.V.Landsbergio, drąsiai būtų galima teigti, kad, pagal seną patarlę: „kur du pešasi, trečias laimi“, laimės tas trečiasis. Ir tas trečiasis, sprendžiant iš skelbiamų reitingų, bus nelietuviškos kilmės. Iš Moskovijos, kaip senovėje sakydavo.

Aišku, ne be pagrindinio kertinio stulpo – Jurijaus Borisovo. Pastarojo didžiulį interviu Latvijos rusų, neslepiančių savo šovinistinių pažiūrų, laikraščiui „Telegraf“ vertėtų atidžiai perskaityti kiekvienam Lietuvos piliečiui, ypač tiems, kurie vis dar galvoja, kad R.Paksas yra savarankiškas ir niekieno netampomas už virvučių politikas. Šiam Latvijos rusų laikraščiui J.Borisovas tiesiai pareiškė: „Jeigu ne aš, Pakso nebūtų!“ Šis Lietuvos „mylėtojas“, paklaustas, kodėl nusprendė padaryti R.Paksą Lietuvos Prezidentu ir kiek tam dalykui skyrė pinigų, sakė to neprisimenantis, nes tie pinigai visi jo. O jis jų neskaičiuoja. R.Paksą pasirinko todėl, kad jis vienintelis „padorus“ politikas. Aišku, nepamiršo iškeikti baigusį kadenciją prezidentą V.Adamkų, kuris, pasirodo, „bedieviškai meluoja“, o didžiausias jo nusikaltimas – „iškėlė man bylą“. Paklaustas, ar teisingi paskelbti telefoninių pokalbių įrašai, kuriuose J.Borisovas savo numylėtinį R.Paksą pavadino „politiniu lavonu“, geradarys atsakė: „Politikas politiniu lavonu padaro save pats. Aš taip ir pasakiau. R.Pakso oponentų pagrindinis tikslas – neprileisti manęs prie Prezidento. Juk tik mano dėka jis juo tapo“. Dar daugiau, J.Borisovas pareiškė, jog dabar nuo gynimosi pereina į aktyvų puolimą ir sunaikins visus savo priešus.

„Kokia bus jūsų puolimo taktika ir strategija?“ – paklausė „Telegraf“ žurnalistė Ana Novickaja. J.Borisovas nedvejodamas atsakė: „Aš priversiu visus vadinamus politikus pasakyti tiesą. Ir tegul liaudis mato. Ir Seime jiems vietos neliks. Be reikalo mane užpuolė, jie visi taps politiniais lavonais. Aš juk įspėjau – nelieskite manęs. O jie mane palietė. Savo pačių pražūčiai“.

„Kaipgi jūs, patyręs psichologas, nenumatėte tokios situacijos ir laiku neįspėjote R.Pakso, kad virš jo galvos kaupiasi debesys?“

„O tai jau ne mano problemos. Tai R.Pakso problemos. Aš padariau jį Prezidentu. Viskas. Jeigu būčiau buvęs šalia jo, seniai viską būčiau apskaičiavęs. Bet aš nesutrukdžiau jam. Štai, vaikine, mano darbas baigtas po to, kai tu tapai Prezidentu. O ką prisidirbai, tai pats ir srėbk. Aš čia niekuo dėtas. Suprantate, man visiškai neįdomu Lietuvoje. Smulkmė. Na, ką man čia veikti? Aš numatau tris žingsnius į priekį, skirtingai nei jie. Sukūriau tokią savo komandą, kurios nugalėti neįmanoma. Dabar rašau daktaro disertaciją, kaip aš kūriau tą komandą. Tokių žinių, kokias turiu aš, neturi niekas pasaulyje! Mano daktaro disertacija – tai tikras perversmas pasaulio moksle. Bet aš nesiekiu tiktai uždirbti pinigus, tai man jau nebeįdomu. Aš jau seniai viską uždirbau. O padėjau Paksui ne todėl, jog norėjau ką nors pasiekti. Man buvo įdomu sulošti partiją už politiką, kurio niekas rimtai nevertino. Reikėjo įrodyti, kad aš visus juos sutrypsiu. Taip ir padariau“. Be to, šis Lietuvos „mylėtojas“ dar pridūrė, kad jis nesiekė jokios vietos Lietuvos Prezidentūroje, nes per dešimt metų darbo Prezidentūroje jis neuždirbtų tiek, kiek dabar gauna per mėnesį…

Atrodo, viskas aišku. Lietuvą 2004-aisiais jau gelbės ne tik dabartinis Premjeras, bet dar du Lietuvos „patriotai“ – J.Borisovas ir V.Uspaskich. Na, dar prisidės „liaudies rašytojas“ V.Petkevičius, prieš Kalėdas irgi stojęs ginti Prezidento ir jo patarėjo R.Ačo. O juk dar visai neseniai savo „Durnių laivo“ paskvilyje tyčiojosi iš R.Pakso ir jo komandos. Akivaizdu viena: pasibaigus šventiniam šurmuliui, apie ramybę, visuomenės susitaikymą nėra ko ir svajoti. Anot vieno žinomo žurnalisto, murkdysimės tame purvyne ne tik iki Velykų, bet ir iki Sekminių. Gerai būtų. Bet tikriausiai tas neapibrėžtumas užsitęs iki 2004 metų pabaigos. Juk neatsitiktinai savo pagrindiniais uždaviniais laimėti būsimuosius Seimo rinkimus paskelbė ne tik socialdemokratų ideologu vadinamas G.Kirkilas, bet ir liberaldemokratai, V.Uspaskich. Atsiras ir daugiau „mozių“. O žinant didelės visuomenės dalies politinį nebrandumą gali atsitikti taip, kaip pranašauja vienas politinius įvykius stebintis ūkininkas nuo Ukmergės. Jis jau numatė ir būsimą Lietuvos valdžią: neveiksnus Prezidentas (nebūtinai R.Paksas), premjeras V.Uspaskich, krašto apsaugos ministras J.Borisovas, švietimo ministras – Lietuvos rusų sąjungos pirmininkas S.Dmitrijevas, vidaus reikalų – V.Šustauskas ar M.Murza ir t.t. Tai, žinoma, tiktai juodas humoras. Bet matant, kas vyksta, tokio košmariško varianto atmesti negalima.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija