| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| Pasėta gera sėkla ima dygti Bronius VERTELKA
Petronių kaimą (Ukmergės r.), kuriame gyvena apie 300 žmonių, sugebėjo išbudinti jo šešios energingos moterys. Jos privertė kaimynus pažvelgti kitokiomis akimis į savo ateitį. Neseniai veiklių moterų dėka atidaryti Petronių bendruomenės amatų namai. Tai bene pirmieji tokie namai šalyje.
Raginti talkininkų nereikėjo Amatų namų viduje kvepia pušų sakais. Apšiltintos sienos, jos išmuštos rąstus imituojančia mediena. Iš buvusių daugybės mažyčių kambarėlių, išvertus nereikalingas pertvaras, liko keturi dideli pagrindiniai kambariai. Atsisakyta centrinio šildymo. Šilumą suteikia židinyje spragsinčios malkos. Sudėtos naujos grindys, lubos, durys ir langai. Patalpų kapitalinį remontą atliko į talką pakviesti Petronių kaimo žmonės. Jų rankomis, išskyrus židinį ir kepimo krosnis, viskas čia padaryta. Tik krosnių meistro teko ieškotis. Savo pastato dalį išnuomojo ūkininkas Kur dabar bendruomenės amatų namai, anksčiau buvo vaikų darželis-lopšelis. Vykstant privatizacijai, pastatą nupirko du savininkai. Jie neleido jo išdraskyti. Vienoje namo pusėje veikia privati parduotuvė. Savo dalį ūkininkas Mindaugas Kriaučiūnas išnuomojo bendruomenei veltui. Tai lyg jo atgaila kaimui. 47 metų vyras neslėpė, jog buvo patekęs į klampų alkoholio liūną. Išsivaduoti iš jo sodiečiui padėjo juo patikėjęs žmogus, kurio jis nenorėjo įvardyti, ir tikėjimas Dievu. Iš pradžių atsisveikino su rūkymu. Taip pasielgęs, daug ką nustebino. Alkoholio visiškai nevartoja beveik trejus metus. Į savo namus priėmė gyventi panašaus likimo žmogų. Menininko gabumų turintis vyras M. Kriaučiūnui padarė kryžių. Jis dabar stovi priešais lauką, kuriame ūkininkas ketina užsiimti vaistažolių auginimu. Tas pats žmogus amatų namams padarė duris ir langus. Permainų užsigeidė moterys Metas supažindinti su Petronių kaimo moterimis ūkininkėmis, kurioms nereikia skolintis išradingumo. Angelė Maskoliūnienė, bendruomenės amatų namų administratorė, yra baigusi Lančiūnavos žemės ūkio technikumą, kur įgijo zootechnikės specialybę. Alvyda Talalienė buhalterė, dabar projektų finansininkė. Emilija Zvicevičienė yra chemikė. 20 metų dirbo koloriste Juodupės audimo fabrike Nemunas. Atgavusi tėvų žemę, grįžo į gimtinę. Kadaise Audronė Kazlauskienė buvo Sovietų Sąjungos irkluotojų rinktinės narė. Ji yra baigusi tuometį Kauno kūno kultūros institutą. Sporto trenerės profesiją turinti moteris dabar dirba kūno kultūros mokytoja Siesikų vidurinėje mokykloje. A. Maskoliūnienės sesuo Asta Račkauskienė pagal išsilavinimą siuvėja. Angelė Astikienė buvusi virėja. Pieno neparduoda supirkėjams Minėtos moterys daugelį metų neparduoda pieno supirkėjams. Grietinę, varškę, sviestą, sūrius parduoti veža į Ukmergės turgų. Anksčiau pieno produktus ūkininkės veždavo kiekviena atskirai. Iš banko paėmus kreditą ir nusipirkus mikroautobusą, į turgų vyko jau tik dvi taip užgimė kaime kooperacijos užuomazgos. Likusios namuose galėjo užsiimti kitais darbais. Sūriai yra tikrinti Vilniaus valstybinėje kokybės laboratorijoje, jų kokybė papildomai dar tikrinama atvežus į turgų. Petronių ūkininkes pažįsta pirkėjai. Prieš porą metų buvo gavusios pasiūlymą pieno produktus tiekti į didžiuosius prekybos centrus, vežti juos į Kaliningradą ir Sankt Peterburgą. Po dešimt tonų produkcijos galėjo pagaminti per mėnesį Tuo metu neturėjo sertifikatų. Be jų produktų per sieną neišveši. Gauti sertifikatą dabar nebeįmanoma iškelti per dideli reikalavimai. Sugeba išmokti gaminti įvairius sūrius Dabar ūkininkės slegia sūrius kiekviena savo namuose. Buvo nuvykusios pasižiūrėti, kaip gamina sūrius vienas Ignalinos rajono ūkininkas. Žmogus mielai dalijosi savo patirtimi. Dabar ukmergiškės pagal naują technologiją sugeba suslėgti keturių rūšių sūrius. Prisimena, kai prieš dešimt metų į Lietuvą turėjo atvykti Popiežius, Villon viešbučio darbuotojai paprašė Emilijos Zvicevičienės pagaminti tokį varškės sūrį, kurį lengva būtų pjaustyti. Ūkininkė mokėjo suslėgti paprastą varškės sūrį. Per savaitę ji sukūrė naujo sūrio technologiją. Varškės sūris dar gali būti su kmynais ar su aguonomis. Gaminti lydytą sūrį išmoko pačios. Jau žino pelėsinio sūrio gamybos paslaptis. Buvo nuvykusios pas uteniškį Kęstutį Šileikį, kuris pamokė, kaip jį daryti. Namuose gamintus sūrius petroniškės veždavo į muges. Vieno tokio renginio metu per tris dienas jos pardavė apie 1000 sūrių. Projektas iš trijų sakinių 180 laipsnių kampu keitėsi ukmergiškių gyvenimas, joms įstojus į Ūkininkių draugiją. Ten jos sutiko Mariją Račkaitienę. Ši ūkininkes suvedė su vienos anglų firmos atstove Rasa Baliulevičiene. Kaunietė pastarąsias supažindino su anglais. Jie sakė: Mes jums duosime meškerę ir išmokysime ja gaudyti žuvis, bet jas turėsite pasigauti pačios. Su užsieniečiais petroniškės ūkininkės bendravo per vertėjas. Atsirado proga užsidirbti 500 litų. Reikėjo parengti projektą. Sunkiai sekėsi jį kurti, teišėjo trys sakiniai. Po dvejų mokymo metų Petronių ūkininkės nusprendė kažką pasidaryti konkretaus savo namuose. A.Astikienė važiavo į Airiją pasidairyti, kaip ten gyvuoja bendruomenės. A.Kazlauskienė svečiavosi Švedijoje. Išmokus rašyti projektus, trims jų buvo gautas finansavimas. Visus sudėjus, išėjo maždaug 75 tūkstančiai litų. Laikas buvo kibti į darbą. Norint paimti stakles, tektų ardyti namo sieną Dar šiemet bendruomenės amatų namuose turi būti įrengti kepykla ir sūrinė. Jau stovi dvi duonos kepimo krosnys. Kepti duoną pamokys ūkininkas Mindaugas Kriaučiūnas. Jau treji metai, kai savo namuose jis kepa naminę duoną. Jos gamybos vyriškis išmoko iš savo mamos. Kas pageidaus, čia galės įsisavinti sūrių slėgimo paslaptis. Amatų namuose atsiras galimybė išmokti austi. Savo audimo stakles atiduoda Ona Stremeckienė. Jos, kad nesupūtų, buvo užkeltos į namo palėpę. Per tą laiką pasikeitė pastato išvaizda. Norint dabar paimti stakles, tektų praardyti sieną. Namo šeimininkė su tuo sutinka. Dvi trūkstamas audimo staklių detales pasiryžę pagaminti vietos meistrai. Anksčiau viena moteris dirbo brigadininke kolūkyje. Ji rinko nuotraukas, laikraščių, kuriuose buvo rašoma apie tą kolūkį, iškarpas. Susidarė storokas albumas. Moteriai mirus, saugoti jį paėmė jos sūnus. Albumą šis atidavė amatų namams. Senesni petroniškiai mėgsta jį pavartyti ir pasižiūrėti, kaip jie patys atrodė, numetus prabėgusių metų naštą. Ūkininkės Audronės Kazlauskienės vyras neblogai pina iš vytelių. Jis pats yra užsiauginęs vytelių plantaciją. Tokio amato vyriškį pamokė jo žmonos tėvas pynimo iš vytelių meistras. Kada jaunieji Kazlauskai buvo bedarbiai, jie pragyveno iš pynimo. Amatų namuose bus galima pramokti įvairių kitų darbų: megzti, nerti. Ne pašalpų reikalauti, bet patiems užsidirbti Ūkininkių gretas papildė nauja narė. Dabar jų jau septynios. Gražina Kazlauskienė yra dirbusi Sodros Ukmergės rajono skyriuje. Laikydama penkias karves ir jų pieną parduodama supirkėjams, moteris neįstengdavo sudurti galo su galu. Atkuto pradėjusi namuose gaminti pieno produktus ir juos realizuodama Ukmergės turguje. Kaimo atgaivinimo siekiančios ūkininkės turi po penkias-septynias karves. Angelė Astikienė jų laiko net dešimt. A. Maskoliūnienė, auginanti dvi dukras, perdirbdama pieną namuose užtrunka penkias-šešias valandas. Jos kaimynė turi dešimt karvių, bet jų pieną atiduoda supirkėjams. Moteris, matydama, kaip vargsta Angelė, atvirai sako, jog tokio darbo tempo pati ilgai neišlaikytų. Darbščiųjų (jau septynių) moterų tikslas išmokyti kaimynus, kaip patiems kabintis į verslą, o ne nuolankiai prašyti socialinių pašalpų. Tam ir įkurti bendruomenės amatų namai. Vykstant remontui, jaunuolio rankos buvo nubalnotos Gyventi į kaimą Ramūnas Zimblys atvyko iš Vilniaus. Petronyse pas senelius jis vasarodavo. Sostinėje vaikinas sugebėjo baigti užsienio kalbų, vadybos ir komercijos koledžą ir įgyti smulkaus verslo organizatoriaus specialybę. Neblogai jis šneka angliškai ir vokiškai. Gyventi kaime patinka labiau nei mieste. Pabėgęs nuo gatvių triukšmo, čia atsigauni, teigė 25 metų R. Zimblys. Įrengiant amatų namus, juose aktyviai darbavosi 16-18 metų jaunuoliai. Gražiai su jais sutarė ūkininkas Mindaugas Kriaučiūnas. Čia jis buvo tarsi darbų vykdytojas. R. Zimbliui teko pirmą kartą rimčiau susidurti su medžio darbais. Vaikinas neslėpė, jog ne vinį, o per pirštą plaktuku buvo užtaikęs. Tačiau dirbti buvo smagu. Padirbėti žmonės ateidavo nekviesti. R. Zimblys Petronyse turi didelį būrį draugų, su jais jis tikisi nuveikti ne vieną kilnų darbą. Petronys, Ukmergės rajonas © 2003 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |