Nepasiduoda verslo
audroms
Bronius VERTELKA
|
Žemės ūkio bendrovės Kontautėliai
pirmininkas Rimantas Rimkus
|
Buvusios Laukuvos kolūkio fermos nevirto griuvėsiais.
Iš to paties rajono kilęs, bet vietinių vadintas atėjūnu Rimantas
Rimkus dabar jų savininkas. Čia klesti verslas.
Traktorius sunkaus ir ilgo darbo atlygis
Valdiško darbo praktiškai Rimantas nėra dirbęs.
Dar Gorbačiovo laikais ėmėsi ūkininkauti. Tuomet jis buvo bene pirmasis
neregistruotas ūkininkas Lietuvoje. Verslą pradėjo augindamas raguočius.
Pagal sutartis gyvulius parduodavo per kolūkį. Jam atiduodavo 20
proc. pelno. Iki reikiamo svorio raguočiai užauga per 1,5 metų,
todėl labai silpna jų apyvarta.
Užveisė kiaulių ūkį. Bekoną įmanoma užauginti
per pusmetį. Turėjo apie 100 riestasnukių. Bet vėl lėtokai paimami
pinigai. Nusižiūrėjo į kaimyną. Šis lesino vištas ir didelių rūpesčių
nepatyrė. Sumanė jų turėti ir Rimantas. Augino viščiukus. Po dviejų
mėnesių juos galima pjauti. Iš pradžių nusipirko du tūkstančius.
Tačiau vištoms auginti pas tėvus nebuvo reikiamų sąlygų. Namuose
buvo vienfazė elektros linija. Reikėjo įsivesti papildomą jėgos
liniją.
Iš apleisto ūkio pamiškėje nupirko tvartą (jis
jau nugriautas). Atsivežė dešimt tūkstančių viščiukų. Kitą vasarą
jų buvo keturiskart daugiau. Rimanto žvilgsnis krypo į pastatus,
kurie laikui bėgant būtų tapę šiukšlynu. Fizinių asmenų grupė nupirko
tvartus su gyvuliais. Turėjo apie 300 raguočių. Kaip veislinius,
tikėjosi juos pelningai parduoti baltarusiams ir iš jų gauti apie
300 tūkst. rublių. Tai laikais tai būtų buvusi labai didelė pinigų
suma. Gegužės mėnesį išvežė gyvulius. Vasarą prasidėjo rublio infliacija.
Pinigus iš baltarusių atgavo apie Kalėdas. Už gautą sumą sugebėjo
nupirkti tiktai traktorių T25 (buvo planavęs įsigyti 15 Belorusų).
Maždaug dešimties metų darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Žmogus patyrė
didžiulį stresą.
Kam parduoti, jeigu pačiam galima gaminti?
Ėjo 1992ieji. Augino apie 40 veislinių kiaulių.
Nusprendė žaliavos neparduoti, bet vežti į turgų. Įsitaisė skerdyklą.
Garliavoje gyvenanti pusseserė nupirktą mėsą išrūkydavo, iš jos
ir dešrų pasigamindavo. Lašinius ir kadagiu kvepiančias dešras nesunkiai
parduodavo turguje.Taip atrado sau papildomą pragyvenimo šaltinį.
Rimantas suprato, jog iš jo pinigų kiti daro pinigus. Kodėl pačiam
nepamėginus? Taip tapo mėsos perdirbėju.1994-aisiais įregistravo
žemės ūkio bendrovę Kontautėliai. Per parą čia perdirba 34 tonas
skerdienos.Kažkada augindavo po 300 kiaulių. Kritus mėsos supirkimo
kainai, kriuksių atsisakė. Pirkti yra pigiau iš ūkininkų nei auginti.
Gaminius išvežioja po visą Lietuvą. Įsiūlo nedidelėms
prekybos įmonėms. Bandė eksportuoti į Kaliningradą, bet ten laiku
neatsiskaitė. Neteko apie 100 tūkstančių litų. Tai buvo skaudus
smūgis nedidelei įmonei.
Pastatęs naująjį cechą, savo produkciją galvoja
pateikti Europos Sąjungos rinkai.
Žemės ūkis arčiau širdies
Mėsos perdirbimo verslą Rimantas perdavė į žmonos
ir brolio rankas. Tik finansiniai verslo reikalai jo žinioje. Žmogui
arčiau žemės ūkis.
R. Rimkus stambiausias ūkininkas apie Laukuvą.
Turi maždaug 170 ha žemės. Apie 60 ha nuosavi. Laiko apie 100
mėsinių raguočių (vienu metu jų turėjo apie 400). Šilališkis tikisi
pereiti prie ekologinio ūkininkavimo. Jo sertifikatą numatęs gauti
po poros metų. Tokio ekologiškai išauginto produkto Lietuva neturi.
Per pastaruosius penkiolika metų R.Rimkus normalių
atostogų neturėjo. Jis vairuoja bet kokią techniką. Niekas nebesistebi,
jeigu už traktoriaus vairo sėdi bendrovės vadovas. Atvažiavę dairosi
pirmininko, o jis iš kabinos išlenda. Šilališkis domisi naujovėmis,
pas jį rengiamos Lauko dienos.Verslininkas ir ūkininkas yra Mėsos
perdirbėjų asociacijos narys. Pas jį dirba per 100 žmonių. Tai Laukuvos
seniūnijos žmonės, atvažiuoja jų ir iš rajono centro. Atlyginami
mokami už konkretų darbą. Dirbantieji juo nesiskundžia.
Pašaras rulonuose kaloringas
Bendrovė sodiečiams padeda paruošti pašarus žiemai.
Vytintą žalią žolę vynioja į rulonus. Tai didžiulę paklausą turinti
paslauga. Žmogui patogu : parodei pievą bei kur sudėti rulonus,
ir gali ramus važiuoti ilsėtis į Palangą. Grįžęs namo rasi viską
sukrautą. Rulono kaina su parvežimu - 32 litai. Jame žolės masės
apie 700 kilogramų. Karvei per žiemą reikia dešimt tokių rulonų.
Vadinasi, pašaras vienai karvei kainuoja 320 litų.
Paslaugas atlieka Šilalės, Klaipėdos, Šilutės,
Tauragės rajonuose. Buvo net Kelmės rajone atsidūrę. Kuras brangus,
bet toks darbas bendrovei yra nemokama reklama.
Ir pašarų kokybė kitokia. Rimantas yra skaitęs:
šeriant paprastu šienu negausi 50 proc. pieno. Šeriant iš rulonų
ir karves išleidus į ganyklą jų pieningumas sumažėja 30 proc. Turėjo
užsakymą iš Šilutės rajono, kad supresuotų 300 hektarų žolę. Toks
pašaras Rimanto iniciatyva supirkta visa nauja technika. Ruloninis
presas-vyniotuvas - vienintelis Lietuvoje. Atvažiuoja svečių pasižiūrėti,
kuo bendrovė dirba. Jeigu reikia, ji ir žemę suaria, sukultivuoja
ir grūdus pasėja.
Užsienyje neregėjo stebuklų
Lankėsi pas Vokietijos ūkininką. Jis augina 3,5
tūkstančius galvijų, kuriuos prižiūri septyni žmonės. Jiems tarnauja
technika. To siekia ir Rimantas, jis stengiasi, kad žmonėms būtų
lengva dirbti ir būtų maža produkcijos savikaina. Nešerdamas kokybišku
pašaru nemelši gero pieno. Nesidairančiųjų į naujoves laukia, anot
jo, sunki ateitis.
Rimanto akimis, užsienyje nėra stebuklų, tik ten
šiltesnis klimatas nei pas mus. Auginant gyvulius, stengiasi, kad
būtų kuo mažiau išlaidų. Žiemą gyvuliai šeriami tvarte, bet atidaromos
durys, kad jie išeitų į aptvarą ir pasivartytų sniege. Raguočiai
nebijo šalčio.
Vienoje vietoje suformavęs maždaug 100 hektarų
sklypą, Rimantas irgi laikytų raguočius lengvos konstrukcijos tvarte.
Padarytų stogą, kad tiesiogiai negautų kritulių. Tvarto sienas atstotų
sustatyti rulonai ir į vidų nepūstų vėjas.
R. Rimkus sugeba padaryti kitam neįsivaizduojamų
dalykų. Toje vietoje, kur prieš dešimt metų negalėdavo traktoriumi
įvažiuoti, dabar telkšo vandens telkinys. Plaukioja jame lydekos
ir karpiai. O netoliese šilališkis kuria savo sodybą. Čia jau jo
namai.
Kontautėliai, Šilalės rajonas
Autoriaus nuotrauka
© 2003 "XXI amžius"
|