|
Praeities jėga pastūmėjo į ateitį
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Po žiauriai numalšinto 1831 metų sukilimo subrendo
nauja karta, kuri dar kartą pabandė nusimesti carinės Rusijos priespaudą.
Rusijos pralaimėjimas Krymo kare kėlė tautų išsilaisvinimo viltį.
Atrodė, jog nusilpusi imperija nepajėgs priešintis pavergtų tautų
valiai būti laisvoms.
1863 metų sukilimą istorikai vadina karu. Apsiginklavę
daugiausia medžiokliniais šautuvais, dalgiais ir kitais menkais
ginklais, sukilėliai rinkosi giriose
Iš girių jie puolė rusus,
trukdė susisiekimą, grobė maisto ir ginklų transportus. Veikiai
į sukilėlių rankas pateko visas kraštas, tačiau didesniuose miestuose
tebesilaikė rusų kariuomenė, - skaitome Adolfo Šapokos redaguotoje
Lietuvos istorijoje, išleistoje 1936 metais. Sukilimui ėmėsi vadovauti
jauni, išsimokslinę, drąsūs ir geresne ateitimi tikintys vyrai.
Karo akademiją baigusiam Zigmantui Sierakauskui tuomet buvo 37-eri,
Peterburgo universitetą baigusiam teisininkui Konstantinui Kalinauskui
tik 25-eri, kunigui Antanui Mackevičiui, suorganizavusiam 250
sukilėlių būrį, Paberžės bažnyčioje perskaičiusiam sukilimo vadovų
manifestą ir Krekenavos miškuose su savo būriu pradėjusiam ginkluotą
kovą 35-eri metai.
Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvos kariuomenės
kūrėjų savanorių sąjunga, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Šaulių
sąjunga, jaunimo organizacijos skautai, valančiukai, ateitininkai,
KASP kariai gruodžio 28 dieną surengė 1863 metų sukilimo 140-ųjų
metinių minėjimą. Ši diena pasirinkta neatsitiktinai. 1863 m. gruodžio
28-ąją Kaune kun. A.Mackevičiui įvykdyta mirties bausmė. Paminėjimas
vyko Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, esančioje prie Lukiškių aikštės,
kurią carinės Rusijos valdžia buvo pavertusi kartuvių vieta. Čia
1863 m. birželio 15-ąją buvo pakartas Z.Sierakauskas, 1864 m. kovo
10-ąją K.Kalinauskas. Čia buvo pakarta daug sukilėlių, kurių pavardžių
šiandien niekas nežino.
Po šv. Mišių minėjimą pradėjęs dr. Romas Pakalnis
sakė, jog dėl greito gyvenimo ritmo nepelnytai užmirštame tuos,
kurie pakilo į kovą su galinga imperija, kurių sudėtos aukos pažadino
lietuvių tautą tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui.
Akademikas Antanas Tyla mano, jog lietuvių kova
dėl laisvės išskiria mus iš kitų Europos tautų, yra viena svarbiausių
mūsų identiteto vertybių. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Tam
tikslui Rusija metė dideles pajėgas. Į Vilnių atvykęs naujas generalgubernatorius
M.Muravjovas šį miestą pavertė sukilėlių represijų centru. Lukiškių
aikštėje pastatytose kartuvėse sukilėliai buvo kariami dieną, kad
egzekuciją matytų kuo daugiau žmonių. Apskrityse buvo paskirti karo
viršininkai, sudarytos žandarų kuopos, karo lauko teismai ir tardymo
komisijos. Sukilėlius gaudė vadinamieji skrajojantieji kariuomenės
būriai. Prieš tokią galybę menkai ginkluoti sukilėlių būreliai negalėjo
atsispirti. Pasak akademiko A.Tylos, aukos buvo didelės: aštuoni
tūkstančiai sukilėlių žuvo kovose, du tūkstančiai paimta į nelaisvę,
21 tūkst. represuota: sušaudyta, pakarta, ištremta į Sibirą. Tačiau
represijos tautos neįbaugino. Kuo jos buvo žiauresnės, tuo labiau
augo žmonių noras atkurti savąją valstybę ir tvarkytis savarankiškai.
1918 m. vasario 16-oji, 1990 m. kovo 11-oji tai kelių kartų puoselėtų
išsivadavimo vilčių išsipildymas. Anot minėjime kalbėjusio filosofo
dr. Vytauto Radžvilo, praeities jėga pastūmėjo į ateitį.
Prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo apie šių dienų
aktualijas. Jis sakė: Stovime ant ribos. Bus labai gerai, jei Lietuva
pasieks savo priregistravimą laisvųjų tautų bendrijoje. Jei šitai
neįvyks, tikslo nebūsime pasiekę. Yra labai rimtų ketinimų griauti
visa, kas pasiekta per trylika nepriklausomybės metų. Viskas esą
bloga, visa mūsų nepriklausomybė nieko neverta: ir įsitvirtinimas
kelyje į Europos Sąjungą, ir apsaugos garantija NATO, ir parlamentinė
demokratija, ir Bažnyčios hierarchai
Šalyje nesant svetimos kariuomenės,
galimas dvasinis puolimas. Tiesa, nepriklausomybės rūme esama ir
skurdo paženklintų kambarių. Tai, kas negera, reikia taisyti, o
ne imti degtukus iš tų, kurie juos siūlo, ir rūmą padegti. Žmones
lengva suklaidinti. Prof. V.Landsbergis prašė pasimelsti už tą
sielą, kurią valdo baimė ir puikybė, kad būtų apsispręsta už tiesą
ir Lietuvos ateitį. Iš tų maldų gali atsirasti nepaprastas Lietuvos
atgimimas. Negaliu leisti, kad blogi žmonės sugriautų Lietuvą,
- baigė savo kalbą prof. V.Landsbergis.
Tarpus tarp kalbų užpildė M.Capo skaitomos autentiškų
1863 metų sukilimo dokumentų ištraukos ir Rimanto Klimo bei Irenos
Bražėnaitės atliekamos patriotinės dainos.
Po minėjimo bažnyčioje Lukiškių aikštėje vyko sukilimo
vadų ir visų sukilimo dalyvių pagerbimo ceremonija. Degančiais fakelais
nešina eisena sustojo prie paminklinio akmens ir kryžiaus. Taip
pažymėta vieta, kur buvo vykdomos sukilimo vadų egzekucijos. Vėl
kalbos. Kovotojai už laisvę pagerbiami tylos minute, padedami gėlių
vainikai. Kariai saliutuoja šūvių salvėmis. Buvo sugiedotas Lietuvos
himnas ir visų kartu padainuota daina, vadovaujant Vyskupo M.Valančiaus
blaivystės sąjūdžio Vilniaus skyriaus folkloro ansambliui Giedra.
Taip pat išsiųsti pasiuntiniai padėti gėlių savanorio A.Sakalausko
žūties vietoje prie Seimo, Antakalnio kapinėse prie Sausio 13 dienos
memorialo ir KGB rūmų (dabar muziejaus) sienos. Jaunimas nunešė
vainiką su užrašu Netesėtiems pažadams ir padėjo prie akmens,
kuriame 1995 metais iškaltas pažadas Lukiškių aikštėje pastatyti
monumentą Lietuvos laisvės kovotojams. Kol kas pažadai neištesėti
paminklo nėra. Gal tas vainikas su prasmingu užrašu primins valdžios
vyrams, kad pažadus reikia tesėti.
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"
|