Peršautas beržas
Bernardas ALEKNAVIČIUS
|
Laisvės kovotojas
Petras Jurkšaitis-Beržas 1944 metais |
Kiekvieną pavasarį atvykęs tėviškėn skubu į Rūdšilį
prie peršauto beržo. Paglostau senuko surambėjusį kamieną, su jauduliu
nužvelgiu dar vis tebepūliuojančią žaizdą, o paskui, kaip didelis
nusikaltėlis, ilgai klaidžioju žvėrių pramintais takais ir vaikystės
dienomis išvaikščiotais girios keliukais.
Buvo 1944 metų pavasaris. Naktimis iš šeštadienio
į sekmadienį jau atskrisdavo sovietų lėktuvai, kurių kaimo vyrai
savotiškai laukdavo. Susirenka, būdavo, pas Igną Ruzgą, kortuoja,
geria naminukę ir laukia. Pasigirdus lėktuvų burzgimui, kuris sparčiai
artėdavo, kartu didėdavo ir vyrų jaudulys. Baigdavosi išgėrimai,
niekas nekilnodavo kortų kaladės. Atskridę lakūnai tai vienoje,
tai kitoje vietoje pakabindavo ryškiai šviečiančias lempas,
pažerdavo vokiškų lapelių su į nelaisvę patekusių Vermachto karininkų
nuotraukomis, dar kiek pasisukinėję ir, numetę vieną kitą bombą,
vėl sukdavo į rytus. Taip truko ištisą 1944 metų žiemą ir pavasarį.
Ir nebuvo tokio šeštadienio nakties, kad tie rusų lėktuvai neatskristų.
Nutolus monotoniškam lėktuvų motorų burzgimui, vyrai, užsimaukšlinę
kepures, skirstydavosi.
|