Lietuvos kraštų spalvos
Aleksandras ŠIDLAUSKAS
|
Jaunoji kanklininkė
Tomo Bauro (ELTA) nuotrauka
|
Suvalkiečiai groja kanklėmis
Kiekvienas Lietuvos kraštas yra savaimingas savo
tarme, papročiais ir apeigomis, žmonių bendravimu, pasaulio jausena
ir gamtovaizdžiu. Suvalkija lygumų šalis, ramių upių užuoglauda,
plačių horizontų regionas. Kol nukaksi iki didžiulio Vištyčio ežero,
teks ilgokai pažingsniuoti lygiakeliais, besidairant į dideles ir
tvarkingas sodybas, pilnas medžių ir aitvarų sunešto gero. Esama
čia nemažo taupumo, ką padarysi, kad anekdotų apie sūduvio gabroviškumą
pilasi kaip iš gausybės rago. Ką padarysi, kad čia pačios geriausios
Lietuvos žemės, čia pirmiausia tautiškai susiprasta, čia leisti
visi vaikai į mokslus. Gausybę kunigų, rašto ir mokslo vyrų išaugino
pašešupėliai ir panemunėliai. Ir paplūdo šviesuomenės srautas pro
Marijampolės gimnazijos vartus, pro Veiverių mokytojų seminarijos
duris, pro aukštus sodybų klevų bokštus. Su tauriais lietuviškumo
siekiais. Sudūviuose nutvisko Aušra, suskambo Varpas. Suomiai
ir šveicarai, vokiečiai ir rusai keliavo tan kraštan kalbos aprašyti,
kankliavimo pasiklausyti. Ir geležies rūdos šiose pragumose rasta,
ir kultūros pasėliai per ilgai neišmindžioti, ir maištingoji teisybės
ieškotojų dvasia išsaugota. Didžiosios kraštotyrininkės Gabrielė
Karalienė ir Natalija Manikienė etninių turtų Vilkaviškio ir Šakių
žemėje pririnko kalnų kalnynus. Tad stabtelėkime savo žirgus prie
penkių Sudargo piliakalnių atsities kūnas, išlaisvės dvasia.
Rytiečiai mėgsta dainą
Kur daugiausia spindi ežerų ir dainuojama sutartinių,
kur labai daug poetų išauginta ir nemažai šnekučio alučio išragauta?
Visi atspės tai Aukštaitija. Tai Kernavės, Deltuvos ir Vorutos
žemės, gausiai aprašytos kronikose. Čia nubėga siauruko juostelė,
čia ėjo didysis pašto kelias iš Varšuvos į Peterburgą. Ežerų, ežerėlių,
ežeriūkšnių tūkstančiai, o kalvelių gūbrės ir šlaitų slėsnumos
nesuskaičiuojamos. Padavimais skamba Utenos ir Anykščių piliakalniai,
sakmėse tebedūkioja velniai, raganos, kaukai ir aitvarai. Kiekvienos
sodybos pakraštėlyje, prie tvenkinėlio, pūpso pirtelė, o nuo Ledakalnio,
anot prof. Č.Kudabos, atsiveria pats spalvingiausias Lietuvos gamtovaizdis.
Į Šetekšnos ir Peršokšnos atabradus suplaukia neršti lydekos, o
Labanoro dūda skamba ne tik to paties vardo girioje. Ilgastiebiai
kryžiai puošia aplinką, vakaris vis atneša tvaningas lietaus driekenas.
Tauragnas ir Dubingiai, Lakajai ir Sartai tikri ežerai gražuoliai.
Lyrinis peizažas brandino jautrias poetų sielas. Kažkuomet sėliai
ieškojo vis geresnės žemės rugiui, avižai ir miežiui, bet įsitikinta,
kad ir dobilas gerai dera. Neaplenkė Rytų Aukštaitijos marai ir
karai, stribų smurtas ir nekaltų žmonių tremtys. Šimtai medžių
gamtos paminklai didingai sklaido debesis ir vilioja keleivius
paukščius poilsio valandėlei.
Vidurio Lietuvos lygumos
Molynais parausvinta, šaltiniais prisodrinta, juodalksnynais
nuberta, vieškelėliais paraižyta toji Vidurio Lietuva, tikras duondavio
stalas. Kokį spalvingą etninį kraitį paliko šio krašto aprašytojai
ir tyrėjai Mikalojus Katkus ir Balys Buračas. Kas penktame ar septintame
kaime švaistėsi vėjo malūno sparnai, ir vandens malūnų užtvankų
ant ramių upių buvo pilna. Nestigo žemės gėrybių visiems: pavargėliui
ir kalėdotojui, partizanui ir sudegėliui. Atrodo, kad visi Joniškio,
Radviliškio, Pakruojo, Kėdainių keliai veda tai Kaunan, tai Rygon.
Tarmių spalva pati gryniausia linkuviai, šeduviai, smilgėnai,
pumpėniškiai žodžio ilgai kišenėje neužlaiko, liežuvio nepasaugo.
Dievdirbys A.Gedminas kalė akmenį, o Vinco Svirskio koplytstulpiai
unikaliausi Europos medžio drožybos šedevrai. 1863 metų sukilėliai
aštrino dalgeles, savanoriai veržėsi kovon, o gavę žemės statėsi
gryčias ir augino gausias šeimas. Daug dvarų ansamblių būta. Gi
Upytės linininkai, Gudžiūnų sūrininkai ir Grinkiškio pienininkai
išgarsino savo verslo gudrybes. Kiekviename kaime buvo dainininkė
ir pasakorius, audėja ir kalvis, muzikantas ir piršlys, rimorius
ir dailidė darbų neužmatomybė. Kaimai jaukios, tvarkingos salelės,
nuošalūs sodžiai tyrumo oazės. Surask, keleivi, barsuko olą, šerno
irštvą, pasigrožėk pilnu gandralizdžiu, ištrauk iš Šušvės šapalą,
pasiklausyk aukštaitiškos kapelijos.
Kalvotos Vilnijos peizažas
Vilnija didžio savaimingumo kraštas, pažymėtas
ryškiomis istorijos pervartomis. Jos aukštumose Lietuvos viršūnių
deivė (294). Greita Neris siurbte susiurbia šaltinėlių srautus.
Aplinkui skamba dzūkų tarmė, pasigirsta mišrūniškų šnektų, o folkloras
taip pat tarpusavyje susipynęs. Ir žudynių vietų būta, ir rezistencijos
idėjos buvo visad gyvos, ir sukilėliai kirviais pamosavo. Ilgai
saugota lietuviškumo dvasia vis dar šiame regione prašosi globos,
o nederlios žemės ne visos apsėjamos. Vilnija kasmet suskamba verbomis,
žolių meno šluotelėmis, ir Kaziuko mugėmis, kai spalvų margumynas
užburia, o švenčių dalyvius nustebina. Šioje žemėje lenkiškas žodis
glaudžiasi prie baltarusiško, o rusiškas prie ukrainietiško
tikra slavų kalbų mišrainė. Iš čia į mokslus išėjo lietuvių raštijos
pradininkas S.Rapalionis. Vilnelės, Strėvos ir Vokės upynai maitina
upių matutę, anot A.Mickevičiaus, Nerį. Senas Kretuonų kaimas slepia
akmens amžiaus palikimą. Kalbėti apie Trakus tai tarti žodį apie
Lietuvos valstybingumo galybę. Kultūros paminklų surasime kiekviename
mieste, miestelyje, kaime. Žuvusių karių kapais taip pat nusėtos
pakilumėlės. Gamtos grožybių pilna kas žingsnis vis nauji širdies
gerumo akipločiai. Stiprėja bendruomenės ir bendrijos, nenurimsta
politiniai ginčai. Bekeliaudamas gali pažinti naują gražų pasaulį
Lietuvos pietryčių pakraštėliuose.
Dvasinis dzūkų paveikslas
Rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius savo gimtąjį
kraštą pavadino Dainava. Kas važiuoja Čiurlionio keliu, tam prieš
akis atsiveria pušynų kaubrelės, ežerėlių akivarai, pasirodo kuklios
medinukės pirkios, pilnos gėlių darželių, šmėsteli smėlio laukymės,
apjuostos grybingais šilais. Tai girių karalių žemė, kaip vienoje
dainoje dainuojama. Rodos, tuojau pat suskambės pokario partizanų
dainos, pasigirs ilgesinga rauda. O kas negirdėjo garsiųjų dainininkių
Anelės Čepukienės ir pasakoriaus Petro Zalansko? Ir mūsų dabarties
dainų karalienė Veronika Dzūkijos dukraitė. Dzūkų girių kovotojai
paliko didžiulę kraujo epopėją, sugiedoję amžinatvės himną gyvybei
ir tėvų žemei. Kur Nemuno, Merkio, Ūlos vandenijos, kur Dusios ir
Metelių ežerijos vis senųjų pagonių gyvenviečių archeologinės
liekanos. Čia, žvelk, jotvingių žodžių šaknies liekana vietovardyje,
čia, žiūrėk, skardūs istorijos balsai, Merkinės, Punios ir Alytaus
heroika. Vien Margionių klojimo teatras ko vertas! Gatviniai kaimai
dar tebesaugo kraičio skrynių grožybes, kaimų pasidainavimai ir
pažmoniai taip pat dar neišnykę. Dzūkų gerumas, sakoma, iš prigimties,
o dosnumas iš pačios ne itin plačios saujos, kur bičiulių tiek
daug gyvenama ir bitės vis lanko mėlynųjų lubinų žiedynus.
Žemaičių žemės spalvos
Žemaitija savitas, uždaras pasaulis, vaizdaus
landšafto kraštas. Kalva ir slėnis, akmenynas ir ežerija padvelkia
grynais kvapais. Dulkantis vieškelis kalaviju perkerta pūdymą, ganyklą,
giraitę. Ilgesio šviesa kyla iš vandens malūnų užtvankų, apleistų
dvarų parkų. Regisi virvyčiuojančios upelės, aidi kūlgrindų gausmas,
slėpiningai žvelgia piliakalnių viršūnės. Telšių ir Varnių aukštumos
sunyksta ties Rietavu ir Kartena, netikėtai išsilygina kauburynai
ir netrukus suspindi vaiskus jūros mėlis ir švelnūs Kuršių marių
akipločiai. Plungiškių jaujų kaitrą stelbia buvusios Kelmės žemės
mokslinyčios, o Baublių ąžuolynus pakeičia Renavo dvaro alėjų ūksmė.
Dubysa ir Virvytė judrauja, o Minija apsiraminusi dairosi į Ventos
platybes. Kas žingsnis rašytojo įspausta pėda, dailininko potėpis,
muzikanto garsas, kas kilometras kitas kiemo koplytėlė ir nostalgiškas
pakelės koplytstulpis. Sodri šneka atgaivina, ryškus rūbas patraukia,
o pūslėtas delnas išdalija dovanas. Čia troba, medžiais apaugusi,
o čionai rytmečio vieversys prikelia naujai darbo dienai. Tiktai
Žemaitės žodis vis dar gyvas, o Maironio posmas daina nuaidi.
© 2003 "XXI amžius"
|