|
Mano vaikystės gimnazija
Jonas KIRLYS
Rokiškio gimnazija įsteigta 1918 m. rugsėjo 1
d. Saulės draugijos ir klebono kun. M.Jankausko rūpesčiu. Jos
pirmas direktorius K.Petruškevičius. Sąlygos buvo vargingos, bet
mokinių buvo daug (daugiausia ūkininkų vaikai). Gimnazija plėtėsi
ir augo.
1931 metais pastatyti nauji, modernūs, mūriniai
rūmai. Direktoriumi pradėjo dirbti Vilius Grytė, mokytojai: kapelionas
L.Gižinskas, S.Naginskas, A.Bliūdžiuvienė, P.Bliūdžius, J.Janulionis,
P.Simanavičius, A.Misiūnas. Toliau mokytojų daugėjo.
1933 metais gimnazija buvo pavadinta kraštiečio,
Pragiedrulių autoriaus kan. J.Tumo-Vaižganto vardu. Jis kilęs
iš Malaišių kaimo, Svėdasų valsčiaus, Rokiškio apskrities. Kai aš
joje mokiausi (1937-1941), tai buvo klasikinė, tautinė gimnazija,
kurioje mokslo lygis buvo aukštas. Mokytojai buvo tikri savo specialybės
meistrai, baigę aukštuosius pedagogikos mokslus. Jos direktorius
buvo matematikas J. Janulionis.
Lietuvių kalbą ir literatūrą 5-8 klasėms dėstė
mokytojas Juozas Tarvydas, išskirtinė asmenybė, originalas. Į klasę
ateidavo su didžiuliu storu portfeliu, pilnu knygų, ir dalyką dėstydamas
visada ta medžiaga naudodavosi (knygoje jau iš anksto pasižymėdavo
puslapį ir aiškindamas cituodavo). Sugebėjo dėstomu lietuvių kalbos
dalyku ir lietuvių bei visuotine (užsienio) literatūra taip sudominti,
kad klasė klausė kaip apmirusi, užhipnotizuota. Jis turėjo tokią
savybę, kad mokinys jo galios buvo užvaldytas ir jautėsi imlus
tik imk ir krauk į jo sielą gėrį. Pavyzdžiui, skaitydamas Homero
Iliadą, Gėtės Faustą ar Šekspyro Karalių Lyrą, veikėjus taip
gyvai atkurdavo, juos priešpriešindavo, kad klasėje ta tema išsivystydavo
mokinių diskusijos. Paskui būdavo užduodami rašto darbai, kuriuos
įvertinęs ir grąžinęs, geriausius rašinius išrinkęs, liepdavo mokiniui
prieš visą klasę perskaityti. Tą darbą aptardavo, pasisakydavo ir
kiti įvertindavo, net ginčydavosi.
Mokytojas J.Tarvydas buvo aukštos moralės, tikintis,
gilios sielos pedagogas. Rokiškio gimnazijoje tarp mokytojų jis
buvo didelis autoritetas, turėjo prikaupęs tiek žinių, kad jį net
vaikščiojančia enciklopedija kai kas vadino. Jis buvo išvertęs
Kiršeuštainerio Auklėtoja siela ir kt. J.Tarvydas bolševikų buvo
ištremtas, o grįžęs liguistai išgyveno dėl komunistų luošinamos
lietuvių kalbos ir literatūros. Akademikas Zigmas Zinkevičius turi
sukaupęs daug svarbių, vertingų prisiminimų apie jį. Pasirodo, jie
buvo draugai. J.Tarvydą jis yra gelbėjęs varge.
Jaunesnėse klasėse lietuvių kalbą dėstė puiki mokytoja
Anelė Krasnickaitė, vėliau (1940 m.) tapusi J.Tarvydo žmona. Tais
pat metais buvo bolševikų suimta, vėliau su vyru ištremta.
Iš visų išsiskyrė geografas, kraštotyrininkas mokytojas
Petras Bliūdžius, nuolat rinkęs retus granito pavyzdžius bei uolienas,
archeologines iškasenas. Tuos radinius nešė į Rokiškio kraštotyros
muziejų arba krovė savo fizikos-geografijos klasės spintoje gimnazijoje.
1941 m. birželio 14 d. su šeima buvo ištremtas ir vėliau uždarytas
į lagerį, ten ir žuvęs. Jo žmona Akvilė, irgi mokytoja, žuvo tremtyje.
Piešimo, braižybos mokė tikras teptuko ir pieštuko
meistras mokytojas Pranas Simanavičius. Muzikos mokė mokytojas Kazys
Jovaiša muzikos vadovėlių (solfedžio ir muzikos) autorius, choro,
pučiamųjų orkestro vadovas.
Tikybą dėstė kapelionas Leonardas Gižinskas, lietuvių
kalbą jau minėti J.Tarvydas, A.Krasnickaitė, vokiečių kalbą
Tifelis (repatrijavęs į Vokietiją), istoriją O.Matusevičiūtė,
V.Sabas (tremtiniai), geografiją minėtas P.Bliūdžius (žuvęs lageryje),
matematiką ir fiziką J.Janulionis, A.Misiūnas, Chomskis, gamtą
ir higieną M.Staugienė, lotynų kalbą K.Šmulkštys, piešimą ir
braižybą P.Simanavičius, N.Petrulis, prancūzų kalbą prancūzas
su žmona ir Tifelienė, darbus, fizinį lavinimą J.Žukauskas, O.Balnanosytė
(tremtinė), Vorobejus, muziką, dainavimą K.Jovaiša, karinį parengimą
kpt. Abramikas.
Tai buvo nepriklausomos Lietuvos 20-metis. Visur
lietuviška atmosfera, pakilimas, darbingumas, susitelkimas, drausmė,
dideli reikalavimai. Klasėse kabėjo kryžiai, žymių tautos veikėjų
portretai (Basanavičiaus, Kudirkos, Maironio, Vaižganto, Daukanto,
Smetonos). Elgesio pažymio sumažinimas mokiniui buvo didžiausia
gėda. Kartą per savaitę (mūsų klasėje ketvirtadienį) buvo auklėjimo
pamokos. Klasėse, koridoriuose, kieme, stadione visur tvarka ir
švara, tai nuteikdavo rimtam darbui. Gimnazistai dėvėjo uniformas:
berniukai melsvus kostiumėlius ir kepures (katiliukus), mergaitės
rudas sukneles, juodas prijuostes ir kepuraites.
Valstybinės didžiosios šventės buvo švenčiamos
iškilmingai. Visas Rokiškis žiūrėdavo, kaip išsirikiavę nuo gimnazijos
rūmų per visą miestą žygiuodavo gimnazistai, pučiamųjų orkestrui
trenkiant maršą, į mokinių bažnytėlę pamaldoms. Priešakyje eidavo
direktorius ir mokytojai. Iškilmingi minėjimai, koncertai vyko gimnazijos
salėje.
Čia buvo rengiami ir visuomenei mokami kultūriniai
renginiai vaidinimai (Hauptmano Hanėlė, Naginskienės Šviesutė
ir kiti), kuriuos režisavo mokyt. J.Tarvydas, muziką pritaikė mokyt.
K.Jovaiša.
Gimnazijoje veikė ateitininkų, skautų, aušrininkų,
tautininkų ir kitos organizacijos. Buvo literatų, istorikų, kraštotyros,
matematikų, namų ruošos, Raudonojo Kryžiaus, šachmatininkų ir kt.
būreliai. Jiems vadovavo mokytojai. Direktoriais buvo: V.Grytė (1927-1934),
M.Kviklys (1934-1936), J.Janulionis (1936-1940), E.Šalkauskas (1940-1941).
Kūrybiškai ugdžiusi deimančiukus ir diegusi Vaižganto
idėjas gimnazija per bolševikmetį nutraukė šį kilnų pedagoginį darbą.
1940 metų spalį bolševikai areštavo mokytją A.Krasnickaitę-Tarvydienę.
1941-ųjų birželį ištrėmė mokytoją P.Bliūdžių su šeima, ištrėmė mokytojus
J.Šukį, M.Kvyklį (žuvo lageryje), areštavo mokytojus A.Žmuidzinaitę,
J.Steiblytę, O.Matusevičiūtę, ištrėmė V.Sabą, O.Balnanosytę, direktorių
E.Šalkauską (taurų žmogų, didvyriškai gynusį lietuvių mokytojus
ir mokinius).
Ypač skaudi buvo 50 metų trukusi naikinanti bolševikinė
okupacija, kuri iš pagrindų sugriovė Lietuvos gimnazijos, tautos
gyvasties žadintojos, dvasią. Ėmė formuoti ateistus, materialistus,
komunistus, rusofilus, tautos budelius, enkavėdistus vieno iš
jų (Tičkaus) vardu buvo pavadinta ši mokykla. Tai šiurpus jos istorijos
laikotarpis.
Po Atgimimo vėl pradėta grąžinti šią mokyklą į
lietuvišką vagą. Grąžintas jai kun. J.Tumo-Vaižganto vardas. Tačiau
dar prireiks daug darbų ir laiko, kol užgis tos gilios žaizdos.
Juk iš šios gimnazijos išėjo A.Pajarskas-Bebras (Algimanto apygardos
štabo viršininkas, žuvęs Šimonių girioje 1949-ųjų spalį), A.Pilkauskas
(žuvo 1944 metais prie Sedos kovose su bolševikais), P.Černius-Tigras,
Laisvūnas (Algimanto apygardos Margio rinktinės kovotojas, žuvęs
1951 metų lapkritį), partizanas B.Narbutas, žuvęs 1950 metais, P.Gudas
žuvęs partizanų vadas, Kalpokas partizanas, trys žuvę partizanai
broliai Bulovai, partizanai J.Kaunietis ir A.Šnioka, K.Miliūnas
žuvęs 1941 metais sukilėlis, politiniai kaliniai J.Kirlys, kun.
K.Vaičionis, karininkas J.Motiejūnas, A.Kirlys, J.Pakštaitė (žuvusi
tremtyje), E.Narbutaitė, J.Diržys, P.Stauskas, J.Šilinys (žuvęs
lageryje), V.Styra, B.Jurkštas, tremtiniai J.Deksnys, I.Milaknytė,
A.Gaigalas, L.Šadeikaitė, J.Ščiuka ir kiti. Kitų niekas jau neatras
jie Sibire žuvo nežinomi.
Šiandieniniai Rokiškio kan. J.Tumo-Vaižganto gimnazijos
gimnazistai įpareigoti stotis į jų vietą, būti jų vertais patriotais.
© 2003 "XXI amžius"
|