Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
   ir pasaulis
Laikas ir žmones
Kultūra
Gimtas kraštas
Mums rašo
Atmintis
Požiūris
Likimai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Peršautas beržas

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Laisvės kovotojas Petras Jurkšaitis-Beržas 1944 metais

Paminklas Lekėčiuose žuvusiems Tauro apygardos Žalgirio rinktinės kovotojams, kuriame granite iškaltos Julijono Būtėno-Strėvės ir Petro Jurkšaičio-Beržo pavardės

Kiekvieną pavasarį atvykęs tėviškėn skubu į Rūdšilį prie peršauto beržo. Paglostau senuko surambėjusį kamieną, su jauduliu nužvelgiu dar vis tebepūliuojančią žaizdą, o paskui, kaip didelis nusikaltėlis, ilgai klaidžioju žvėrių pramintais takais ir vaikystės dienomis išvaikščiotais girios keliukais.

Buvo 1944 metų pavasaris. Naktimis iš šeštadienio į sekmadienį jau atskrisdavo sovietų lėktuvai, kurių kaimo vyrai savotiškai laukdavo. Susirenka, būdavo, pas Igną Ruzgą, kortuoja, geria naminukę ir laukia. Pasigirdus lėktuvų burzgimui, kuris sparčiai artėdavo, kartu didėdavo ir vyrų jaudulys. Baigdavosi išgėrimai, niekas nekilnodavo kortų kaladės. Atskridę lakūnai tai vienoje, tai kitoje vietoje „pakabindavo“ ryškiai šviečiančias „lempas“, pažerdavo vokiškų lapelių su į nelaisvę patekusių Vermachto karininkų nuotraukomis, dar kiek pasisukinėję ir, numetę vieną kitą bombą, vėl sukdavo į rytus. Taip truko ištisą 1944 metų žiemą ir pavasarį. Ir nebuvo tokio šeštadienio nakties, kad tie rusų lėktuvai neatskristų. Nutolus monotoniškam lėktuvų motorų burzgimui, vyrai, užsimaukšlinę kepures, skirstydavosi.

„Ir ko jie čia skraido?“ – žingsniuodamas namo ne vienas pagalvodavo. Šiandien tai paaiškinti nesudėtinga. Dar 1943 metų vasarą Lekėčių apylinkėse buvo nuleistas sovietinis desantas. Vienas parašiutininkas nutūpė ant mūsų kaimyno Račiukaičių Jonuko stubos stogo, kitas nusileido Paryžinėje tarp medžių ir susižeidė. Šį, negalėjusį vaikščioti desantininką, kurį laiką globojo piemenys, atnešdami valgyti ir apklotą. Eidami į Paryžinę uogauti, dar vieną parašiutą aptikome paslėptą kaimyno rugiuose. Išmetus desantą, kitą dieną mūsų namus aplankė du uniformuoti rusų kareiviai ir teiravosi, kur čia esanti Jančių giria? O ji čia pat, gal už dviejų kilometrų. Pasirodo, jog ten buvusi rusų desantininkų susitelkimo vieta. Vėliau parašiutininkai įsikūrė prie Novaraisčio ir veikė su vietos komunistais. Nepaliko ramybėje desantininkai ir kaime pas girininką Povilaitį (Martynuką) ramiai dirbusių karo belaisvių, kurie į raudonuosius partizanus ėjo nenoriai.

Tai tokia atmintina buvo 1943-iųjų vasara ir 1944-ųjų pavasaris.

Nepaisant įtampos ir jaudulio, kaimo žmonės gyveno įprastą gyvenimą. Gegužę vakarais rinkdavosi į „mojavą“, o ir Lekėčių medinukėje bažnytėlėje kiekvieną vakarą vykdavo gegužinės pamaldos, kurios baigdavosi giesme „Iš dangaus duota naujoji Ieva“. Kaime, pasibaigus „mojavai“, tai vienur, tai kitur pasigirsdavo ir sodri vyrų daina „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“.

Dainavo šią dainą tarpgirių zanavykai, dainavo panemuniškiai, nes ir šios dainos autorius zanavykas nuo Nemuno šlaitų iš Plokščių – Eugenijus Gruodis-Pranas Gudaitis. Pamėgtąją zanavykų dainą dainavo ir nedidučio Šlekynės (Poškos) tarpgirio kaimelio broliai Vincas ir Petras Jurkšaičiai, kurie 1944 metais tapo plechavičiukais. Apie vieną šių dainorėlių Petrą ir norėčiau šį tą papasakoti.

Gimė Petras Jurkšaitis 1922 m. spalio 22 d. Šlekynėje (Kuro kaimo dalis, Lekėčių vls.). 1933 metais, tėvui mirus, Petrui dar ir vienuolikos metų nebuvo. Šeimoje jis buvo jauniausias ir darbščiausias, todėl ir mylimiausias mamos vaikas. Aukštas (apie 180 cm), gražiai nuaugęs Petras buvo nepakeičiamas kaimo dainininkas ir Lekėčių Šv.Kazimiero bažnyčios choristas.

Nuo vaikystės Petras buvo taikus, su visais gerai sugyveno, turėjo daug draugų, bet 1941 m. birželio 14-15 d. lietuvių trėmimas į Sibirą jį be galo sukrėtė. Tuomet į nežinią buvo ištremta ir Petro pradžios mokyklos mylima mokytoja, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pusseserė Ona Kaušaitė-Tamulaitienė, vieno patriotiškiausiai apylinkėje nusiteikusio buvusio savanorio Bernardo Tamulaičio žmona su dviem mažamečiais vaikais (aštuonmečiu Jurgiu ir vienuolikmete Julija). Kaip daugelį Lietuvos sūnų, taip ir Petrą šis žmonių trėmimas į Sibirą atvedė į gen. ltn. Povilo Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos vietinę rinktinę.

P.Jurkšaitis, 1944 metais Seredžiaus bažnyčioje davęs priesaiką ginti Lietuvą nuo bolševikų, liko jai ištikimas iki paskutinio atodūsio.

1944 m. gegužės 12 d. po nesėkmingų kautynių prie Turgelių su lenkų Armija krajova Petras, pajutęs vokiečių dvilypumą, gegužės 15 dieną paliko dalinį ir, pėsčiomis įveikęs 160 kilometrų, grįžo į gimtinę. Bet tėviškėje ramybės neturėjo. Raudonieji rusų partizanai, vadovaujami Bieliausko, sužinoję apie Petro grįžimą, nutarė jį likviduoti. Ir, anot šviesaus atminimo Petro brolio Vinco, jų namuose užvirė pragaras. Gaudydami Petrą raudonieji mušdavo motiną ir seserį iki nualpimo. Bet šios mušimą atlaikė, o sūnaus ir brolio neišdavė. Dar iš piemenavimo laikų gerai žinodamas girių keliukus, Petras išvengdavo bet kokio susidūrimo su Novaraistyje įsikūrusia Bieliausko gauja. Ir taip vieną 1944-ųjų gegužės pabaigos popietę mums, Kalvose iš rūsių semiant bulves, Rūdšilyje pasirodė ginkluotas plechavičiukų uniforma vilkintis Petras. Iki tol Petrą matydavau tik bažnyčioje arba miestelyje, išlakų, aukštą, nuolat apsuptą draugų. O štai dabar jis – prie mūsų namų Rūdšilio kalvose. Apstojome Petrą iš visų pusių. O jis mums, vaikams, net prancūzišką karabiną leido paliesti. Sužavėtas tokiu Petro paprastumu ir draugiškumu, įsidrąsinęs sakau:

- Petrai, duok man iššauti.

- Negaliu, - atsakė Petras, - tik penkis šovinius teturiu.

- Penki ar keturi, tai jokio skirtumo, - kažkas iš suaugusiųjų palaikė mane.

Ir Petras nusileido.

- Tik žiūrėk, pro šalį neprašauk.

Tada Petras, atskaičiavęs 25 žingsnius nuo vieno Kalvose augančio beržo, tarė:

- Taikinys – šis beržas.

Susikaupiau, nusitaikiau: per Rūdišilį nugriaudėjo, nuaidėjo šūvis. Nutilo pavasarinė paukščių giesmė, liovėsi kukavusi gegutė, o ausyse aidėjo įkyrus spengesys…

Priėjome prie beržo. Nieko nesimato.

- Tai tau ir šaulys, tik šoviniams gadinti, - kažkas leptelėjo.

- O kas čia? – parodė Petras kitoje pusėje atsiknojusią beržo tošį. – Šaunuolis! Tikras šaulys, - pagyrė Petras.

Dar kiek pašnekėjęs, P.Jurkšaitis nuėjo per girią. Ir, ko gero, daugiau aš jo nemačiau. O įsitraukęs į aktyvią rezistencinę kovą prieš raudonuosius okupantus Petras pasirinko Beržo slapyvardį.

Praėjo bemaž šeši dešimtmečiai. Ir kiekvieną pavasarį, atvykęs tėviškėn, einu prie peršauto beržo. O jis dar vis tebeverkia…

Ir P.Jurkšaičio-Beržo partizaninė kova buvo nelengva. Šešios žiemos, pragyventos žeminėse, jo optimizmo nepalaužė. Pažinojusieji Petrą prisimena jį kaip tvarkingą, drausmingą, blaivų, drąsų, visuomet pasitempusį karį. O kad 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą buvo ištremti Petro šeimos artimieji, jam jau nieko daugiau neliko, kaip kovoti iki pergalės. Nuo eilinio kario per šešerius kovos metus P.Jurkšaitis išaugo iki viršilos (įsakymas Nr.30, 1950 m.pasirašytas Tauro apygardos vado adjutanto Kiečio). Rezistencinėje kovoje Petras ėjo įvairias pareigas, o nuo 1947 metų jis jau būrio bei tėvonijos vadas, rezistencijos užsieniui įgaliotinio Juozo Lukšos-Skirmanto patikėtinis.

1950 metais P.Jurkšaitis kartu su Juozu Širviu ir partizanų ryšininku Juozu Viržaičiu ties Šunkariais (Jankų vls.) parengė slėptuvę iš Vakarų atskrendantiems desantininkams, tarp kurių buvo ir žinomas žurnalistas Julijonas Būtėnas.

1951 m. balandžio 18 d. rytą J.Būtėnas kartu su Jonu Kukausku parašiutais nusileido Kazlų Rūdos girios pakraštyje. Nusileidimas nebuvo sėkmingas – nuleidžiamo konteinerio parašiutas apgaubė pagirio pušaitę ir pakibo ore. Kol vyrai jį išpainiojo, pradėjo aušti. Desantininkams nedelsiant reikėjo susirasti Šunkarių kaime gyvenantį ir jų laukiantį ryšininką J.Viržaitį. Visoje Kazlų Rūdos girioje siautėjant enkavėdistams, vyrai brovėsi į priekį. Suradę Šunkariuose ryšininką, parašiutininkai buvo apgyvendinti jiems parengtoje slėptuvėje. Ryšininkas J.Viržaitis suvedė desantininkus su laisvės kovotoju P. Jurkšaičiu-Beržu. Buvo pradėtas megzti ryšys ir su J.Lukša-Daumantu, bet, siaučiant baudėjams, tai padaryti nebuvo lengva. Po kurio laiko P.Jurkšaitis savo globojamus parašiutininkus iš Šunkarių gyventi pervedė į saugesnę vietą Rūdšilyje prie Linmarko, ties Lekėčiais, beveik už kilometro nuo 1944 metais peršauto beržo. Bet 1951 m. gegužės 21 d. čia įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Tą rytą pavasariniam gyvenimui besiskleidžiančioje gamtoje slėptuvė buvo apsupta, ir nuo niekšiškos okupantų rankos žuvo zanavykas P.Jurkšaitis ir aukštaitis J.Būtėnas. Pravirko Rūdšilio pušys, o į žemę sunkėsi aukštaičio ir sūduvio kraujas, dar kartą sujungdamas Lietuvos partizanus kovai su nuožmiausiu priešu – bolševikiniu okupantu.

Tai jau legenda. Legenda tapo ir dvi Beržo ir Strėvės žuvimo versijos.

Laisvės kovotojo P.Jurkšaičio-Beržo ir žurnalisto J.Būtėno-Strėvės pirmoji žuvimo versija susijusi su 1951 m. gegužės 20 d. į KGB nagus patekusio Petro Vengraičio-Žilvičio išdavyste. KGB dokumentuose rašoma: „Petras Vengraitis-Žilvitis paimtas gyvas per sekančias keturias dienas parodė aštuonis bunkerius (…). Pirmiausia gegužės 21 d. 11 val. 40 min. buvo apsuptas Rūdšilio miške Beržo bunkeris. Žilvičio nurodymu, leitenanto Tarnovskio vadovaujami du batalionai apsupo jį žiedu. Tuojau pat atsidarė bunkerio anga ir iššokęs vienas partizanas atidengė ugnį į kareivius. Atsakomąja leitenantų Tarnovskio ir Audiejaus automatų ugnimi Beržas buvo nukautas už trijų metrų nuo bunkerio. Antrasis bandė iššokti, bet buvo pašautas eilinio Černiakovo ir įkrito atgal bunkerį. Tai buvo žurnalistas – parašiutininkas Julijonas Būtėnas“.

Tame pačiame KGB generolo majoro Ivano Pankino raporte rašoma: „1951 m. gegužės 21 d. iš paimto gyvo Žilvičio sužinojusi grupė, vadovaujama leitenanto Žaliazneko, Poškos (Šlekynės) kaime surado svarbius Tauro apygardos štabo dokumentus: archyvinę medžiagą, įvairius susirašinėjimo dokumentus ir kito turto“.

Buvęs laisvės kovotojas P.Vengraitis tapo KGB parankiniu ir kurį laiką kartu su sovietiniais agentais smogikais dar vaikščiojo po Kazlų Rūdos girias. Kai buvusio partizano turimos žinios išseko ir daugiau jis jau nieko negalėjo pasakyti okupantų represinėms struktūroms, tai 1951 m. spalio 9 d. P.Vengraitis buvo suimtas, o 1952 m. vasario 21 d. nuteistas sušaudyti. Malonės prašymas atmestas, ir nuosprendis įvykdytas 1952 m. birželio 20 d. Vilniuje.

Yra ir kita Beržo bei Strėvės žuvimo versija. Tiesa, ji teorinė, bet verta dėmesio. Todėl šiame rašinyje ją ir pateikiame. Laisvės kovoje su bolševizmu lietuvių tauta neturėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus, kuris nuo pirmųjų dienų būtų paskelbęs kovą girtuoklystei. Neturint tokios asmenybės, laisvės kovos sąjūdyje pragaištingą vaidmenį vaidino kai kurių kovotojų, ne tik eilinių kovotojų, bet ir žemesnio rango vadų, girtuoklystė. Sklaidydami Tauro apygardos dokumentus, matome, jog su šia yda kovojo Tauro apygardos vadai Antanas Baltūsis-Žvejys, Aleksandras Grybinas-Faustas. Tik ši kova jau buvo pavėluota, o ir kai kurie laisvės kovotojai, įpratę girtuokliauti, nepaisydami vadų nurodymų bei perspėjimų, toliau ėjo pragaištingu keliu. Tauro apygardos vadas A.Grybinas-Faustas 1949 m. rugpjūčio 5 d. įsakyme Nr.17 rašo: „Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininką Demoną už sąmoningą neįvertinimą ir neprisidėjimą prie LLKS Tarybos pastangų kovoje prieš alkoholio vartojimą kovotojų tarpe, už besaikį girtuokliavimą, sukeliant pasipiktinimą įsipareigojusių nevartoti alkoholį kovotojų tarpe, ir parodytą blogą pavyzdį kitiems atleidžiu iš einamų pareigų ir įspėju susitvarkyti, nes ateityje bausiu visu griežtumu“.

Blėstant laisvės kovos sąjūdžiui ir 1951 m. vasario 2 d. žuvus Tauro apygardos vadui Viktorui Vitkauskui-Karijotui, jau balandį apygardai pradėjo vadovauti buvęs Šakių „Žiburio“ gimnazijos gimnazistas ir dėl girtavimo ne kartą perspėtas laisvės kovotojas Juozas Jankauskas-Demonas. Kai Demonas tapo Tauro apygardos vadu, Kazlų Rūdos girioje nusileido desantas iš Vakarų - žurnalistas J.Būtėnas ir J.Kukauskas. Kai P.Jurkšaitis-Beržas desantininkus apgyvendino Rūdšilio slėptuvėje prie Linmarko, susitikti su iš Vakarų atvykusiais kovotojais panoro naujasis Tauro apygardos vadas J.Jankauskas-Demonas ir jį lydintis 1950 m. spalio 3 d. kartu su J.Lukša nusileidęs desantininkas radistas Klemensas Širvys-Sakalas. Penki vyrai susitiko Rūdšilyje vadovybės posėdžiams skirtoje slėptuvėje (griuvėsiai išlikę) ir aptarė esamą padėtį. J.Būtėnas apžvelgė užsienio reikalus, bet dėl tolesnės rezistencinės kovos nieko konkretaus pasakyti negalėjo. Tuomet P.Jurkšaitis-Beržas paklausė: „Tai ko jūs čia atskridote?“

Ir į šį klausimą J.Būtėnas konkrečiai neatsakė. Šiek tiek suirzęs Petras paliko linmarką ir išėjo ieškoti J.Lukšos-Daumanto. Slėptuvėje likę desantininkai su Tauro apygardos vadu J.Jankausku-Demonu ir K.Širviu-Sakalu toliau politikavo. Visa tai vaizdžiai aprašė J.Kukauskas savo prisiminimuose: „Mūsų gi laukė slėpiningas ir nemalonus nuotykis. Vieną vakarą, išėjęs iš bunkerio pasivaikščioti, apygardos vadas Demonas dingo. Išėjo beginklis, basas ir dingo. Mūsų paieškos baigėsi be rezultatų. Sunerimę laukėme iki pusryčių, jis nepasirodė. Jau ketinome palikti bunkerį, ieškoti vietos kitur, tačiau vakare Demonas atsirado. Pasakojo, jog išėjęs iš bunkerio pastebėjo kažkokį žmogų, slampinėjantį apie bunkerį. Norėdamas sumėtyti pėdas, jis pasišalinęs iš čia ir nuėjęs pas Beržo ryšininkę, kur ir praleidęs dieną. Nežinau kaip kitiems, bet man jo pasišalinimas atrodė nelabai įtikėtinas. Jis pats buvo labai suirzęs, prieš mus nejaukiai jautėsi. Gal dėl to kitos dienos vakare jis nutarė grįžti į savo gyvenamąjį rajoną, kiek prisimenu, kažkur prie Šakių.

Su juo turėjo išeiti ir Sakalas-Širvys. Vietoj Sakalo pasisiūliau eiti aš. Čia mes abu su Julium buvome svetimoje terpėje. Apylinkėse jokių pažįstamų, jokių ryšių. Kiekgi šitaip lindėsime? Vyliausi pasiekti Leipalingio, Merkinės, Druskininkų apylinkes, kur gyveno mano giminės. Gal pavyktų susirasti ką nors iš draugų, su kuriais kartu vykdėme rezistencines kovas prieš lenkus, bolševikus ir nacistus. Pagaliau vargu ar tikslinga buvo mums su Juliumi likti kartu. Reikėjo skirtis, kad, vienam žuvus, kitas liktų bent ryšiui su užsieniu ir Daumantu palaikyti. Tačiau Demonas mano pasiūlymą atmetė ir išėjo su Sakalu-Širviu.

Mes laukėme grįžtančio Beržo. Padėties netikrumas, nežinia vis didino įtampą“ (Laisvės kovų archyvas“. Nr.3.K.1992,p.31).

Šios J.Kukausko prisiminimo eilutės verčia susimąstyti, o kurgi ištisą parą buvo basas ir beginklis Tauro apygardos vadas? Savo kolegoms jis aiškino, jog dienojęs pas Beržo ryšininkę. Po daugelio metų Beržo ryšininkė Ona Jonaitytė-Ramunė, gyvenanti Lekėčiuose, paklausta apie J.Jankausko dienojimą jos namuose, atsakė:„Man būtų buvusi didelė garbė, jeigu mano namuose būtų apsilankęs Tauro apygardos vadas“. Vadinasi, Demonas savo kolegoms melavo. Tai kur tą parą praleido Tauro apygardos vadas J.Jankauskas? O gal jau ir tuomet jis buvo dviejų ponų tarnas? Nejaugi girtuoklystė jau 1951 metais Tauro apygardos vadą J.Jankauską-Demoną buvo atvedusi į sovietinio agento ir išdaviko kelią? O gal ir 1951 m. gegužės 21-osios Rūdšilio tragedija susijusi su Tauro apygardos vado paslaptingu dingimu? Šią abejonę bei įtarimą sustiprina ir tolesni Demono veiksmai. 1952 m. birželio 7 d. Tauro apygardos vadas J.Jankauskas-Demonas, gyvas patekęs į MGB rankas ir pavaišintas gruzinišku konjaku, sutinka tapti agentu ir gauna Berželio slapyvardį. Naujai „iškeptas“ agentas kartu su sovietiniais smogikais slankioja po Kazlų Rūdos girias, nurodinėja partizanų rėmėjų ir ryšininkų susitikimų vietas, o 1952 m. lapkričio 3 d. aktyviai dalyvauja Dariaus ir Girėno tėvonijos vado Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos (neseniai, atkurtos nepriklausomybės metais, išleistos knygos „Šitą paimkite gyvą“ autoriaus) suėmime ir laisvės kovotojų K.Rusecko-Dolerio bei L.Lokoševičiaus sunaikinime.

Kaip Herkaus Manto sukilimo laikais kryžiuočiai elgėsi su prūsais išdavikais, taip ir bolševikai elgėsi su lietuviais išdavikais: jais naudojosi, daug ką žadėjo, o kai jautė, jog iš jų jau išgautos reikiamos žinios - naikino. Tokio likimo susilaukė ir J.Jankauskas, tapęs agentu Berželiu. 1953 m. kovo 14 d. J.Jankauskas suimamas, o 1954 m. liepos 27 d. nuteisiamas sušaudyti be teisės paduoti kasacinį skundą. Nuosprendis įvykdytas 1955 m. sausio 26 d. Butyrkų kalėjime. Ir buvęs Šakių „Žiburio“ gimnazijos gimnazistas J.Jankauskas, daugelį metų garbingai kovojęs su krašto okupantais ir net pelnęs partizaninius apdovanojimus, per „velnio lašelius“ sulaužęs duotą priesaiką, tapo išdaviku, o KGB už jiems suteiktas „paslaugas“ pasmerkė mirčiai – sušaudyti.

Peršautas Rūdšilio beržas…

Ir laisvės kovotojas P.Jurkšaitis-Beržas, garbingai žuvęs nelygioje kovoje su okupantais, ir pagaliau Berželis – buvęs paskutinysis Tauro apygardos vadas J.Jankauskas-Demonas, tapęs sovietiniu smogiku bei išdaviku, abu kartu vaikščiojo pro tą patį dar 1944 metais peršautą Rūdšilio beržą su savo skausmu, viltimi ir pažymėta išdavyste, kuri su kiekvienu atodūsiu kasdien vis labiau tampa legendine praeitimi.

Kad ir kokia žiauri būtų ši peršauto beržo, laisvės kovotojo Beržo, ir KGB agento Berželio, legenda, bet ji yra . Tegul nenueina ji į užmarštį, bet gyvuoja mumyse, primindama jaunajai kartai, kaip galima tapti didvyriu ir kaip lengva per pomėgį išgėrinėti pasukti išdaviko keliu…

Ši legenda – tai ir mūsų tautos XX amžiaus rezistencinė kova – Herkaus Manto pasipriešinimo okupantams tęsinys.

Šakių rajonas

© 2003 "XXI amžius"