Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė
   ir pasaulis
Laikas ir žmones
Kultūra
Gimtas kraštas
Mums rašo
Atmintis
Požiūris
Likimai
Istorijos vingiai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Atidavė gyvybę Bažnyčios taikdariškoje misijoje

Mindaugas BUIKA

Gruodžio 31 dieną Bužumbūroje prie nušauto Šventojo Sosto apaštalinio nuncijaus Burundyje arkivyskupo Maiklo Kortnio palaikų gedi prezidentas Domisjenas Ndaizejė ir apaštalinis nuncijus Ugandoje arkivyskupas Kristofas Pjeras

Arkivyskupas Maiklas Kortnis

Arkivyskupas Maiklas Kortnis su popiežiumi Jonu Pauliumi II (dešinėje)

Burundžio prezidentas Domisjenas Ndaizejė atiduoda pagarbą nužudytajam nuncijui

Gruodžio 31 dieną Bužumbūroje vienuolės meldžiasi prie nušauto Šventojo Sosto apaštalinio nuncijaus Burundyje arkivyskupo Maiklo Kortnio palaikų

Burundžio vyskupų konferencijos pirmininkas Žitegos arkivyskupas Simonas Ntamvana, kuriam FNL sukilėliai buvo nurodę per 30 dienų palikti šalį dėl jiems mestų kaltinimų nužudžius nuncijų

Gedulas Vatikano diplomatinėje tarnyboje

Sukrėsta tarptautinė katalikų bendruomenė vis dar svarsto beprecedentį įvykį: tragišką Popiežiaus nuncijaus žūtį Burundyje 2003 metų pabaigoje. Gruodžio 29 dieną netoli šios Afrikos šalies sostinės Bužumbūros iš pasalų buvo nušautas airių kilmės arkivyskupas Maiklas Kortnis, kai jis keliavo savo diplomatiniu automobiliu. Ši žiauri žmogžudystė dar vienu būdu ženklina smurtingą XXI amžiaus pradžią. Štai praėjusiame XX amžiuje buvo daugybė konfliktų, totalitarine ateistine ideologija grindžiamų perversmų, įvyko du siaubingi pasauliniai karai, tačiau nebuvo nužudytas nė vienas Šventojo Sosto ambasadorius. Vatikano diplomatinė tarnyba yra seniausia pasaulyje – siekia IV amžių ir labiausiai gerbiama. Pagal 1961 m. balandžio 18 d. paskelbtą Vienos diplomatinę konvenciją, Šventojo Sosto ambasadoriai, žinomi taip pat kaip apaštaliniai nuncijai (tai yra Popiežiaus atstovai ne tik konkrečioje valstybėje, bet ir vietinėje Bažnyčioje), automatiškai užima ir viso toje šalyje paskirto diplomatinio korpuso dekano postą.

1945 metais Airijoje gimęs, 1968-aisiais kunigystės šventimus gavęs ir nuo 1980 metų Vatikano diplomatinėje tarnyboje dirbęs arkivyskupas M.Kortnis buvo gerai žinomas ir Europos politinėse struktūrose. 1995 metais popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas Šventojo Sosto atstovu Europos Sąjungoje, jis dėjo pastangas ir pasiekė, kad šioje europinėje institucijoje Vatikanas įgytų nuolatinio stebėtojo statusą. Strasbūre – šiame Prancūzijos mieste įsikūrusi Europos Taryba – dirbantys diplomatai prisiminė ir geru žodžiu minėjo ne tik arkivyskupo M.Kortnio diplomatinį profesionalumą, entuziastingą Europos vienijimo proceso palaikymą, bet ir pavyzdingą kunigišką gyvenimą. Jis didelį dėmesį skyrė ne tik Popiežiaus paskirtai misijai, bet ir sielovadiniam darbui: kiekvieną sekmadienį aukojo šv. Mišias Strasbūro parapijų bažnyčiose, sakė homilijas.

Neramumų kupina Burundžio istorija

Arkivyskupo M.Kortnio paskyrimas dirbti nuncijumi Burundyje 2000 metų rudenį buvo viena sunkiausių ir atsakingiausių misijų Šventojo Sosto diplomatui neramiojoje Afrikoje. Visa pastarųjų dešimtmečių Burundžio, kaip ir kaimyninės Ruandos, socialinio ir politinio gyvenimo eiga yra apspręsta nepertraukiamos hutų (85 proc. šalies gyventojų) ir tutsių (15 proc.) etninių grupių tarpusavio kovos. (Šį Afrikos regioną nuo XIX a. antrosios pusės valdė Vokietija, o po Pirmojo pasaulinio karo, kurį pralaimėję vokiečiai neteko visų savo kolonijų Afrikoje, pagal Tautų Sąjungos mandatą administravo Belgija. 1961 metais buvo paskelbta Burundžio nepriklausomybė.) Vietinė Katalikų Bažnyčia (Burundis, iš kurio šešių milijonų gyventojų 65 proc. yra katalikai, laikoma viena krikščioniškiausių Afrikos valstybių) kiek įmanydama skatina taikos ir susitaikymo procesą, patirdama nuostolius dėl personalo netekties kariniuose susidūrimuose tarp tutsių vadovaujamos vyriausybinės kariuomenės ir kitų sukilėlių grupuočių.

Praėjusio dešimtmečio pradžioje prasidėjusią realią šalies demokratijos eigą sudrumstė 1993 metų rudenį įvykdytas kariškių pučas, kurio metu buvo nužudytas prieš kelis mėnesius išrinktas pirmasis hutų kilmės Burundžio prezidentas Milkeras Ndadajė. Per vėlesnio laikotarpio politiškai ir etniškai motyvuoto smurto apraiškas žuvo daugiau kaip 300 tūkstančių burundiečių, pirmiausia civilių gyventojų. Kiti keli šimtai tūkstančių tapo pabėgėliais pasitraukę į atokius šalies regionus arba kaimynines šalis. 2001 metais Tanzanijos, Pietų Afrikos ir kitų kontinento šalių vyriausybių pastangomis taikos procesas Burundyje buvo atnaujintas, sudaryta laikinoji vyriausybė su hutų kilmės prezidentu Domisjenu Ndaizejė, kuri per kelerius metus turi parengti sąlygas demokratiniams rinkimams.

Naujas žingsnis taikos linkme buvo padarytas 2002 metų gruodį, kai Burundžio vyriausybė sudarė paliaubas su pagrindinėmis hutų sukilėlių grupėmis. Ypač svarbiu laikomas Burundžio vyriausybės taikos susitarimas su pagrindine opozicine grupuote – Demokratijos gynimo pajėgomis (FDD), kurios vadovai gavo postus šalies vadovybėje. Kita vertus, daugelis žmogaus teisių organizacijų, pavyzdžiui, prieš kelias savaites išsamią ataskaitą apie karo nusikaltimus Burundyje pateikusi Niujorke įsikūrusi „Human Rights Watch“ kritikuoja tuos taikos susitarimus, nes jų išankstinės sąlygos yra imunitetas prieš galimą patraukimą atsakomybėn už žudynes ir kitą prievartą. Taika turi remtis teisingumu, o atsakomybės už padarytus nusikaltimus išvengimas atveria duris naujiems piktnaudžiavimams, sakoma „Human Rights Watch“ pareiškime. Už prievartos aktus prieš civilius gyventojus yra kaltinami ne tik sukilėliai, bet ir tutsių kontroliuojama vyriausybinė kariuomenė.

Net ir tokiomis nebaudžiamumo sąlygomis seniausia – prieš tris dešimtmečius hutų pabėgėlių stovyklose Tanzanijoje įkurta – ir radikaliausia sukilėlių grupė – Nacionalinio išsivadavimo pajėgos (FNL) atsisakė dalyvauti susitaikymo procese. Kaip manoma, ši grupė ir yra atsakinga už apaštalinio nuncijaus arkivyskupo M.Kortnio žūtį, nors jos atstovai tai neigia. Lapkričio viduryje Burundžio kaimyninių šalių vadovai FNL davė tris mėnesius apsigalvoti ir sėsti prie derybų stalo, tačiau sukilėliai šį ultimatumą iki šiol buvo atmetę ir tęsė išpuolius prieš vyriausybinius objektus sostinėje Bužumbūroje ir jos apylinkėse.

Sunki ir atsakinga nuncijaus misija

Tragiška padėtis Burundyje lemtingai lydėjo arkivyskupą M.Kortnį visus trejus jo tarnystės šioje šalyje metus. 2000 metų gruodį belgų „Sabena“ oro linijos lėktuvas, kuriuo nuncijus atvyko vykdyti savo sunkią misiją, buvo pasitiktas automatinių ginklų kulkomis. Per lėktuvo apšaudymą arkivyskupas nebuvo kliudytas, tačiau pilotas ir vienas keleivis buvo lengvai sužeisti. „Burundiečiai mane pasitiko karščiau nei buvo laukta“, - tuomet pajuokavo Šventojo Sosto diplomatas. 2001 metų lapkritį jam teko vadovauti sukilėlių nužudyto Pasaulio sveikatos organizacijos atstovo Burundyje Kasio Manlano laidotuvėms.

2002 metų gegužę apaštalinio nuncijaus, kaip ir visos Burundžio Katalikų Bažnyčios, laukė naujas išbandymas: hutų sukilėliai pagrobė Rojižio vyskupą Žozefą Nduhirubusą. FDD kovotojai gegužės 18 dieną miške sustabdė vyskupo automobilį, nušovė du ganytoją saugojusius policininkus ir jį kartu su vairuotoju pagrobė, iškėlę viešai neįvardytas sąlygas dėl paleidimo. Arkivyskupas M.Kortnis asmeniškai vedė derybas su sukilėliais ir su Burundžio vyriausybe, kviesdamas susilaikyti nuo karinių veiksmų, kurie galėtų duoti akstiną nužudyti Rojizio vyskupą. Derybos buvo sėkmingos ir po šešių nelaisvės dienų nesužeistas vyskupas Ž.Nduhirubusa sukilėlių buvo perduotas apaštaliniam nuncijui.

Pastaraisiais mėnesiais arkivyskupas M.Kortnis dar atkakliau kvietė kovojančias puses Burundyje sėsti prie derybų stalo. Kalėdų šv. Mišių pamoksle, kurį nuncijus Siono kalno bažnyčioje Bužumbūroje pasakė burundiečių nacionaline kalba, jis ragino įsitraukti į taikos procesą tas jėgas (turėdamas galvoje būtent FNL grupę), kurios iki šiol veda kovą su vyriausybe. Gruodžio 29 dieną nužudyto arkivyskupo M.Kortnio parengtame pamoksle Pasaulinei taikos dienai, sausio 1-ajai, paminėti (šio pamokslo tekstą žiniasklaida gavo jau po nuncijaus žūties) primenamas popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas, kad „taika yra pagrindinė žmogaus teisė ir pareiga“ ir kad visos konflikto pusės, „savanoriškai įsijungiančios į taikos derybas, turi būti su pagarba priimtos“. Įdomu pastebėti, jog, praėjus kelioms dienoms po nužudyto arkivyskupo M.Kortnio laidotuvių, radikalioji FNL sukilėlių grupė pagaliau pranešė, kad yra pasirengusi pradėti derybas su prezidento D.Ndaizejos vyriausybe. Taigi savo gyvybę už Burundžio žmonių susitaikymą paaukojusio Bažnyčios hierarcho pastangos davė vaisius.

Burundžio vyskupai kviečia sukilėlius sąžinės sąskaitai

Paskutinę 2003 metų dieną, gruodžio 31-ąją, į Bužumbūros Švč. M.Marijos, Pasaulio Karalienės, katedrą susirinkę Burundžio katalikų atstovai kartu su Bažnyčios hierarchais ir valstybės vadovais dar kartą atidavė pagarbą nužudytam Šventojo Sosto diplomatui, išaukštindami jo pastangas grąžinti taiką į šią Afrikos šalį, jau dešimtmetį kenčiančią dėl smurtingų pilietinių kovų. Gedulingoms pamaldoms vadovavęs apaštalinis nuncijus kaimyninėje Ugandos valstybėje arkivyskupas Kristofas Pjeras perskaitė popiežiaus Jono Pauliaus II užuojautos telegramą, kurioje jis reiškė savo artumą Burundžio vyskupams ir visiems šalies tikintiesiems šį išbandymo metą. Prašydamas Viešpatį priimti velionį arkivyskupą M.Kortnį į savo Amžinąją Karalystę, Šventasis Tėvas pakvietė visus burundiečius „pasiryžti sekti Kristumi, atmetant prievartą, kuri yra kelias be ateities, ir kurti pastovią taiką, kuri būtų grindžiama teisingumu, pagarba kitiems ir saugumu visiems“.

Kreipdamasis į susirinkusiuosius Burundžio prezidentas D.Ndaizejė, kuris anksčiau pačiais griežčiausiais žodžiais pasmerkė įvykdytą apaštalinio nuncijaus žmogžudystę, sakė, kad jam po mirties suteiks aukščiausią valstybės apdovanojimą – Tautos draugo ordiną už nuopelnus susitaikymo procesui. „Turiu pripažinti, kad jis suvaidino esminį vaidmenį mūsų šalies pažangai taikos linkme“, - sakė D.Ndaizejė. Prezidentas taip pat pažadėjo ištirti visas šio žiauraus nusikaltimo aplinkybes, nes jį įvykdę asmenys puikiai žinojo savo užpuolimo objektą: arkivyskupas M.Kortnis važiavo Vatikano diplomatiniu automobiliu ir vilkėjo vyskupo drabužius su būdingomis regalijomis.

Burundžio vyskupų konferencijos nariai, savo pareiškime taip pat pasmerkę susidorojimą su Popiežiaus nuncijumi, pažymėjo, kad arkivyskupas M.Kortnis buvo „meilės ir taikos apaštalas“, kuris pastaruosius metus darbavosi „dieną ir naktį“, skatindamas dialogą, kad būtų užbaigta Burundį kankinanti etninė kova. „Nužudydami vyskupą, žmogžudžiai įvykdė šventvagystės nuodėmę: jie išniekino Dievo dovaną“, - rašė Burundžio Bažnyčios hierarchai. Jie paragino šalies vadovybę išpildyti pažadą, kad būtų visiškai ištirtas tragiškasis incidentas nustatant nusikaltimo autorius ir motyvus bei kaltuosius patraukiant teisingumo atsakomybėn.

„Visus tuos, kurie dar remiasi ginklais ir kurie nenori dialogo su Burundžio vyriausybe, tuos, kurie tiki, kad kovos ir prievarta, žudynės ir niokojimas yra priemonės politinei galiai ir turtui siekti, vyskupai kviečia sąžinės sąskaitai“, - rašoma ganytojų pareiškime. Bažnyčios hierarchai taip pat paragino visus Burundžio žmones sekti arkivyskupo M.Kortnio patarimu gerbti sudarytus taikos susitarimus ir drauge darbuotis dėl geresnės ateities.

Airija pagerbs tėvynainio atminimą taikos paieška

Karstas su velionio arkivyskupo M.Kortnio palaikais sausio pradžioje buvo atgabentas į tėvynę Airiją, kur jį sostinės Dublino oro uoste sutiko šalies premjeras Bertis Ahernas, vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Seinas Bredis, kiti Bažnyčios ir valstybės vadovai. Laidotuvių pamaldoms sausio 2 dieną nužudyto nuncijaus gimtajame Nenago miestelyje vadovavo iš Vatikano atvykęs Šventosios liturgijos ir sakramentų kongregacijos prefektas afrikietis kardinolas Frensis Arinzė, kuris buvo arkivyskupo M.Kortnio konsekrantas 2000 metais. „Aš verkiu dėl šio žiauraus akto, kurį įvykdė keletas tragiškai suklydusių Burundžio žmonių, prievartos žmonių, kuriems negalima leisti, kad būtų primestas jų neigiamas įvaizdis visai tautai“, - kalbėjo homilijoje kardinolas F.Arinzė. Šv.Mišiose prie arkivyskupo M.Kortnio karsto kartu su kariuomenės garbės sargyba budėjo velionio trys broliai ir trys seserys.

Sausio 8 dieną Romos šv. Petro bazilikoje už žuvusį Šventojo Sosto diplomatą šv. Mišias aukojo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas. „Eidamas Kristaus, Gerojo Ganytojo, pėdomis, jis paaukojo save Burundžio žmonėms, kur Popiežius buvo jį pasiuntęs kaip taikos apaštalą, - sakė homilijoje kardinolas A.Sodanas, kreipdamasis į pamaldoms atvykusius velionio artimuosius. – Tegul jo atmintis ir pavyzdys būna stiprybės bei paguodos šaltinis visiems“.

Airijos užsienio reikalų ministras Brajanas Krauenas taip pat pabrėžė pareiškimą, kuriame įvertino savo tautiečio išskirtines diplomatines pastangas taikai ir susitaikymui. „Arkivyskupas M.Kortnis buvo gerai žinomas Airijos užsienio reikalų ministerijai kaip gabus diplomatas, atsidavęs Šventojo Sosto tarnystei visuose jam patikėtuose nelengvuose postuose“, - nurodė ministras. Jis pastebėjo, kad „Burundis prarado artimą draugą, kuris daug prisidėjo kuriant šalies taikią ateitį“. B.Krauenas taip pat pažymėjo, jog tvirtos taikos paieška turi tęstis ir Airija, šį pusmetį vadovaudama Europos Sąjungai, irgi stengsis mobilizuoti pastangas užbaigti pilietines kovas Burundyje. „Tai bus geriausia pagarba arkivyskupui M. Kortniui atminti“, - aiškino užsienio reikalų ministras.

2003 metų martirologas

Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo M.Kortnio vardas užbaigia sąrašą Katalikų Bažnyčios narių, - dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių, vyrų ir moterų kankinių, - kurie dėl ištikimybės Kristui ir Jo Evangelijai 2003 metais praliejo kraują įvairiose pasaulio šalyse. Pernai žuvusių misionierių sąraše yra 29 pavardės – 20 kunigų, vieno brolio vienuolio, trijų seminaristų, dviejų moterų ir dviejų vyrų pasauliečių, priklausiusių pašvęsto gyvenimo institutams. Paskutinis iš 2003 metais nužudytų kunigų buvo 68 metų vokiečių kilmės klaretinas kunigas Antonas Probstas, kuris netoli Kamerūno sostinės Jaundės buvo plėšikų užpultas, žiauriai sumuštas ir pasmaugtas gruodžio 25-osios naktį, kai grįžo namo po aukotų Kalėdų šv.Mišių. Afrikos šalių misijose jis dirbo visą savo kunigišką gyvenimą – beveik 35 metus.

Kaip rodo „Fides“ misijų žinių agentūros gruodžio pabaigoje paskelbta statistika, 2003 metais daugiausia misionierių savo gyvybės kaina paliudijo Evangeliją kaip tik Afrikos žemyne: šeši – Ugandoje, penki – Konge, po vieną misionierių žuvo Kamerūne, Burundyje, Pietų Afrikoje, Ekvatorinėje Gvinėjoje, Somalyje ir Kenijoje. Taip pat Lotynų Amerikoje pernai buvo pralietas dešimties Evangelijos skelbėjų kraujas: šeši žuvo Kolumbijoje, du – Salvadore, po vieną Brazilijoje ir Gvatemaloje. Du misionieriai buvo nužudyti Indijoje ir Pakistane. Dauguma iš misijų teritorijose žuvusių Bažnyčios personalo narių kilę iš tų šalių, kuriose atidavė savo gyvybę. Tačiau tarp jų buvo septyni europiečiai, du jų – italai kunigai.

„Fides“, savo komentare iškeldama taikdariškas misionierių pastangas, nurodo, kad jų troškimas skelbti Jėzaus Kristaus išlaisvinančią Gerąją Naujieną ir skleisti Jo teisingumo ir taikos Karalystę eina lygia greta. Tačiau ši nepailstanti ir atsidavusi taiki misionierių veikla kelia neapykantą tiems, kurie nori ir kuriems naudinga išlaikyti prievartos ir karo padėtį. Todėl misijų darbuotojai žino, koks pavojingas yra jų darbas, kad jie patys dažnai lieka smurto ir susidorojimo taikiniai. Tačiau Bažnyčia misijų kraštuose, neretai skurdi savo struktūromis, bet turtinga paties Kristaus patikėtu dvasiniu paveldu, visada yra pasirengusi taikos įtvirtinimui, nuo atskirų misionierių iki Šventojo Sosto ambasadorių, triūsiančių dėl susitaikinimo ir dialogo Afrikoje bei visame pasaulyje.

Neatsitiktinai po Kristaus Gimimo – Kalėdų švenčių Bažnyčios liturgijoje pirmiausia minimas didysis kankinys šv. Steponas (gruodžio 26 dieną), tuo pabrėžiant, kad Bažnyčia gimė ir suklestėjo iš kraujo kankinių, kurių liudijimo negalima pamiršti. Gruodžio 26-ąją susitikęs su maldininkais Vatikano Šv. Petro aikštėje Popiežius kvietė pasaulio katalikus melstis už atskirus tikinčiuosius ir bendruomenes, kurios kenčia dėl ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai. „Tegul Viešpats suteikia jiems jėgų tai ištverti ir gebėjimą mylėti tuos, kurie yra atsakingi dėl jų kentėjimo“, - sakė Šventasis Tėvas.

EPA-ELTA ir AFP nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"