Ar pataisysime
griaunamą valstybės namą?
Petras KATINAS
Jau pastebimi visuomenės nuovargio nuo nesibaigiančio
prezidentinio skandalo ženklai. Vis dažniau tenka išgirsti teiginius,
jog nėra čia ko nervintis, nes visos valdžios blogos. Gali būti.
Tačiau kažkodėl nebesigirdi iš nuolatinių, tapusių savotiškais profesionalais,
niurzglių tokio žodžio kaip Tėvynė. Tad ar neprivalu ją ginti nuo
blogos, nemylinčios Tėvynės valdžios? Bet taip galvojančiųjų vis
mažiau. Tai, aišku, nieko stebėtino. Juk per ilgus okupacijos dešimtmečius
tie, kuriems Tėvynė visada buvo svarbiausia, buvo sutrypti, ištremti,
nustumti, o dabar patys tyliai pasitraukia į istoriją. Pasitraukia,
tiksliau, atstumiami net ir tie, kurie tamsiausiais sovietizmo metais
nepasidavė nevilčiai ir artino laisvės dieną. Pasitraukia ir Sausio
13-osios dvasia, kuri prisimenama tik pagal scenarijų jai atminti
skirtą dieną.
Dabar ant populizmo arklių tvirtai sėdo du čempionai
Prezidentas ir V.Uspaskich. Nors abu puikiai žino, jog, žarstydami
krūvas pažadų, nė vieno jų įvykdyti negalės. Be to, ir nesirengia.
Tad kam apgaudinėti ir save, ir žmones, kai žinai, kad niekuo jiems
negalėsi padėti. Didžiausia bėda yra ne šių dviejų agitatorių veikla,
pirmiausia stengiantis įtraukti į savo orbitą ilgamečio išlaikytinių
psichologija gyvenančius žmones, kurie niekaip negali suvokti, jog
joks R.Paksas ar V.Uspaskich nei pavalgydins, nei atsigerti duos.
Na, geriausiu atveju, prieš rinkimus pamėtės druskos ar degtukų,
gal dar alumi pamalonins. Niekas nepaaiškina tiems žmonėms, jog
dabar viską reikia užsidirbti pačiam ir maistui, ir pragyvenimui,
niekas kitas to už tave nepadarys.
Antras dalykas tai necivilizuotas Seimo narių ir valdžios vyrų
savęs vertinimas. Daugelyje Europos šalių parlamentarai negali suteikti
sau tokių lengvatų ir privilegijų. Visa tai nusižiūrėta iš Rusijos
Dūmos pagal principą: kuo aukščiau kyla žmogus, tuo mažiau girdi
tą, kuris yra apačioje. Be to, aišku, kad besiilginčiųjų sovietinių
laikų, nes jie jau nebegrįš netgi Rusijoje, yra gal ir nedaug, bet
ne tiek jau mažai, jog į tokius nežiūrėtume rimtai. Tuo labiau kad
minėti žmonės nuolat pakurstomi tai nostalgijai. Ir čia pirmuoju
smuiku groti suranda pretekstų Prezidento komanda. Ir ne tik ji.+
Atkuto ir komunistų partijos atkūrėjai. Nežinia, ar teisingi buvo
Latvijos spaudoje pasirodę pranešimai, kad Baltijos šalių kairieji,
susirinkę į medžioklę viename Latvijos miškų, tarėsi, kaip susimesti
į vieną krūvą ir įkurti kažkokį kairįjį bloką. Tiesa, Lietuvos Premjero
spaudos atstovė N.Pumprickaitė neigė, kad jos viršininkas tarėsi
dėl to liaudies fronto įkūrimo. Esą jis buvo nuvykęs į Latviją
pamedžioti savo bičiulio buvusio Latvijos prezidento G.Ulmanio kvietimu.
Tačiau dūmų be ugnies nebūna.
Dabar faktiškai vyksta kova už elektorato balsus
būsimuosiuose rinkimuose. O elektoratas ir R.Pakso, ir V.Uspaskich,
ir valdančiosios partijos tas pats. Tai pastebėjo ne visų jų taip
nekenčiami konservatoriai, o žinomas Rusijos politologas Viktoras
Olžičius savo didžiuliame straipsnyje Lietuviškojo impičmento pamokos.
Jame V.Olžičius pripažįsta, jog demokratijos šaknys Lietuvoje kur
kas gilesnės nei Rusijoje. Tačiau autorius pabrėžia, kad Lietuvos
Prezidentas turi diktatoriškų užmačių ir nevengia jų demonstruoti.
Šiandien prezidentas R.Paksas atakuojamas iš visų pusių, todėl
jo greičiau reikia gailėtis nei smerkti. Tačiau pažvelkime į jo
veiksmų logiką. Atėjęs valdžion R.Paksas apsistatė save pataikūnais
bendražygiais ir faktiškai pavertė Prezidentūrą, ką jau seniai pastebėjo
ne tik Lietuvos, bet ir užsienio politikos ekspertai, savo partijos
štabu. Tuo pačiu jis neatsiriboja nė nuo vieno jį palaikančio. Juk
į jo mitingus ir susitikimus su liaudimi susirenka ne tik paprasti
darbininkai ir žemdirbiai, bet ir patys radikaliausi elementai.
Tai labai primena diktatorių pasaulėjautą ir metodus. Pakanka tik
prisiminti Staliną ir Hitlerį. Kol kas R.Paksas dar netapo diktatoriumi,
tačiau jo veiksmų logika yra diktatoriška: minimumas kontaktų su
politinėmis partijomis nuolat kartojant: Esu išrinktas visos tautos
ir niekam neprivalau duoti ataskaitos. Tam betrūksta tik perimti
visiškon savo kontrolėn jėgos struktūras. Krinta į akis gana nihilistinis
R.Pakso požiūris į parlamentą, - teigė V.Olžičius.
Ne vien tik niekinamas prof. V.Landsbergis ar aktyviai
besireškianti Seimo narė R.Juknevičienė, o ir garsus rusų politologas
pastebėjo dar vieną svarbų dalyką praėjusių metų gruodį įvykusį
dviejų populistinių lyderių R.Pakso ir V.Uspaskich susitikimą. Tuo
labiau kad V.Uspaskich priklauso Socialliberalų frakcijai, kurios
lyderis Lietuvos Seimo pirmininkas A.Paulauskas ir buvo vienas
iš R.Pakso apkaltos organizatorių. Dar keistesni sutapimai ideologinėje
R.Pakso ir V.Uspaskich pozicijoje. Juk savo Darbo partijos steigiamajame
suvažiavime V.Uspaskich pareiškė, kad nesieja nei savęs, nei savo
partijos su jokia ideologija. Esą tokia partijų kūrimo schema jau
atgyvenusi. Todėl kyla klausimas, kas gi sieja R.Pakso ir V.Uspaskich
partiečius? Aišku, jie abu populistai ir, žinoma, už jų stovintys
nemaži pinigai. R.Pakso ir V.Uspaskich priešiškumas tradicinėms
partijoms, o tuo pačiu ir tradicinei demokratinei parlamentinei
tvarkai labai įtartinai sutampa, - rašo V.Olžičius. Ką gi, pastebėta
labai teisingai. Todėl V.Olžičius, atkreipdamas dėmesį į R.Pakso
pastangas kontroliuoti per savo statytinius jėgos struktūras, prokuratūrą,
Krašto apsaugos ministeriją, daro išvadas, kad R.Paksas turi vieną
tikslą padaryti ateityje Seimą kišeniniu. Nėra abejonės, jog,
Seimui nepradėjus apkaltos proceso, po būsimos R.Pakso ir V.Uspaskich
pergalės visos jėgos ir teisėtvarkos bei teisėsaugos struktūros
atsidurtų jų rankose. Tai labai sutampa su R.Pakso šūkiu: Tvarka
bus!. Tai kas gi yra tas R.Paksas, - klausia V.Olžičius, - lietuviškas
Putinas? Lukašenka? Kučma? Taip, tam tikra prasme R.Paksas dar
nesusiformavęs Putinas arba Lukašenka. Bet Lietuva eina (bent jau
kol kas) kitu keliu. Tik ar ilgas dar bus tas ėjimas? Jau pakankamai
aišku, kad R.Paksui ar V.Uspaskich vakarietiška demokratija visiškai
nepriimtina. Geriausiu atveju, jie sutiktų tiktai su valdoma demokratija.
Kitas dalykas, verdančios per kraštus R.Pakso ir
V.Uspaskich asmeninės ambicijos neleidžia kalbėti apie bet kokį
atskirų valdžios institucijų sugyvenimą. Tik pavydas gali apimti,
kai prisimeni ne taip senus įvykius Prancūzijoje, kai gana puikiai
sutarė dešinysis prezidentas Žakas Širakas su kairiuoju premjeru
socialistu Lioneliu Žospenu. Argi galima įsivaizduoti toje pačioje
Prancūzijoje ar kitoje demokratinėje Europos valstybėje, kad valstybės
prezidentas ir jo štabas pritaria radikalų ir politinių marginalų
šūkiams išvaikyti parlamentą? Tai prilygtų katastrofai.
Tad kas gi laukia gana pavojingoje situacijoje
atsidūrusios Lietuvos valstybės? Aišku, labai neramūs metai. Jeigu
tikėtume skelbiamais reitingais, tai būsimajame Seime gali turėti
daugumą stambiojo, su rusiškuoju kapitalu susijusio verslo atstovai
ar jų statytiniai. Jau skelbiama, kad dauguma Lietuvos žmonių pageidautų,
kad Lietuvos interesus Europos Parlamente gintų V.Uspaskich ir jo
darbiečiai, kurie su tikru darbu neturi nieko bendra. Žinant V.Uspaskich
ir R.Pakso piniginius sugebėjimus, tokią daugumą surinkti būtų vienas
juokas.
Tai, kas dabar vyksta, yra dialektiška politinių
radikalų veiksmų bei lozungų sąveika. Jeigu išvengsime Maskvos diktato
ir neužsiversime savęs savo pačių teršalais, tai netrukus turėtume
pajusti naujus pasaulinius bendradarbiavimo matmenis. Tapę ES ir
NATO narėmis, atsidursime įvairiapusiškesnių ryšių regione, kuris
mūsų egzistencijai suteiks kur kas daugiau impulsų nei virimas savų
garbėtroškų užvirtame virale. Aišku, turime ir ko saugotis tapę
saugesni. Neišvengiamos permainos, tapus ES nare, dažnai iškelia
paviršiun lengvus blizgučius, tad palankiausiomis sąlygomis pasinaudoja
ne geriausieji, o apsukriausieji ir mitriausieji. Be to, neribotos
laisvės troškimas, netgi neprisimenant tokių žodžių kaip pareiga,
atsakomybė, jau dabar gana dažnai išvirsta naikinamąja jėga. Ir
visada atsiras tokių, kurie, patys nesugebėdami nieko sukurti, ragins
naikinti egzistuojantįjį. O specialiai keliant sumaištį valstybėje,
kaip tai daroma dabar, atsiras pakankamai žmonių, kurie griebiasi
bet kokios vėliavos koto. Juk neatsitiktinai viename susitikime
su liaudimi Prezidentas buvo raginamas imti pavyzdį iš Irako diktatoriaus
Sadamo Huseino ir įvesti geležinę tvarką. Keisčiausia, kad Prezidentas
niekaip nereagavo į tokį savęs palyginimą su S.Huseinu. Tiesa, buvo
ir tokių, jeigu jau lygintume su buvusiu Irako diktatoriumi, pasiūliusių
bent jau pasekti jo pavydžiu ir pasislėpti kokiame nors bunkeryje.
Tuo labiau kad niekas labai ir neieškotų.
Kažkada, dar nepriklausomybės pradžioje, teko skaityti
vieno čekų rašytojo pamąstymus apie komunizmo jungą nusimetusių
šalių grįžimą į Europą. Jis rašė: Ar Europa sugrįžtančius savo
sūnus ir dukras pasitiks kaip hedonizmo išsekintas žemynas, gražiai
užtepliotomis raukšlėmis? Ar amžiams prarastas poveikis, o kartais
ir smogiantis žodis, kuris kovų už laisvę laikais formavo bendrą
likimą, o dabar grimzdi beformio išskydusio plepumo sraute? Tad
štai kur klausimas. Tiktai kas jį išspręs, jeigu lemtingiausiu valstybės
momentu nesuprantamai veikia pats jos vadovas. Mažai kas galvojo,
kad keturioliktaisiais valstybės atkūrimo metais susilauksime grėsmės
savo valstybei per jos vadovą, kai daugelis jau net nebeprisimins
tos dainuojančios revoliucijos. Bet taip atsitiko. Tiesa, jau ir
tada apdairesnieji įspėjo nepulti į euforiją, neapgaudinėti savęs,
nes girdėjome tik dainuojančiųjų balsus, bet negirdėjome tylinčiųjų.
O tylinčiųjų apdairiai pritilusių, tykiai lūkuriuojančių, kuo
čia viskas baigsis, buvo ir bus visada. Ir nemažai. Dabar visi jie
būriais traukia į prezidentinių gastrolių spektaklius. Ir už gryną
pinigą priima viską, kad ir ką tas oratorius sakytų.
Beje, kažkodėl daugelis pamiršo tuomečio neilgai
išbuvusio premjero Aleksandro Abišalos žodžius, kuris į klausimą
kaip gyventi?, nedvejodamas atsakė: Nežinau. Šio posakio jam
negali atleisti ir dabar. Kaip gali nežinoti? Paklauskite dabartinio
Premjero jis visada viską žino, atsakys ir pamokys. Juk gyveno
ir statė komunizmą sovietų Lietuvoje, tad puikiai išmoko valdyti
žmones. Puikiai to išmoko ir Prezidento poste esantis asmuo. Tik
ar tas duoda ką nors pozityvaus valstybei?
© 2003 "XXI amžius"
|