|
Prisimenu diplomatą Kazimierą Šumauską
Neseniai XXI amžiuje (2003 12 02, Nr. 98)
buvo paminėtas Lietuvos diplomatijos 85-metis. Ta proga prisiminti
iškiliausių Lietuvos diplomatų nuveikti darbai: valstybės kūrimosi
aušroje, jos neilgos nepriklausomybės dienoje ir ilgoje okupacijos
naktyje.
Taip pat prieš kelerius metus pasirodžiusioje
knygoje Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918-1940 metais,
sudarytoje Lietuvos istorikų, išsamiai nušviečiama tuometinių diplomatų
veikla, jų sugebėjimas derėtis su galingesniais ir ne visada geranoriškais
kaimynais. Kai kurių tuometinių užsienio reikalų ministrų nuotraukos
jau parodytos kaip kalinių, vėliau žuvusių lageriuose. Šioje knygoje
tarp Lietuvos atstovų užsienio valstybėse minimas Kazimieras Šumauskas,
tuo metu dirbęs pasiuntinybėje Estijoje. Kai kurių buvusių Vorkutos
lagerių kalinių prisiminimuose paminėtas šis buvęs Lietuvos diplomatas,
tačiau plačiau apie jį neparašyta.
Kadangi man teko šį žmogų matyti, girdėti jį
kalbant, todėl laikau savo pareiga pasidalyti bent nuotrupomis tų
prisiminimų.
Pirmą kartą K.Šumauską pamačiau Lukiškių kalėjime
1945 metų vasarą, kai kaliniai po nuodugnios kratos buvo suskirstyti
į grupes, telpančias viename vagone. Mūsų vagono vyresniuoju buvo
paskirtas K.Šumauskas. Dauguma iš mūsų jo nepažinome, todėl klausinėjome
kas jis toks? Labiausiai stebino jo pavardė, nes tuo laiku jo
bendrapavardis ėjo aukštas pareigas sovietinės Lietuvos vadovybėje.
Tačiau buvę su juo vienoje kameroje kaliniai paaiškino, kad mūsų
vagono vyresnysis praeityje buvęs diplomatas, o su garsiuoju bendrapavardžiu
nėra pažįstami. Aplink Kazimierą tuo metu stovėjo būrelis vyrų,
su kuriais jis sveikinosi, kalbėjosi. Jis buvo aukštesnis už savo
pašnekovus, tiesus, lieknas, tačiau jo kostiumas ir paltas buvo
gerokai aptrinti.
Etapus paprastai varydavo į stotį anksti rytą,
prieš saulės patekėjimą. Einant Mindaugo gatve, Vilniaus senamiesčio
bažnyčių bokštų viršūnėse jau matėsi pirmieji saulės spindulių atšvaitai.
Kai kurie žygiavusiųjų etape šį nuostabų vaizdą matė paskutinį kartą.
Vagone vyresnieji amžiumi įsitaisė ant gultų, kiti
po jais. Vienoje pusėje lietuviai, kitoje lenkai. Lenkų pusėje
buvo du kunigai: Cichonskis ir Perasvet-Soltanas. Jie užsiėmė vietas
apačioje, sakydami, kad jiems taip patogiau.
K.Šumauskas, kaip vagono vyresnysis, įsikūrė ant
gultų, kad visus gerai matytų. Beveik visą kelionę jis prarymojo
atsirėmęs ant alkūnių pusiau gulomis, pusiau sėdomis, atrėmęs galvą
į vagono sieną. Visiškai išsitiesti jis negalėjo, jo ūgiui gultai
buvo per trumpi. Atrodė jis gerokai suvargęs. Daugiau nei pusę metų
išsėdėjęs saugumo požemiuose, po to Lukiškėse, negavo nė vieno siuntinio.
Viduje vagono stovėjo medinė statinė su vandeniu. Buvome perspėti
vandenį gerti taupiai, nes kelionės metu jis nebus papildomas. Vandenį
dalydavo po puoduką per dieną.
Didžiausias nemalonumas kelionės metu įvyko, kai
vieną dieną trūko vieno duonos davinio. Duoną, kaip paprastai, priėmęs
iš sargybinių, dalydavo pats vagono vyresnysis. Ir buvo neaišku,
ar kas nors du kartus paėmė, ar apsiskaičiuota priimant, bet vieno
davinio pritrūko, aišku, pačiam dalytojui. Gaila buvo žiūrėti į
nusiminusį Kazimierą, tačiau jis tai išgyveno tyliai.
Kelionė tęsėsi dvylika parų. Išsilaipinome Vorkutoje
rugpjūčio 15 dieną, per Žolinę. Užpoliarė mus pasitiko ilga, šviesia
diena ir permainingu oru. Tris mūsų etapo vagonus 120 žmonių suvarė
į aštuntąją šachtą, pačia seniausią, kaip vėliau sužinojome. Greitai
visus paskirstė į darbus, jaunesnius į šachtą, vyresnius į statybas.
Poliarinė vasara truko neilgai. Prasidėjo liūtys, papūtė žvarbūs
vėjai, pasirodė sniegas.
Mūsų vagono žmonės buvo išskirstyti po įvairias
brigadas, gyveno skirtinguose barakuose. Kazimiero tarp dirbančiujų
nematėme.
Sutikau Kazimierą po keleto mėnesių ligoninėje,
stacionare. Paguldė mane ant gretimų gultų šalia jo. Nors mes ir
nebuvome asmeniškai pažįstami, tačiau, kaip jis sakė, savo vagono
žmones visus iš matymo prisimena. Taigi prisimena ir mane. Gultų
kaimynai, daugiausia latviai ir estai, buvę frontininkai. Su pagyvenusiu
estu, gultų kaimynu, Kazimieras šnekėjo vokiškai, pagarbiai kreipdamasis
į jį Herr Mecojan. Kiek supratau, tai buvo estų majoras, prie Ilumeno
ežero palaidojęs sūnų, kovojusį jo dalinyje. Kartą jis manęs paklausė,
kiek man metų. Aš atsakiau devyniolika.Mano sūnui irgi tiek pat
buvo, susigraudino jis.
Prie Kazimiero gultų buvo nedidelė lentynėlė, ant
kurios jis laikė duoną. Gavęs ryte 450 gramų duonos, padalydavo
ją į tris dalis, kad būtų pietums ir vakarienei. Taip padėta duona
ant sulankstytos nosinaitės išbūdavo visą dieną. Visi kiti duoną
suvalgydavo iš karto. Kol kaimynystėje buvo latviai ir estai, viskas
buvo gerai, bet kai netoliese atsigulė Kuprijanovas, kurį vadino
kambala, nes buvo viena akimi, duona bematant dingo. Kazimierui
teko taikytis prie visų. Kambala baramas ir gėdinamas tik mirkčiojo
viena akimi ir murkė kaip katinas, tarsi nežinodamas, už ką baramas.
O Kazimieras, neturėdamas tinkamo kaimyno pokalbiams, kaip kadaise
vagone, pasirėmęs ant alkūnių, galvą atrėmęs į sieną, pusiau gulomis,
pusiau sėdomis rymodavo ištisas dienas.
Stacionaro felčeris Abramas, nuolatos rėkaujantis
ir barantis ką sutikęs, su Kazimieru stengėsi būti mandagus. Kreipdamasis
į jį, vadino Kazimir Kazimirovič, o kartais net pasisveikindavo
paduodamas ranką. Sanitarai sakydavo, kad Kazimieras buvęs užsienio
reikalų ministras ir moka daug kalbų. Jie sakėsi girdėję, kad su
gydytoja jis kalbasi prancūziškai.
Stacionaro gydytoja Marija Kapitonovna, pagyvenusi
moteris, senosios rusų inteligentijos atstovė, atbuvusi nustatytą
laiką lageryje, tuo metu gyveno už zonos, atseit laisvėje, tiktai
be teisės kitur išvažiuoti.
Ji labai norėjo Kazimierui padėti, todėl stengėsi
surasti jam darbo kur nors raštinėje ar buhalterijoje, bet vis nesėkmingai.
Sunkino tai, kad Kazimieras buvo neteistas, o tardomas. Tokių į
rimtesnius darbus nepriimdavo, nes ką gali žinoti, gal jį ryt paleis,
o gal ir sušaudys. Į buhalteriją patekti lyg ir buvo atsiradusi
prošvaistė, bet paaiškėjo, kad buvo ieškoma patyrusio buhalterio,
o Kazimieras, deja, apie šią sritį visai nenutuokė.
Po pokalbių su gerąja gydytoja Kazimieras kiek
prašviesėdavo. Savo gerovės įspūdžiais jis tarsi norėdavo pasidalyti
su aplinkiniais. Tada jis papasakodavo apie savo sunkų kelią į mokslus,
apie darbą tuometėje Užsienio reikalų ministerijoje, apie stažuotes
užsienyje, kur reikėjo skubiai išmokti svetimos kalbos, mokytis
diplomatijos etiketo, šokti.
Tiek pastangų padėta, ir viskas veltui, graudžiai
atsidusdavo Kazimieras. Po to, lyg sau priekaištaudamas, svarstydavo,
jog reikėję išmokti kokio nors amato. Antai Levas Tolstojus mokėjęs
ne tik daugelį valstietiškų darbų, bet ir batus sau pasisiūdavęs.
Tačiau ką gali žmogus žinoti, ko reikės ateityje.
Apie savo suėmimą Kazimieras pasakojo maždaug taip.
Grįžus į Vilnių rusams, nutilus mieste šaudymams,
jis išėjęs į gatvę apsidairyti. Eidamas Pilies gatve, netoli Katedros
aikštės išgirdęs jį garsiai šaukiant pavarde.
Atsigręžęs žiūri Paleckis su keletu vyrų.
Sveikas, Šumauskai, kaip gerai, kad nebėgai,
žmonės taip reikalingi. Sakyk, kaip gyveni, kur dirbi?
Kol kas niekur.
Gerai, rytoj rytą ateik pas mane, gausi darbo.
Ir tikrai rytojaus dieną Kazimieras tapo J.Paleckio
įstaigos rūmų ūkvedžiu. Darbas nesunkus, reikėdavo nurodyti darbininkams,
kur pakeisti perdegusias lemputes, pataisyti čiaupus, patvarkyti
durų užraktus, palaikyti švarą. Atlyginimas nebuvo didelis, tačiau
įvairių kortelių pirkimams gaudavo daug. Kartais net pinigų pritrūkdavo
viskam išpirkti. Tada jo žmona turguje parduodavo kai kurias prekes
brangiau ir taip išpirkdavo likusias prekes pagal korteles. Jo butas
per karą nenukentėjo. Žiemai buvo apsirūpinęs bulvėmis ir malkomis.
Vieną vakarą žmona prikepė bulvinių blynų ir jiedu
rengėsi vakarieniauti. Staiga pasigirdo beldimas į duris. Įeina
trys vyrai. Pasako, kad jiems pavesta padaryti kratą. Pasivarto
knygų lentynoje. Pamatę knygą apie nepriklausomybės kovas, pasiima.
Paprašo apsirengti, važiuoti kartu, išsiaiškinti. Ir dar blynams
nespėjus ataušti, Kazimieras jau buvo saugumo rūsyje.
Staigi nelaisvė jį, kaip ir kiekvieną, tai patyrusį,
pribloškė. Tačiau tada jis galvojo, kad pasėdės tol, kol J.Paleckis
sužinos, kad dingo jo įstaigos darbuotojas, ir lieps paleisti, nes
nėra niekuo prasikaltęs.
Anksčiau, nepriklausomybės laikais, Kazimieras
sakėsi, kad su J.Paleckiu nebuvę dideli draugai, bet buvę geri pažįstami,
todėl tikėjosi jo pagalbos.
Kiek ilgiau pabuvęs rūsyje, Kazimieras pamatė,
kad tokių buvusių draugų bei pažįstamų, panašių į jį, buvo nemažai
ir jokios pagalbos niekas nesulaukė.
Per tardymus, dalyvaujant A.Guzevičiui, jokių konkrečių
kaltinimų nebuvo pateikta. Jį, kaip ir kitus to meto inteligentus,
kaltino kažin kokių organizacijų kūrimu. Kadangi bylos sudaryti
neįstengė, nuvežė į lagerį be teismo.
Stacionaro felčeris, žemo ūgio, smulkaus sudėjimo
Abramas, labai pykdavo ant rūkalių. Grubiai bardamasis, jis nuolatos
primindavo, kad alkanam rūkyti ypač kenksminga. Tačiau ne visi jo
klausė. Gudresni rūkydavo pasislėpę, pakaitomis vieni kitus saugodami,
o esant reikalui, sutartu ženklu pranešdami apie pavojų. Lagerio
naujokai, daugiausia pabaltiečiai, konspiracijos gudrybių nežinojo,
todėl būdavo užklumpami nusikaltimo vietoje.
Kartą taip neatsargiai įkliuvo keletas estų. Abramas,
garsiai šaukdamas, pasišokinėdamas stengėsi savo nedideliu kumšteliu
uždrožti per vos pasiekiamus aukštų vyrų sprandus. Stumdydamas ir
spardydamas jis varė juos iš barako galo prie jų gultų, grasindamas
greit išrašyti. Nusiminę aukštaūgiai estai paklusniai kiūtino patyrę
didžiausią nuostolį ir duona pramainyta, ir parūkymas sugadintas.
Tabaku prekiavo tuo metu gulėjęs stacionare Afanasjevas.
Jis keitė tabaką į duoną, žuvis, košę. Atrodė jis kažkaip nesveikai
riebus, galbūt net išpurtęs. Prisimainyta šlapia duona, žuvys, košė,
matyt, jam nelabai ėjo į sveikatą. Vadino jį buržujumi, bet jis
dėl to nepyko. Sanitarai ne tik nedraudė jam prekiauti, bet dar
padėjo, nes patys gaudavo tabako.
Kadangi rūkymas nesiliovė, kartą Abramas surengė
kratą. Staigiai visus nuvaręs nuo gultų, pats su sanitarais rausėsi
po čiužiniais. Atrodė, kad niekas nieko neturėjo, nes visi buvo
tik su baltiniais, tačiau pavarčius buvo atrasta nemažai įvairių
mazgelių, daugiausia su tabaku.
Iš K.Šumausko atėmė sulankstytą nosinę, ant kurios
jis kadaise dėdavo duoną, ir numetė į bendrą krūvą, kurioje ryškiai
pūpsojo buržujaus maišeliai su tabaku ir prisimainytos duonos gabalais.
Po kratos Abramas įsakė sanitarams viską išnešti ir sudeginti. Tada
Kazimieras išdrįso prieiti prie įpykusio Abramo ir paprašė grąžinti
žmonos nuotrauką.
Kokią nuotrauką? nustebo Abramas. Kur ji?
Kazimieras parodė į sulankstytą nosinę, gulėjusią
krūvoje. Abramas, iškratęs iš sulankstytos nosinės pusės atviruko
dydžio nuotrauką, atžagaria ranka atidavė Kazimierui, nosinę metė
atgal į krūvą, dar garsiau šaukdamas: Išmesti sudeginti!
Kaip Kazimieras sugebėjo išsaugoti nuotrauką per
tiek nuodugnių kratų, net prityrusiems lagerininkams nebuvo aišku.
Po kratos visų nuotaika buvo prislėgta. Kazimieras
atrodė susijaudinęs. Gal jis jautėsi ne tiek nuskriaustas, kiek
įžeistas, nes buvo išduota jo paslaptis ir dar taip paniekinamai.
Juk nosinėje nebuvo tabako, taigi ji atimta visai neteisėtai, tačiau
bandyti Abramo kantrybės antrą kartą Kazimieras neišdrįso. Laikydamas
nuotrauką delne, jis dairėsi, nežinodamas, kur ją pasidėti, nes
kaip ir visi buvo tik su baltiniais, kurie jo ūgiui buvo aiškiai
per maži. Matydamas, kad Abramo įtūžis neatslūgsta, užkišo nuotrauką
už plačiai atsivėpusių marškinių, dėl tikrumo prispaudė alkūne,
kad neiškristų, ir tyliai nuslinko į guolį.
Po poros dienų buržujus vėl sėkmingai mainikavo
tabaką. Kaip vėliau paaiškėjo, niekas nieko nedegino. Sanitarai
viską tyliai išsidalijo, o buržujui, žinoma, ne veltui, viską grąžino.
Nukentėjo tik vargšai rūkaliai.
Vėliau K.Šumauską teko sutikti OP (otdychajuščiaja
palata), kur po stacionaro išsekusiuosius sustiprindavo ir pratino
prie darbų. Apsukresnieji patys susirasdavo darbus, dažniausiai
virtuvėje ar sandėliuose, kitus išvarydavo keletui valandų į lauką
tvarkyti aplinkos prie barako.
Pasitaikydavo juokingų atsitikimų su latviais ir
estais. Tuo metu jie, kaip ir lietuviai, garsiai šnekėdavosi savo
kalba manydami, kad aplinkiniai jų nesupranta, ir į Kazimierą nekreipdavo
dėmesio. Tačiau kaip jie nusistebėdavo ar net išsigąsdavo, kai šis
netikėtai įsiterpdavo į jų pokalbius, jų kalbą. Kazimieras sakėsi
tarnaudamas pasiuntinybėse Rygoje ir Taline pramokęs latviškai ir
estiškai tiek, kiek būtina kasdieniam bendravimui.
Kazimieras čia turėjo nuolatinį darbą. Einantiesiems
dirbti išduodavo drabužius, o po darbo priimdavo vėl. Į OP sekcijas
įleisdavo tik su baltiniais.
Už savo darbą Kazimieras gaudavo papildomą dubenėlį
sriubos arba kaušelį košės. Darbas nebuvo sunkus, tačiau reikėdavo
visą dieną išbūti skersvėjų perpučiamame barako prieangyje menkai
apsirengus. Jo apsiausto rankovės buvo aiškiai per trumpos, o nutrintos
vatinės kelnės dengė jo pamėlynavusias blauzdas vos iki pusės. Ištisas
dienas jis sėdėdavo kertėje susimetęs apsiausto galus taip, kad
jie geriau apspaustų išsekusį kūną, o rankas susikišdavo į rankoves
ir glaudė prie savęs. Jo ankstesnio žvalumo ir tiesumo, rodos, lyg
nebūta. Tada jam buvo ne daugiau nei keturiasdešimt, bet ne metų
našta jį lenkė žemyn. Paklaustas, kaip laikosi išbuvęs metus lageryje,
atsakė, kad nekaip, nes kojos pradėjo tinti.
Daugiau su Kazimieru susitikti neteko, tačiau geri
prisiminimai apie jį išliko. Jis nesiskundė dėl patirtų nuoskaudų,
niekada nekėlė balso, su visais elgėsi mandagiai, sugebėjo išlikti
doru žmogumi.
Antanas Panavas
Vilnius
Redakcija dėkoja A.Panavui už atsiliepimą į
XXI amžiaus publikaciją apie Lietuvos diplomatijos 85-metį ir
išsamų rašinį apie vieną tos diplomatijos atstovą K.Šumauską.
Apgailestaujame, kad negalime rašinio iliustruoti nuotrauka jos
negavome. K.Šumausko likimas dar vienas tragiškas mūsų istorijos
puslapis. Tai išties aktyvus Lietuvos diplomatijos atstovas, nepelnytai
užmirštas ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.
© 2003 "XXI amžius"
|