Atnaujintas 2004 m. sausio 14 d.
Nr.4
(1207)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mūsų valdžia. Kokia ji?

Potraukį valdyti, nurodinėti, įsakinėti dauguma politikuotojų atsinešė iš sovietinių laikų. Su pasimėgavimu ir pasididžiavimu demonstruodami savo partiškumą ir aklai pataikaudami „vyresniesiems broliams“, jie turėjo progų pasidžiaugti lengvai gauta valdžia ir jos privalumais. Tad ir dabar buvę komunistiniai funkcionieriai, nomenklatūros atplaišos veržiasi į valdžią, nepaisydami etikos reikalavimų, nepasvėrę savo ribotų gebėjimų valdyti. Peršasi mintis, jog įsibrovimas į valdžią ir nebaudžiamas savivaliavimas joje yra paskutinė nužmogėjimo pakopa. Teisus buvo F.Šileris, sakydamas, jog „valdžios troškimas turi geležines akis, kurių niekuomet nesuvilgo jausmo ašara“.

Buvusių užkietėjusių komunistų valdymo taktiką bei metodus teko pajusti jau ir nepriklausomybės metais, kai Lietuvos Seime daugumą užėmė kairieji, o Prezidentu tapo buvęs LKP pirmasis sekretorius. Jie valdymo vairą įnirtingai suko į Rytus, kad galėtų tautą ir valstybę vėl įstumti į buvusio okupanto glėbį. Jei ne patriotinių jėgų užkardos, kairieji savo užmačias gal būtų ir įgyvendinę.

Sovietmečiu visi valdininkai buvo patys kiečiausi, agresyviausi komunistai, ir jie tuo didžiavosi. Jie žinojo, kad, patekę į valdžią, taps padėties šeimininkais, nes buvo raudonu partijos bilietu apsaugoti nuo bet kokios žemesniųjų visuomenės sluoksnių, kitaip tariant, liaudies kritikos. Pagal komunistinę doktriną partiniai valdininkai buvo neklystantys, todėl ir nekritikuotini. Ir jei kas iš paprastų nepartinių piliečių išdrįsdavo kelti jų klaidas ar nusikaltimus viešumon, dažnai būdavo pats apšaukiamas kaip nusikaltėlis. Komunistus kritikuoti turėjo teisę tik aukštesnės partinės organizacijos. Išpūstos valdininkų teisės ir neliečiamumo garantijos gimdė stagnaciją, vergovines nuotaikas, prisitaikėlišką paklusnumą. Buvo suformuota ir į visuomenės sąmonę įdiegta nuomonė, kad kiekvienas žmogus privalo paklusti komunistinei valdžiai ir besąlygiškai vykdyti jos nurodymus, nors ir kokie absurdiški jie būtų.

Esant tokiai valdymo bei vadovavimo praktikai, valdžioje įsišaknijo biurokratizmas, arogancija, korupcija. Lietuvoje ir kitose okupuotose šalyse sunaikinus intelektualinį visuomenės branduolį, į valdžią prilindo nemokšų, moralinių iškrypėlių, tarsi dėl sarkazmo pramintų liaudies atstovais. Aukštesniųjų pakopų valdžioms rūpėjo pasodinti į minkštus valdininkų krėslus vien idėjinius komunistus, nes tik jais buvo galima pasitikėti. Idėjiškumas, komunistinės valdžios akimis žiūrint, turėjo būti kur kas aukščiau už intelektą. Pažinojau vieną prieškarinių laikų komunistą, neįstengusį baigti nė dviejų pradžios mokyklos skyrių, tesugebėjusį tik savo parašą šiaip taip sukeverzoti. Okupavus Lietuvą, jis buvo paskirtas Marijampolės milicijos viršininku. Nesunku įsivaizduoti, kaip toks analfabetas galėjo vadovauti represinėms struktūroms ir kokius sprendimus priimti. Tokių funkcionierių buvo tūkstančiai, ir jie valdė Lietuvą!

Demokratiniame pasaulyje vyrauja taisyklė: ne žmogus privalo tarnauti valdžiai, o valdžia – žmogui. Sovietijoje buvo atvirkščiai: imperijos valdymo būdas buvo paremtas biurokratine vienvaldyste. Tik jos dėka tegali išsilaikyti dirbtinai sukurpti autoritetai. Pro skambius šūkius, šlovinančius partiją ir jos „niekada neklystantį“, „išmintingą“ vadą, skelbiančius demokratiją, partijos ir liaudies vienybę, deklaruojančius humanistines idėjas, grėsmingai kyšojo kruvinojo despotizmo ragai. Tad suprantama, valdančiųjų neliečiamybė ir budriai saugomas jų autoritetas (pridėkime dar ir solidžius piniginius atlyginimus su gausybe materialinių pamaloninimų už stengimąsi utopijas paversti tikrove) gundė ne vieną komunistą prisišvartuoti prie valdžios minkštasuolio ar bent prie spec. lovio. Šita savybė ligi šiolei pasiliko buvusių komunistinių nomenklatūrininkų ir jų palikuonių galvosenoje. Todėl jie ir dabar skverbiasi į valdžią panaudodami gražbylystes, pažadų kalnus, agitacijai išmesdami pasakiškas pinigų sumas ir būtinai juodindami, nebūtais dalykais kaltindami tikruosius patriotus, purvais drabstydami jų veiklą.

Kiekvienas kandidatas, rengdamasis patekti į valdžią, privalo gerai įsisąmoninti pagrindinius dalykus: visada griežtai laikytis principingumo, teisingumo, operatyvumo, paprastumo ir logiškumo, sprendžiant valstybinės ir visuomeninės reikšmės reikalus, bendraujant su žmonėmis ir ginant jų teises. Kiekvienas valdininkas privalo būti pakankamai aukšto intelekto, kultūringas, darbštus. Reikalaudamas iš kitų, visų pirma turi būti reiklus pats sau. Moralizuodamas kitiems, jis negali nepažvelgti į savo moralinę būseną. Taigi viena pagrindinių moralinių valdančiojo savybių yra savistaba.

Principingas ir nešališkas valstybės tarnautojas – tai žmogus, be svyravimų priimantis sprendimus, sugebantis savo samprotavimus, teiginius tobulai suformuluoti ir duoti jiems tvirtą moralinį pagrindą. Principingumo nevalia identifikuoti su užsispyrimu. Aklas užsispyrimas – tai inteligencijos ir kultūringumo stoka. Valstybės tarnautojo veikloje negali būti jokių ambicijų ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimo. Principingas žmogus, prieš priimdamas sprendimą, jį gerai apsvarsto.

Teisingumas – viena pagrindinių valdininko moralinių savybių. Jis glaudžiai susijęs su principingumu ir sudaro tvirtą moralinį visetą. Nukrypti nuo teisingų sprendimų lengva, o atitaisyti gali būti labai keblu ir net neįmanoma. „Teisingumas – tai didžiųjų sielų dorybė“, – teigė Platonas.

Jei valdžios žmogus savo pareigas atlieka neoperatyviai, delsia, atidėlioja – vadinasi, jis apsiriko eidamas į valstybės tarnautojo postą. Tačiau operatyvumą, greitą ir jautrų reagavimą į šį interesanto skundą ar pageidavimą jokiu būdu neturi lydėti apsirikimai ir klaidos. Neapdairiai ar per skubėjimą padaryta klaida gali labai greitai ir netgi nepataisomai pakenkti jo autoritetui, sugniuždyti pasitikėjimą, jau nekalbant apie interesantui padarytą moralinę ar materialinę skriaudą.

Kita valdžioje esančiojo moralinė būtinybė – paprastumas, kaip vyresniškumo, pirmumo ir išskirtinumo priešprieša. Paprastumas ir kuklumas pritraukia tarsi magnetas, sąlygoja nuoširdumą, abipusį atvirumą ir bičiuliškumą, teikia dvasinės šilumos. Pasipūtimas, išdidi laikysena, arogantiškas kalbos tonas, atvirkščiai, interesantą skaudina ir atstumia. Net ir menkiausią valdininko išdidumo pasireiškimą interesantas greitai pajunta.

Prieš tapdamas valdžios atstovu, kiekvienas pilietis privalo turėti vieną svarbiausių intelektualinių savybių – logiškumą. Tuščias švaistymasis kad ir įmantriausiomis frazėmis dar nereiškia loginio mąstymo. Be logikos, t.y. vidinio dėsningumo, būdingo mąstymui, negali būti teisingo sprendimo. Teisingumas, pagrįstas lanksčiu logiškumu, leidžia daryti nepriekaištingus sprendimus ir išvadas. Tik su šiomis paminėtomis ir kitomis psichologinėmis bei moralinėmis savybėmis galima užsitikrinti valdžios atstovo mandatą, įgyti autoritetą.

Deja, neretai pasitaiko žmonių, kurie eina vadovauti ar valdyti nepasirengę, moraliai netvirti, dažniausiai dėl garbės, solidaus atlyginimo ar dėl partinių ambicijų. Stokodami išvardytųjų savybių, pridaro klaidų, įvykdo grubius nusikaltimus, pakenkia valstybei.

Neskubėkime žavėtis iš pažiūros išmintingais, iškalbingais ar net geranoriškai nusiteikusiais kandidatais į valdžią. Vaidinti tokius daugelis moka. Tikrasis žmogaus dvasingumas slypi ne išorėje, o viduje. Tad nepakanka pasikliauti vien intuicija, pasiduoti susižavėjimo bangai, reikia ir kruopščios psichologinės analizės, visapusiško asmens pažinimo, kad neliktume skaudžiai nuvilti, kaip jau buvo ne kartą atsitikę. Tik nuo mūsų visų kritinio požiūrio ir tvirto apsisprendimo priklauso sėkmingas kandidatų į valdininkus pasirinkimas. Jei paskirsime ar išsirinksime moraliai tvirtus, dvasiškai skaidrius – laimėsime sau ir valstybei. Jei leisime valdžioje įsigalėti susikompromitavusiems avantiūristams ir destrukcijų vykdytojams – teks visiems skaudžiai pajusti jų kenkėjišką veiklą.

Šiai metais vyks Seimo rinkimai. Rinkėjams vėl teks laikyti rimtą egzaminą. Ar sėkmingai išlaikysime jį? Rimtai ir atsakingai pamąstykime. Ne pažadų kalnai, ne lipšnūs laputės prisimeilinimai, ne išsimokslinimas, o kandidatuojančių asmenų moralė turi lemti sėkmę rinkimuose. Kandidatų biografijose visada pasigendame išsamesnių duomenų apie jų moralę. Jei kandidatas stokoja bent vienos minėtų moralinių savybių, jis – nevykęs kandidatas.

Antanas MARČIULAITIS
Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija